www.madona.st

Algimantas Jusionis. "Laukianti". 2002 m.

Tik neskubėkite naršyti po internetą. Šis intriguojantis pavadinimas – ne naujai sukurto tinklalapio adresas, bet Klaipėdos paveikslų galerijoje veikiančios parodos kodas, perskaitomas kaip "Madonos ikonografija šiuolaikiniame mene".

Projekto vadovo dailėtyrininko Igno Kazakevičiaus kuruojamoje ekspozicijoje – garsių šiandienos Lietuvos dailininkų – grafikų (J. Rekevičiūtės, K. Grigaliūno, E. Saladžiaus, A.V. Burbos), tapytojų (A. Griškevičiaus, A. Šato, A. Mėčiaus, L. Natalevičiaus, R. Bartkevičiaus, A. Jusionio, S. Tetelbaumo, G.P. Janonio), skulptorių (D. Matulaitės, T. Janovos, L. Striogos), fotografų (A. Čepulinskaitės) darbai.

Marijos atvaizdo nušventinimas

Kūriniai pasižymi ne tik atlikimo technikomis, bet ir turiniu, konceptualia įkrova. Projektą jungiančios šiuolaikinės Madonos įvaizdžio paieškos laviruoja tarp tradicinių (modernių) ir šiuolaikinių raiškos formų, tarp subtilių dar viduramžiais nusistovėjusios Madonos ikonografijos interpretacijų ir drastiškų konceptualių jos transformacijų. Ir visa tai – tik norint išsiaiškinti, kokią įtaką per amžius nusistovėjusiam liturginiam, ikonografiniam ar net folkloriniam Madonos įvaizdžiui daro šiandiena. Ar Švenčiausioji Mergelė Marija vis dar tebėra Dievo, žmogaus motina, o gal postmodernistinio mentaliteto kontekste ji jau seniai nuvainikuota iki popžvaigždės ar net prostitutės idėjos? Ko ieškome už Madonos paveikslo?

Parodos koncepcija determinuoja griežtus siužetinius rėmus ir kartu skatina nusidėti, išdrįsti ap(si)nuoginti, praskleisti neliečiamą kanonizuotą šventumo užuolaidą. Kvestionuojama pati tradicija: kiek toli galima eiti plečiant, trinant ribas? Kiek galime neigti tradiciją originalios raiškos ar turinio perversijos vardan?

Atsigręžus į ilgaamžę mariologinės dailės istoriją, pirmiausia į akis krinta paradoksas: vos penkiolika kartų Naujajame Testamente paminėtam Marijos vardui (dažniausiai – kalbant apie Jėzaus gimimą) priešinama itin išplėtota ikonografinė Švenčiausios Mergelės vaizdavimo sistema. Šiandien galime suskaičiuoti daugiau nei 20 universalių ikonografinių Marijos tipų, nusistovėjusių dar viduramžiais. Marija įsikūnija Švenčiausios Motinos, visų kenčiančiųjų užtarėjos, nekaltai pradėtosios, pasaulio laimintojos ir kt. vaidmenyse.

Šį istorinį Madonos įvaizdžio kaitos kelią ir šiandienos refleksijas į jį simboliniame postmodernaus altoriaus – kompiuterio – ekrane apibendrina buvęs "Lankų" režisierius, LNK prodiuseris R. Rickevičius. Pasitelkdamas šiuolaikines priemones, autorius it reklaminiame filmuke juda laikmečiais, konstruodamas ikonografinę Marijos paveikslo mozaiką.

Vis dėlto toks platus Marijos atvaizdų spektras projekto dalyviams netapo idėjų atspirties tašku. Dažniausiai naudodami pirminę pačios madonos (Marijos su kūdikiu) atvaizdo idėją, autoriai manipuliuoja įvaizdžiais: geidulingosios Ievos ir skaisčiosios Mergelės Marijos supriešinimu. Šiuolaikinė madona – tai tiesiog moteris, seniai apvalyta nuo bet kokios sakralios auros. Madonos paveikslai nebeimplikuoja globėjiškos, laiminančios ir kt. funkcijų. Tik nedrąsiai savo egzistenciją kūrinio fone deklaruojantys atributai (aureolė, žydras apsiaustas, lelija, rožė etc.) ar tradicinė poza (ant sėdinčios moters kelių laikomas kūdikis ar mirusio sūnaus kūnas) leidžia įženklinti atvaizdą suteikiant jam madonos vardą. Be jų tai būtų tik paprastos moters portretas. Jokio šventumo, pagarbios baimės, nedrąsaus žvilgčiojimo, ikonai būdingo įasmeninimo, paslapties įvaizdijimo. Kas tai lemia – nežinia. Gal prarasta tikėjimo pusiausvyra, gal šiuolaikinės mentaliteto deformacijos, o gal apžvalginis parodos pobūdis? Tai greičiausiai visiškai nesvarbu. Svarbu konstatuoti patį faktą. Šiuolaikinė madona į žiūrovą kreipiasi kita kalba: ji prabyla spalvomis, potėpiais, netikėtais kompoziciniais sprendimais, tiesioginiu sąlyčiu su žiūrovu.

Turbūt nostalgiškiausiai sakralinio paveikslo nušventinimo tema atsiskleidžia A. Čepulinskaitės fototriptike. Pilkame fone šlykščiai raudona spalva pražysta suknelė ar švento paveikslėlio rėmą "dekoruoja" marga pigių blizgučių girlianda, o ant kadaise buvusios baltos lėkštės krašto ilsisi seniai atminties dulkėse paskendusi šakutė. Tylūs praeities reliktai, užsibuvę kažkur senoje kaimo trobos palėpėje, vis dar mena ilgas procesijų kolonas ar keliais nušliaužiotas Kalvarijų stacijas.

