Kinas

Kenčiančios yra įdomiausios

Pokalbis su Larsu von Trieru

iliustracija
Lars von Trier

Šiandien į Lietuvos ekranus išleidžiamas naujausias danų režisieriaus Larso von Triero filmas "Dogvilis", kurio premjera įvyko šiemet Kanuose. Filmas sulaukė prieštaringų vertinimų, neatsiejamų nuo kiekvieno šio režisieriaus kūrinio.

Larsas von Trieras gimė 1956 m. Jis atkreipė į save dėmesį jau būdamas aštuoniolikos, kai studentiškas jauno režisieriaus filmas gavo pagrindinį Miuncheno festivalio apdovanojimą. Dar būdamas studentas, jis garsėjo savo ekscentrišku elgesiu (iš čia jo "aristokratiškasis" von – iš pradžių tik pokštas, vėliau jau įrašytas dokumentuose). Larsas von Trieras nuolat ginčijosi su dėstytojais, įrodinėdamas jiems, kad geriau išmano kiną.

Gal von Trieras būtų ir likęs vienu iš daugelio europiečių kino enfants terribles, jei ne 1995 m. jo kartu su Thomasu Vinterbergu paskelbtas "Dogmos 95" manifestas, reikalaujantis "čia" ir "dabar" vykstančio kino, natūralaus apšvietimo ir atsisakantis gražinti realybę. Tiesą sakant, von Trieras sukūrė tik vieną filmą pagal griežtas "Dogmos" taisykles ("Idiotai"), tačiau manifestas privertė visus Europos kinematografininkus persvarstyti konkuravimo su Holivudu strategiją.

Artėdamas prie penkiasdešimties metų, von Trieras yra toks pat ekscentriškas, koks buvo studentavimo metais. Jis "iš principo" neskraido lėktuvais, į Kanų festivalį atvažiuoja prisikabinęs namelį ant ratų. Kadaise jis užsispyręs kovojo dėl "Auksinės palmės šakelės", tačiau gavęs ją už filmą "Šokėja tamsoje" demonstratyviai pavėlavo į ceremoniją, o diplomą pakabino savo biure už akvariumo.

Daugumos von Triero filmų centre yra moterys. Režisieriaus kūrybos žinovai tai sieja su milžiniška motinos įtaka. Pasak von Triero, būtent ji sugalvojo, kad filmą galima kurti be dekoracijų.

Von Triero motina dalyvavo 7-ojo dešimtmečio maištingųjų kairuolių judėjime. Kartu su tėvu jie dirbo Danijos socialinės apsaugos ministerijoje. Režisieriaus vaikystės prisiminimai gana prieštaringi. Kartais jis sako, kad tėvai visur jį imdavo kartu su savimi (pvz., į demonstraciją prieš karą Vietname ir net leido akmenimi sudaužyti JAV ambasados langą), kad skatino jo intelektualinę raidą, o kartais – kad tėvai buvo pernelyg užsiėmę savo reikalais, todėl vaikystėje jis jautėsi apleistas.

Tačiau tikroji bomba sprogo 1995 m., kai motina mirties patale prisipažino, kad biologinis Larso von Triero tėvas yra ne Ulfas Trieras, o jos šefas Fritzas Michaelis Hartmannas. Inger visada norėjo turėti sūnų menininką, todėl buvo neištikima vyrui su iš garsios danų muzikų šeimos kilusiu vyriškiu. Po motinos mirties režisierius surado savo biologinį tėvą, tačiau po kelių audringų pokalbių pareiškė, kad toliau kalbėsis tik per savo advokatą. Gal iš čia tas piktdžiugiškas tonas, su kuriuo von Trieras portretuoja visus maištininkus ir reformatorius, bei keistas meilės ir neapykantos mišinys kalbant apie moteris.

Norėčiau pasikalbėti apie moteris Jūsų filmuose…

Ak, apie moteris mano filmuose jums viską pasakys tai (įteikia žurnalistui mažą figūrėlę, vaizduojančią kambarinę, dėvinčią tik prijuostę, kojines ir aukštakulnius batelius. Ji dulkina sėdmenis dulkių šluotele, žiūrėdama į save per nugarą). Nežinau, ar žinote, kad dekadentiškuose Vakaruose tokie daiktai yra neįtikėtinai brangūs. Ši figūrėlė man kainavo kelis tūkstančius kronų. Tačiau pajutau, kad privalau ją turėti, nes ji geriau už bet kurį filmą išreiškia mano požiūrį į moteris.

Vadinasi, Jūsų filmams artimiausia sadomazochistinė pornografija?

