Reveransas Melpomenei

Adomas Galdikas. Garnio kostiumas V. Krėvės "Šarūnui" R. Ropytės nuotr.

Pažvelgti į personalinę autoriaus kūrybą galima įvairiai. G. Rouault paroda Pompidou meno centre ar kelių aukštų erdvės su S. Eidrigevičiaus kūryba Varšuvoje, Tokijuje, Vilniuje gali puikiai sukurti įspūdžio pilnatvę. Tačiau kartais to neužtenka. Paryžiuje ieškai Picasso keramikos muziejaus, Miunchene skubi į Dali piešinių parodą, skaitai Van Gogho laiškus ar, apžvelgęs V. Lehmbrucko skulptūras Duisburge, susidomi jo poezija. Ne ką paprasčiau suvokti Adomą Galdiką – gigantišką Lietuvos dailės figūrą, palikusią savo kūrybos ženklų Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV. S. Šalkausko teiginys apie M.K. Čiurlionį, kaip "sielos tapytoją", tinka ir A. Galdikui, pakeltam, anot W. George’o, į europiečių dailininkų rangą, bet taip ir nepamiršusiam, kad jis pirmiausia yra lietuvis dailininkas. Kur slypi A. Galdiko kūrybos fenomenas – tapytuose lietuviško kaimo ir Friburgo peizažuose, impulsyviuose abstraktuose, natiurmortuose? O gal grafikoje, su beveik neįmenama pedagoginio talento mįsle į pasaulio meno lygmenis iškėlus V. Petravičių, P. Augių-Augustinavičių, V. Ratą, T. Valių ir kitus? Ne mažiau įdomi ir A. Galdiko scenografija – ženkli duoklė Melpomenei: Lietuvoje jis iki 1935 m. apipavidalino per 17 spektaklių. Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaryta scenografijos paroda ,,A. Galdikas: teatro uždangą praskleidus", po 1993 m. šiame muziejuje surengtos išplėstinės dailininko 100-mečio parodos – gera proga pažvelgti į mažiau žinomas A. Galdiko kūrybos sritis. Parodoje eksponuojami ne tik Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus, bet ir Teatro ir muzikos muziejaus eksponatai.

Idėja parodą rengti Kaune gimė neatsitiktinai. Naujai rekonstruotoje M.K. Čiurlionio galerijoje galima išvysti lietuviškos scenografijos pradmenis – 1909 m. M.K. Čiurlionio tapytą uždangą "Rūtos" draugijos teatrui, eskizus nebaigtai operai "Jūratė". Sujungus 1925 m. dramos, operos ir baleto teatrus, Kaune veikė tarpukaryje didžiausias Valstybės teatras. A. Galdiką, gana uždarą žmogų, scena traukė fatališkąja prasme. "Po teatrus, operas ir kinus

jis mažai tevaikščiojo. Nemėgo nė svečiuotis. Mėgo skaityti literatūrines knygas, ypač poeziją. Jam labiausiai prieinami buvo rusų autoriai. Geriausiai patiko Jesenino lyrika. Labai žavėjo ir ,,Boriso Godunovo" opera, kurioje taip giliai esanti išreikšta rusų tautos dvasia", – rašė A. Galdiko monografijoje L. Andriekus. Darbymečio pabaigos šventės, atlaidai Žemaičių Kalvarijose įsiręžė dailininko atmintyje lyg ritualai. "Galdikas gyvena visai arti daiktų, jo būtis čia yra patriarchalinė, jo pasakojimai primena pirmuosius "Pono Tado" puslapius. (...). Jis žino dainas ir poringes tautos, pamilusios pasakas", – teigia W. George’as. Įtakos jo pasaulėjautai, matyt, bus turėjęs ir studijų Stieglitzo dailės mokykloje Sankt Peterburge laikotarpis, "Mir iskusstva" draugijos kūrėjo ir jos žurnalo redaktoriaus, teatrinių "Rusų sezonų" iniciatoriaus S. Diagilevo reformos, tautosakos ir neoarchajinės išraiškos scenografų darbuose.

1921 m. pradėjęs dirbti Kauno teatre, A. Galdikas drauge su K. Šimoniu apipavidalina A. Asnyko "Kęstutį", o 1924 m. – ,,Nekviestąją viešnią", Maironio "Kęstučio mirtį". Dekoracijas teatrui kuria ir P. Kalpokas, V. Didžiokas, V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė-Kalpokienė, meno mokykloje scenografijos kursą pradėjęs dėstyti M. Dobužinskis, S. Ušinskas, L. Truikys ir kiti. Mokytis ir semtis patyrimo yra iš ko – M. Reinharto, V. Mejerholdo, J. Vachtangovo, A. Tairovo, A. Ekster, El Lisickio idėjos skatina eksperimentuoti, formuoti naujo laikmečio teatrą.