Arūnas Mėčius. "Karoliai...". 2003 m. A. Kalvaičio nuotraukos

Tarp tradicijos ir futurizmo…

Gausiausiai ekspozicijoje eksploatuojama tapybos technika. Tai gal ir nestebina prisimenant altorinio paveikslo "galios" tradiciją. Kita vertus, kiek "stebukliškas" dvimatės erdvės transformavimas į trimatį pasaulį nesąmoningai sugestijuoja profaniškąją sakralumo formą. Turinio prasme manipuliuojama įvairiausiais kultūriniais klodais: universaliais krikščioniškosios tradicijos pamatais (E. Saladžius, L. Natalevičius), liaudiškomis kulto transformacijomis (G.P. Janonis, G. Čeponis), futuristinės filosofijos manifestacijomis (G. Kazimierėnas), postmodernistinėmis istorijos interpretacijomis (S. Drebickaitė). Pažinimo klodai klojasi vienas ant kito it žemės sluoksniai. Taip vyksta įvaizdinimo susipynimai, santakos, prisišliejimai.

Šis atsigręžimas į kultūrinius klodus pasireiškia atvira diskusija su tradicija, kuri varijuojama keliais būdais. Vieni autoriai ją gramdo iš vidaus, t.y. interpretuoja pačią krikščioniškosios tradicijos prizmę, pritaikydami ją šiuolaikiniam mąstymui (pvz., A. Griškevičius, madonos paveikslui panaudojantis iš vielučių nupintą apkaustų prototipą). Kiti įsitraukia į atvirą dialogą su praeities meistrais, klasikine jų plastikos kalba, tačiau kartu visiškai transformuoja idėjinius turinio akcentus. A. Mėčiaus madona labiau primena burtininkę, raganą, o ne šventąją Dievo motiną. E. Kniukštaitė ankstyvųjų viduramžių tapytojų (Fra Angelico, Simone Martini) maniera nutapytame "Bėgime į Egiptą", panaudodama auksinių berželių motyvą, šventąjį įvykį įdeda į Lietuvos ar Rusijos peizažą. A. Petrulienė madoną įvelka į Muncho "Madonos" išorinį apvalkalą, jį pagardindama tekstilės prieskoniu ir raudono kontūro lelijos žiedu. Provokuojantį seksualumą niveliuoja balta (nesutepta) drobė. R. Bartkevičius, A. Jusionis, A. Baltrūnas, S. Tetelbaumas eksperimentuoja ekspresionistinės tapybos tradicijos kontekste, o V. Marcinkevičiaus bei K. Grigaliūnas skęsta popmeno plastikoje.

Radikaliųjų flangui priskirtina menininkų grupė, nors ir varijuodama tradiciniais krikščioniškosios kultūros klodais, atviriausiai "nusideda" plėtodama šiuolaikinės madonos įvaizdžio transformacijas. G. Kazimierėnas ne tik pasodina Mariją su kūdikiu futuristinio pilko miesto su palydovais fone (anaiptol ne švento Jeruzalės miesto), bet ir perrašo ilgaamžę aureolių tradiciją – vietoj skaisčių Dievo motinos ir sūnaus veidų paveikslo centre įtapomos metalinės galvos-dėžės. A. Šatas eksperimentuoja ne tik formos, bet ir spalvos redukavimo prasme. Iš pirmo žvilgsnio vienas kontroversiškiausių kūrinių "Juodoji Madona" gali būti traktuojamas kaip reflektyvi nuoroda į bažnyčiose kabėjusius ir žvakių liepsnų šviesoje tamsėjusius paveikslus. Vis dėlto pats radikaliausias parodoje eksponuojamas kūrinys, kuriame galimybių ribų išplėtimas (panaikinimas, ištrynimas) pasiekia kulminaciją, – J. Rekevičiūtės triptikas. Autorė drastiškai susitapatina su madona, švč. Mergelės įvaizdijimui panaudodama autoportretą. Intriga ar šventvagystė? Šventojo paveikslo dekonstrukcija ar tobulas meninės idėjos įkūnijimas?

Ir vis dėlto Lietuvos menininkai nedrąsūs (prisiminkime kad ir skandalingąjį A. Serano kūrinį "Myžalų Kristus"). Meninė plastikos kalba gal net pernelyg moderni, o madonos įvaizdis neprovokuojantis. Ar menininkai nedrįsta eksploatuoti šiuolaikinės ekstremalios meninės kalbos žargono? O gal kiek per didelį susilaikymą lemia krikščioniškosios tradicijos aidai?

Neskatinu ateistinių variacijų. Skandalingumas dar nenurodo kokybės. Juo labiau kad Lietuvoje, tituluojamoje Marijos žeme, toks projektas kontekstualizuojasi. Tą patį jis daro ir postmodernistinio meno kontekste, kadangi kirbina, interpretuoja, perrašo istoriją. Gal čia ir reikėtų sustoti… Tačiau kai madonos paveikslas tampa ne siekiamybe, o priemone menininko kūrybinėms potencijoms (ambicijoms) įvaizdinti, darosi įdomu, kiek toli galima nueiti plečiant (trinant) tradicijos ribas?