Žinoma! Labai daug įkvėpimo man suteikia markizo de Sade’o "Žiustina". Literatūroje pilna pasakojimų apie tai, kaip dėl savo polinkio pasišvęsti ir kiekviename žingsnyje nusileisti vyrams moterys galiausiai vis dėlto laimi. Tai niekai, nes realybėje taip besielgianti moteris tik užsitraukia visas nelaimes. Tai labai gražiai parodė de Sade’as.

Ar moterų kančia Jus domina todėl, kad Jūs jas užjaučiate, ar todėl, kad ji linksmina Jus taip kaip de Sade’ą…

Iš tikrųjų aš paprasčiausiai susitapatinu su savo kenčiančiomis herojėmis. Jaučiu, kad kenčiu lygiai taip pat. Gal todėl, kad manyje yra tokia "vidinė moteris", ir ji kenčia. "Dogvilis" atnešė vienintelį pasikeitimą – ši moteris tapo feministe.

Turint omenyje kruviną pabaigą, tai gana radikalus feminizmas!

Žinoma! Bet koks kitas – tik laiko gaišinimas. Be to, netiesa, kad kuriu filmus tik apie moteris, juk sukūriau daug filmų ir apie vyrus.

Įdomiausia, kad iki 1996 m. Jūsų filmų herojai – įvairūs. Dažnai tai ir vyrai. Staiga Jūs sukuriate "Prieš bangas" ir nuo tada darotės tiesiog pamišęs dėl vieno pagrindinės herojės tipo. Kas atsitiko?

Ką gi, jei jau prabilome apie datas, būtent tada išsiskyriau su savo pirmąja žmona ir įsimylėjau dabartinę. Pamenu, kad "Prieš bangas" rašiau dar su pirma žmona, bet filmavau jau prie antrosios ("under my second wife", lyg kalbėtų apie karalienę). Nežinau, ar jūs turite panašios patirties, tačiau pakeitus gyvenimo partnerę gyvenime pasikeičia viskas. Viskas. Ne tik tai, kokius filmus kuri, bet ir tai, kam juos kuri.

iliustracija
"Dogvilis"

Vadinasi, visi tie filmai apie Jūsų antrąją žmoną?

Ne… Taip būtų pernelyg paprasta. Tačiau, dėl Dievo meilės, ar būtina ieškoti kokių nors ypatingų priežasčių? Esu normalus heteroseksualus vyriškis. Todėl natūralu, kad myliu moteris, kad jos mane žavi, kad stengiuosi jas suprasti. Kodėl keista, kad kuriu filmus apie moteris?

Tačiau kodėl visada apie nuskriaustas?

Na, nuskriaustos yra įdomiausios. Juk visi mėgstame žiūrėti į nuskriaustas moteris, ar ne? Skandinavijos kultūroje tai – viena svarbiausių temų: Strindbergas, Ibsenas, Bergmanas. Danų kinematografo tėvas Carlas Dreyeris kūrė filmus tik apie nuskriaustas moteris. Svarbiausias danų prieškario filmas – jo "Žanos d’Ark kančios" su inkvizicija, procesu, kankinimais ir laužu. Ši tema domino jau senuosius graikus – paimkime kad ir Medėją, Antigonę. Tačiau aš noriu pabrėžti, kad man svarbiausia yra tai, kad aš pats susitapatinu su tokiais personažais ir per juos man lengviau išreikšti save.

Atsiprašau, bet negaliu to priimti rimtai. Esate milijonierius, gyvenate visko pertekusioje šalyje ir Jums lengviausia išreikšti save per nuskriaustą darbininkę?

Pirmiausia nesu milijonierius… Jei kalbėsime apie mano susitapatinimą su kenčiančiomis moterimis, niekuo negaliu padėti. Susitapatinu, ir viskas. Juk jausmai – tai viena, o objektyvi tikrovė – visai kas kita. Nuo mažens susitapatindavau su moterimis, ypač melodramų herojėmis. Visos Danielle Steel herojės – tai aš. Bent jau taip jaučiau skaitydamas.

O kodėl Jus taip traukia kambarinės, darbininkės, kaimietės? Ar taip politinis fetišas sutampa su seksualiniu fetišu?

Kažkas panašaus. Jau nebesu komunistas, tačiau marksizmas ir toliau lieka man artimas. Mano herojės – Besė, Selma ar Karen – yra išnaudojamos dvigubai. Pirmiausia kaip moterys, o paskui – kaip visuomenės dugne atsidūrę asmenys.

Buvote komunistas?

Esu kilęs iš labai kairiųjų tradicijų šeimos, mano motina buvo socialinė darbuotoja ir nuo mažens mane auklėjo šia kryptimi. Beje, mano brolis iki šiol yra komunistas ir tiki Sovietų Sąjunga.

