Ar ne vėlu mokytis iš klaidų?

Giedrė Jankevičiūtė. Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvoje 1918–1940. Kaunas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003

Dailės istorikės humanitarinių mokslų daktarės Giedrės Jankevičiūtės knyga – tai jau antra išsami monografija, skirta tarpukario Lietuvos dailės gyvenimui. Prieš porą metų pasirodė Jolitos Mulevičiūtės studija "Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvoje 1918–1940". Abi knygos neatsitiktinai turi tą pačią paantraštę ir išvaizdą – kadaise jos buvo sumanytos kaip viena knyga. Kodėl taip neįvyko, geriausiai žino tik pačios autorės, bet kai ką byloja ir jų tekstai: Mulevičiūtę labiausiai domino veiksniai, tarpukario dailę varę pirmyn, o Jankevičiūtei įdomiau, kas dailės gyvenimą traukė atgal.

Autorei aktualios šiuolaikinės, su cultural studies ir naująja kontekstine menotyra sietinos metodologinės nuostatos – ne rašyti dailės istoriją kaip didvyrių ar idėjų istoriją, bet analizuoti oficialios, viešos dailės ypatumus kaip kasdienio kultūros gyvenimo reiškinius, dailės ir visuomenės procesų sąveiką. Bendrakultūriniame kontekste dailės emancipacija, susitelkimas į imanentines problemas, modernėjimas ir naujų formų paieškos nėra koks nors iš anksto privilegijuotas reiškinys, nekvestionuojama vertybė. Nors tarpukario Lietuvoje dažnas menininkas išties nemažai prisikentėjo, Jankevičiūtė sąmoningai vengia vaizduoti menininką kaip genijų-kankinį, engiamą pikto nemokšos valdininko. Objektyviai gvildenami valstybinės kultūros ir meno politikos, dailės funkcionavimo bei praktinės įvairių institucijų – departamentų, muziejų, dailės mokyklų, dailininkų organizacijų, kolekcininkų – veiklos klausimai knygoje sklandžiai susieti su socialinės reprezentacijos bei mentalitetų klausimais. Autorė analizuoja, kaip formavosi, kito ir skyrėsi valdininkų, visuomenės ir skirtingų kartų menininkų supratimas apie Lietuvos įvaizdį, valstybės reprezentaciją, oficialų dailės stilių, meno reikšmę politiniame gyvenime, dailės vertinimo kriterijus, dailės edukacijos tikslus, dailininko statusą visuomenėje etc.

Knygoje apstu įvykių aprašymų, ir iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Jankevičiūtė tik apibendrina neįtikėtinai gausią faktografinę įvairių šaltinių medžiagą. Tačiau įžvalgų taiklumas byloja apie tarpdisciplininių internacionalinių tyrimų konteksto išmanymą, o Europos dailės procesų žinojimas skiria šią studiją nuo ankstesnių dešimtmečių veikalų. Antai rašydama apie valstybės stipendininkų studijas užsienyje, autorė pateikia itin daug informacijos apie dėstytojus, estetines programas, aplinką.

Bene įdomiausias pirmasis knygos skyrius – apie dailininkų ir valstybės santykius, kurie šiandien ne ką tepakito. Nors 3–4 dešimtmečio Lietuvos menininkai ir suvokė, kad valstybė yra užsakovas, keliantis savus reikalavimus, vis tiek pageidavo, kad valstybė sudarytų sąlygas jų laisvai saviraiškai, buvo nepatenkinti nepakankamu valstybės dėmesiu ir visuomenės abejingumu dailei, dėl kurio pirmiausia kaltino valstybę. Šiandien menininkų siekiai liko tie patys – gauti iš valstybės kuo daugiau pinigų, už kuriuos nereikėtų niekaip atsiskaityti. Tarpukario valdininkai savo ruožtu buvo nepatenkinti dailininkų kūrybos pobūdžiu ir rezultatais, bet jiems pavyko sutramdyti menininkų ambicijas. Šie paišė kunigaikščių atvaizdus, įsijautę kūrė paminklus ar reprezentacinius interjerus, bet niekad neprarado vilties gauti valstybės paramą, primetę valstybei savus jų kūrybos vertinimo kriterijus. Tik bėda, kad dailininkų kartos nesusitarė dėl tų kriterijų tarpusavyje, ir todėl kovos dėl valstybinių honorarų įkarštyje siūlė "suteikti valstybei arbitro teisę ir nustatyti Lietuvos sąlygomis tinkamiausią meninę pakraipą" (28 p.). Varžybas dėl valdiškų pinigų kūrėjai nesibodėjo inscenizuoti kaip kovą prieš meno "iškrypimus" (t.y. entartete Kunst). Kauno meno mokyklos vadovas Ignas Šlapelis 1938 metais atvirai ragino meno politikos srityje lygiuotis į Vokietiją ir Italiją.

1935 metais įsteigta Lietuvos dailininkų sąjunga ne tik rengė parodas, leido katalogus, bet ir rekomendavo atleisti dailininkus nuo pelno mokesčių, reikalavo stipendijų ir metinių premijų, parengė ir įvairioms žinyboms išsiuntinėjo dailės konkursų nuostatus, taip pat kovojo dėl dailininkų dalyvavimo įvairiose kultūros reikalus sprendžiančiose komisijose (veikiausiai užsakymų, stipendijų skirstymo), reikalavo atsižvelgti į sąjungos nuomonę rengiant tarptautinius Lietuvos pristatymus. Tačiau kilnūs dailininkų siekiai subyrėjo lyg kortų namelis bandant pasidalyti 10 000 litų premijų fondą, kurį įsteigė Taupomosios valstybės kasos. Subyrėjo ir pati sąjunga, o valstybės remiamas ir propaguojamas oficialusis stilius suvaržė menininkų laisvę. Kita vertus, net patys aukšto rango valdininkai stebėjosi menininkų noru būti suvalstybintais (37 p.).

