Klasika kitaip

Valentino Antanavičiaus drobės, jau kadais tapusios lietuvių tapybos klasika, ir asambliažai šiandien nereikalauja išsamesnių studijų. Tačiau "Lietuvos aido" galerijoje veikianti dailininko aktų paroda siūlo kiek kitu kampu pažvelgti į V. Antanavičiaus 1965–1988 m. sukurtus darbus. Neįprastai šio menininko kūrybos kontekste atrodo tapybos priemonėmis gvildenamos seksualumo temos, ypač turint omenyje daugelio darbų sukūrimo laikotarpį – sovietinę epochą. Nors 6-asis, 7-asis dešimtmečiais Vakarų Europoje ir JAV paženklinti griausmingu hipių judėjimu, nevaržomos erotikos ir laisvo gyvenimo deklaracijomis, tarybinių gniaužtų tuo laikotarpiu dar gana tvirtai suspaustą mūsų aplinką pasiekdavo tik prislopinti pasaulinių įvykių atgarsiai. Žinoma, į oficialiąją dailės aplinką tokios nepageidautinos formos ir turinio kūriniai negalėjo prasprūsti, todėl šiandien laikytini nonkonformistinės savo laikmečio dailės pavyzdžiais.

Eksponuojamos skirtingo formato kompozicijos sukurtos akvarelės ir aliejaus technikomis. Kaip ir visa V. Antanavičiaus kūryba, aktai nestokoja ironijos, dramatizmo, grotesko bruožų. Viename kūrinyje čia neretai tarpsta dviprasmiški nuotaikų, jausminių būsenų deriniai, tam tikri emociniai, prasminiai antipodai: tragedija ir komedija, realybė ir fantazija, gyvuliškasis ir žmogiškasis pradai, natūralumas ir vizionieriškas žvilgsnis.

Drobėje "Skrydis" (1976 m.) tapytojas nedviprasmiškai vaizduoja į meilės žaidimus įnikusius personažus. Gana realistiškos ir kartu kiek groteskiškos besibučiuojančiųjų figūros, tarsi pakylėtos begalinės meilės, begėdiškai kybo ore.

Užtat panašių motyvų "Seksualinė revoliucija" (1975–1988 m.) , įspūdinga trijų dalių kompozicija, greičiau primena Edvardo Munko "Šauksmą", nei laisvo gyvenimo malonumais besidžiaugiantį žmogų. Čia iš viduriniosios triptiko dalies į žiūrovą žvelgia siaubo apimtos antropomorfiškos būtybės veidas, kitur matome chaotiškai besivartaliojančias komiškas fgūras. Taigi tapytojas savo kritikos, pašaipos strėles leidžia ir "vakarietiškų", nūnai dažnai keiksnojamų vertybių link. Aktas "Regina" – bene vienintelis parodoje portretinis atvaizdas, tuo tarpu daugelio kompozicijų herojai lieka anonimiški – tai daugiausia tik simboliai ir minčių išraiškos priemonės. Tačiau ir prie realistinio vaizdavimo priartėjusiuose darbuose tapytojas lieka ištikimas pamėgtiems komponavimo būdams; moters figūra čia didžiulė, monumentali, besitęsianti per visą kompozicijos erdvę – milžinei tarsi ankšta paveikslo rėmuose. "Regina" nėra ironiškas kūrinys, ji net dvelkteli tyrumo, nekaltumo, moteriškumo žavesiu. Su šiuo aktu galima susieti ir kelis mažesnio formato kūrinius, atliktus akvarelės technika, pagrįstus linijos raiška. Atrodo, čia tapytojas tiesiog stengėsi perteikti kūno judesio skleidžiamą nuotaiką, nesiekė "apauginti" vaizduojamų personažų ironiškomis prasmėmis ir asociacijomis.

Ekspozicijoje matome ir gana gerai pažįstamą, ne kartą įvairiuose leidiniuose reprodukuotą V. Antanavičiaus kompoziciją "Vakaras" (1975 m.), panašios stilistikos kūrinį "Prie jūros" (1975 m.). Tai tapytojo kūrybos klasika, šalia kitų kūno temos variacijų triptikas yra įdomus kolorito dermėmis, monumentaliomis, o ypač groteskiškus kolosus menančiomis figūromis. Gigantiški, agresyvūs ir juokingi pavidalai greta beveik poetiškų moters atvaizdų atskleidžia V. Antanavičiaus kūrybos įvairiapusiškumą, visiškai priešingas mąstymo kryptis ir intencijas.