Tikrai? Tiesiog Sovietų Sąjunga, ne kokiu nors trockistiniu jos variantu?

Ak, turėčiau jo paklausti. Komunistai pas mus buvo pasidaliję į daug frakcijų, bet mano brolis visada buvo toje labiausiai prorusiškoje. Tačiau maldauju, palikime ramybėje nuskriaustų moterų temą. Tarkime, kad nekuriu filmų apie vyrus, nes vyrai paprasčiausiai yra kvaili. Ir nuobodūs. Pažiūrėkit, kokius "Dogmos" filmus kuria vyrai, o kokius – moterys. Vyrai dažniausiai kuria apie tai, kas juos labiausiai domina – apie penius, apie savęs vertimą idiotais, apie tai, kad kažką mušė, o kažką išnaudojo seksualiai. O mano kolegės Lone Scherfig "Italų kalba pradedantiesiems" – tai išmintingas, šiltas, taisantis nuotaiką filmas. Jis nestumia tavęs žemyn. Tai ne tik vienas geriausių "Dogmos", bet ir apskritai pastarųjų metų skandinavų filmų. Aš taip nesugebėčiau.

Ar ne todėl nebenorite kurti "Dogmos" filmų?

Ne. Manau, kad kiekvienas režisierius turi sukurti tik vieną tokį filmą. Jei sukursi du ar tris "Dogmos" filmus, galų gale tapsi profesionaliu "Dogmos" kūrėju, o tai prieštarauja "Dogmai". Aš galiu padėti kam nors, kas nori sukurti tokį filmą, beje, dažnai ir padedu kaip prodiuseris ar patarėjas. Tačiau pats dabar ieškau naujų sumanymų.

Pripratinote žiūrovus prie šokiruojančių formos eksperimentų. Po "Dogmos" iš pradžių buvo šimtu kamerų iškart kurtas filmas "Šokėja tamsoje", o dabar – filmas be dekoracijų "Dogvilis". Ar ir kiti JAV trilogijos filmai taip pat šokiruos?

Ne, daugumai atrodys kaip pirmasis – juoda scena, jokių dekoracijų, namai nupiešti kreida ant grindų. Antroji dalis – "Manderlay" – nukels į XIX a., JAV pietus, aišku, pasakos apie vergiją.

Nicole Kidman turėjo vaidinti juodąją vergę?

Iš pradžių visuose trijuose filmuose ji turėjo vaidinti tą patį personažą – baltąją merginą Greis, kuri maištauja prieš savo tėvą. Kiekvienoje trilogijos dalyje turėjo būti tokia pora – Greis ir tėvas, – tik gyvenantys vis kitoje JAV istorijos epochoje. Trilogijoje turėjome sekti Greis kitimą – ir kaip moters, ir kaip filmo personažo. Dabar, kai Nicole Kidman atsisakė bendradarbiauti, turės būti trys skirtingos Greis ir trys skirtingi tėvai. Tačiau iš tikrųjų svarbiausia yra to paties personažo evoliucija.

iliustracija
"Dogvilis"

Kas pakeis Nicole Kidman?

Nežinau. Nuolat ieškome. Tačiau pernelyg nesikremtu, nes į tokius filmus nevaikšto žiūrovai, kuriuos lyg magnetas trauktų garsios aktorės vardas.

Kaip iš tikrųjų atrodė tas jos pasitraukimas? Oficialiai paaiškinta, kad filmavimo terminai sutapo su kito Kidman filmo filmavimu, tačiau negi toks menkniekis galėjo viską nulemti?

Nežinau, ar tai menkniekis. Aš visiškai negaliu pajudinti savo kalendoriaus. Esu pasižadėjęs 2006 m. Vokietijoje, Bairote, statyti penkiolikos valandų trukmės "Nibelungų žiedą" ir turiu tam rasti laiko. Tai milžiniškas sumanymas, niekad nieko panašaus nesu daręs ir labai jaudinuosi. Niekaip negaliu atsipalaiduoti, žiūrėdamas į mėgstamą Adolfo Hitlerio krėslą, stovintį ten, žiūrovų salėje. Taigi aš nieko negalėjau pakeisti, Nicole – taip pat. Bent jau taip ji teigė, tačiau man tai sunku paaiškinti, nes dėl viso to ji ėmė manęs baisiai nekęsti. Dabar ji net neatsakinėja į mano skambučius.

Ko gero, pirmąkart kūrėte trilogiją, iš anksto žinodamas, kad tai bus trilogija?