Skyriuje "Propaganda, reprezentacija ir dailė" analizuojami kilnojamų paminklų ir kiti naujosios idolatrijos (didžių valstybės vyrų atvaizdų garbinimo) fenomenai, paminklų statymo vajus miesteliuose. Didingiausius sumanymus įgyvendinti sutrukdė dideli kaštai. Antai Vinco Grybo paminklo Valančiui postamentą, pasak autoriaus, turėjusios puošti alegorinės "gerosios lietuviškos mamos", "liaudies švietėjo-artojo-šienpjovio" figūros, taip pat jaunuolis, "gyvenimo inkaru užrėmęs žalčiui-alkoholiui ant sprando" (46 p.). Norminės ikonografijos modeliai dažnai tapdavo kurioziniais: greta artojo, sėjėjo, žilagalvės motulės ir geltonkasės mergelės svarbi figūra buvo pagoniškos kilmės žilagalvis kanklininkas-vaidila, kurio pagrindiniai bruožai suteikti ir Nemuno slėnyje prisikėlusiam Kristui. 277 knygos iliustracijos, kurių dauguma publikuojama pirmą kartą, ne tik papildo tekstą, bet ir sukuria paralelinį pasakojimą. Čia galima atrasti unikalių dalykų, pavyzdžiui, Vytautas Didysis ar Jonas Basanavičius apsireiškia debesyse tarsi dievai. Tuo tarpu aktualios kultūrinės informacijos apie Lietuvą užsienyje trūko, ir tarpukario Lietuva, kaip ir šiandien, garsėjo kaip žmogėdrų kraštas, kuriame nieko kito, išskyrus kriminalinius nusikaltimus, nevyksta (p. 65). Lietuvos prisistatymuose pasaulinėse parodose Paryžiuje (1937) ir Niujorke (1939) dominavo krašto savitumas bei šlovinga praeitis, "kryžių ir rūpintojėlių šalies vaizdas" bei "Marginių" produkcija. Ikonografija atnaujinta tik tada, kai užsakovai (bankai, pramonės įmonės) primygtinai reikalavo pavaizduoti ūkio pažangą ir valstybės modernėjimą.

Jankevičiūtės studija vadinamajai Kauno Lietuvai, ilgus dešimtmečius priklausiusiai įsivaizduojamybės sferai, sugrąžina tikrovės dimensiją. Europos istorijos, kultūros ir politikos kontekste tarpukario Lietuva vertintina prieštaringai. Tai – ne tik ženklios ūkio bei kultūros pažangos, bet ir agresyvaus nacionalizmo idėjų, ksenofobijos klestėjimo laikotarpis. Palanki dirva ir priedanga šioms idėjoms kultivuoti buvo perversiškas tautodailės ir tautinio stiliaus garbinimas, liaudies kultūros propagavimas, tautinio savitumo ir grynumo sergėjimas bei puoselėjimas. "Nors Paryžiuje didelio pasisekimo sulaukė palangiškių meistrų Leviaso [Levio] ir brolių Kanų gintaro dirbiniai, lietuviška spauda tuo nesididžiavo", o apibendrinant Lietuvos pasirodymą nacistinėje Vokietijoje – 1938 metų Berlyno tarptautinėje tradicinių amatų parodoje – džiaugtasi, kad parodoje dalyvauja "tik lietuviai ir lietuvių bendrovės" (223 p.).

Ar ne tautinio grynumo vizija suponavo ir idėjų bei formų grynumo siekį, atkaklias vienintelės teisingos tiesos paieškas, natūraliai besibaigiančias neišsprendžiamais kultūros scenos veikėjų konfliktais? O būtent konfliktai ir sutrukdė įgyvendinti daugybę didžių sumanymų – pradedant lietuvių dailės parodomis Stokholme, Budapešte, Prahoje, Romoje, baigiant Meno mokyklos studentų ekskursija į Romą.

Knygos autorė, gerai išmokusi Ezopo kalbą, vengia toli siekiančių išvadų ir apibendrinimų – faktai ir dokumentai byloja patys. Gausios citatos ne tik autentiškai perteikia laikotarpio mentaliteto ypatumus ir komišką reikalų aspektą, bet žavi klaidinga leksika.

Po Antrojo pasaulinio karo Kauno Lietuvos vizijos ir idealai nostalgiškai puoselėti anapus Atlanto. Sovietinėje Lietuvoje galimybių moksliškai analizuoti šį istorijos tarpsnį nebuvo, taigi oralinės kultūros tradicija apipynė jį legendomis ir mitais. Galima tik spėlioti, kokia šiandien būtų valstybės kultūros politika, jei ši ir daugiau panašių studijų būtų pasirodę bent prieš dešimtmetį. Perskaičius Jankevičiūtės studiją tampa aišku, kad sunkiai išsprendžiamos nūdienos problemos ("nacionalinis" muziejus, nykstantys dvarai ar silpnas eksportinis Lietuvos įvaizdis) paveldėtos ne iš sovietmečio, bet būtent iš Kauno Lietuvos.

Erika Grigoravičienė