Taip. Iki šiol sumanymas kurti trilogiją visada ateidavo man į galvą dirbant prie antrojo filmo. Tačiau "visada" gal per skambiai pasakyta. Juk sukūriau tik dvi trilogijas – "Europa" ir "Auksinė širdis". Šįkart labai apgalvotai ėmiausi trijų dalių pasakojimo apie dukterį ir tėvą. Todėl pradžioje padėjome "U".

???

Pirmasis filmas prasidės nuo "U", kitas – nuo "S", trečias nuo "A". Todėl ir trilogija "USA".

Nepastebėjau!

Tai visai ir neturi būti akivaizdu pirmajame filme. Dabar Jums tai atskleidžiu.

Jūs niekad nebuvote Amerikoje. Iš kur tas susižavėjimas JAV?

Trilogijos veiksmas nevyksta tikroje Amerikoje. Tai kreida ant grindų nupiešta Amerika. Niekad nebuvau Amerikoje, tačiau žinau, kad, pavyzdžiui, Route 66 driekiasi iš Čikagos į Los Andželą ir kad važiuodamas šiuo keliu pravažiuoji Oklahomą ir ji atrodo nuostabiai. (Cituoja populiarios dainelės "Oklahoma City looks oh so pretty".) Visi labai gerai pažįstame Ameriką iš dainų, filmų, televizijos serialų. Tai tarsi stebuklų šalis – niekas iš mūsų ten nebuvo, bet visi žinome, kaip privalo atrodyti baltas triušis ar Češyro katinas. Mano trilogija "USA" rutuliojasi iš senų nespalvotų filmų atėjusioje Amerikoje. Pirmojoje dalyje yra šiek tiek iš Franko Capros, šiek tiek iš gangsterių filmų, truputis iš Orsono Welleso. Tai juosta apie filmų Ameriką. Pabrėžiu tai, nes man kartais priekaištauja dėl antiamerikietiškumo. Nesąmonė. Neturiu nieko prieš Ameriką, net labai ją myliu – knygose, dainose, filmuose.

Iš kur atsirado sumanymas kurti filmą be dekoracijų?

Mano motina buvo užkietėjusi Bertolto Brechto teatro gerbėja. Anksti perskaičiau visas jo pjeses, vaikas buvau sužavėtas jo "Opera už tris skatikus". Man patiko brechtiška "Entfremdungsefteht" sąvoka ("susvetimėjimo efektas") ir nuo mažens svajojau padaryti kažką šio stiliaus. 8-ajame dešimtmetyje danų televizijoje buvo populiaru adaptuoti teatro veikalus, pasinaudojant minimaliomis dekoracijomis. Man tai giliai įstrigo į atmintį, nors neturėjau jokio konkretaus plano. Tiesioginis impulsas buvo "Žiedų valdovas". Žiūrėjau jį kine su vis augančiu nepasitikėjimu ir susierzinimu – koks siaubingas mėšlas!

Man patiko…

Na, gerai, bet koks tai kino nuosmukis! Stanley Kubrickas dviem mėnesiams nutraukė "Bario Lindono" filmavimą, nes laukė atitinkamo debesų išsidėstymo. Dabar atitinkamą debesų išsidėstymą padaro kompiuterio pelė. Man paprasčiausiai nusispjaut į visas elfų minias ir pasakų karalystes. Kai mene galima viskas, negalima nieko, nes niekas nebeturi prasmės. Žiūrėdamas į tai, įsitikinau, kad su tokiu kinu nenoriu turėti nieko bendra. Kas yra tobuliausias "Žiedų valdovo" paneigimas? Filmas be dekoracijų. Pamenu, kai parašiau "Dogvilio" scenarijų, išvažiavau žvejoti ir susimąsčiau, kaip parodyti tą istoriją. Visos mintys galiausiai susijungė į vieną išvadą: kursiu "Dogvilį" taip, lyg statyčiau televizijos teatre Brechto pjesę. Tai "paima" visą veiksmą į sąlygiškas kabutes, pabrėžia, kad visa tai – tik filmas, o ne tikrovė.

Būtent! Viso to man stigo "Šokėjoje tamsoje"…

Todėl "Dogvilis" turi visai kitokią ištarmę. Tai jau nebėra filmas, žaidžiantis žiūrovo jausmais. Jis greičiau yra sarkastiškas, ironiškas, išlaikęs distanciją. Nes, grįžtant prie klausimo apie nuskriaustas moteris, aš juk visai nenoriu rodyti kančios dėl kančios. Kančia man – tik metafora. Visa tai yra netikra kaip kreida nupieštas miestelis. Manau, kad "Dogvilyje" man pavyko parodyti tą sąlygiškumą.

Parengė Kora Ročkienė