Atvykus 1929 m. dirbti į Kauną A. Olekai-Žilinskui, lietuvių teatras išauga, vyksta į gastroles Londone ir Monte Karle, keletai spektaklių scenografiją kuria N. Gončarova, A. Benua. A. Olekos-Žilinsko pakviestas apipavidalinti V. Krėvės "Šarūną", A. Galdikas sukuria vientisą, sintezuotą scenos reginį, gerokai nutolusį nuo istorinės dramos ,,Kęstučio mirtis" patoso. Stipresnis nei Maironio yra ir V. Krėvės veikalas, absorbavęs "dainiškosios tautosakos gelmes".

Architektoniški "Šarūno" scenografijos eskizai monumentaliai išryškina herojines scenas, atskirus personažus. Skulptūriškos, tarsi dievdirbio ranka išdrožtos figūros vilki archajizuotus, stilizuota tautine ornamentika puoštus kostiumus. Ekspozicijoje lakštai primena gerai sukomponuotas vienafigūres kompozicijas ar net portretinius škicus su dailininko ranka pažymėtomis atlikėjų pavardėmis ir komentarais.

"Šarūno" sceninių vaizdų lakoniškumas sulaukia kontroversiškų vertinimų. ,,Per "Šarūno" premjerą sėdėjau su P. Galaune, o šalimais jo sėdėjo prof. S. Kolupaila, – prisimena A. Galdikas. – Po pirmo akto nuėjau sekančios scenos tvarkyti. Sugrįžus Galaunė šypsodamas mane supažindina su prof. S. Kolupaila ir nusisukęs susijuokia. Per pertrauką jis plyšo juokais, man pasakodamas, kad man nuėjus į užkulisį, profesorius pasakęs: "Jei pažinčiau tą Galdiką, tai jam žandus išdaužyčiau už tas dekoracijas". Už tas dekoracijas A. Galdikas 1937 m. Pasaulinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje buvo apdovanotas aukso medaliu, o atgarsiai apie dramą netilo ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir atokesniuose Lietuvos kampeliuose. "Šarūnas. Šarūnas – skambėjo po premjeros Kauno inteligentų šeimose, viešose sueigose, per skystą Kalėdų sniegą verkšlenančiuose autobusuose.

Nuomonių viešas dalinimasis, pastabos, samprotavimai, ginčai... nelyginant kaip po didelio gaisro pusei miesto sudegus. – Šarūnas. Šarūnas, – perėjo garsas ir į provincijos kultūros centrus", – rašė

susijaudinęs B. Sruoga, 1930 m. "Šarūno" analizę išleidęs atskira knygute. Pjesės pastatymas buvo aprašomas "Lietuvos aide", "Lietuvos žiniose", "Ryte", "Naše echo", "Segodnia" ir kt.

Liaudies meną A. Galdikas iškėlė ir J. Karnavičiaus operos ,,Gražina" dekoracijose. Dviejų savaičių terminas šešių paveikslų ir aštuoniasdešimties kostiumų projektui dailininką labai išvargino. "Gražinoje nėra nieko naujo, sulyginant su "Šarūnu" arba "Sabbatai Cevi", – rašys 1969 m. laiške P. Galaunei. Nepaisant to, dailininkas taikliai perteikė spektaklio idėją, įžvelgė tautinio istorizmo gelmes. Baleto "Jūratė ir Kastytis" scenovaizdžiuose vyrauja dekoratyvios Art Deco išraiškos. Romantiška C. Gozzi’o pjesė kinų tautosakos motyvais "Princesė Turandot" pastatyta Šiauliuose, Valstybės teatrui atidarius savo skyrių. Spektaklio apipavidalinimui dailininkas impulsų ieškojo Rytuose, secesijos mene. Figūrų siluetai, kostiumų detalės atspindi sąsajas su rusų scenografo L. Baksto darbais. L. Delibes’o operoje "Lakmė" kruopštus induistiškų šventyklų piešinys, detalūs rekvizitai kaitaliojasi su dinamiškais gamtos vaizdais, ekspresionistiniu A. Galdiko tapybos temperamentu. J. Massnet "Verterio", W.A. Mozarto "Don Žuano" (ruošta statyti 1931–1934 m.) scenografija pulsuoja personažų įvairove, laikmečio charakterio nuotaikomis.

W. Shakespeare’o "Vasarvidžio nakties sapno" stilizuoti scenovaizdžiai artimi ritmiškiems L. Truikio kompozicijų ažūrams, o lakoniški antikinių herojų kostiumai eksponuoti 1998 m. Art Deco parodoje Kaune.

A. Galdikas scenografijos darbuose siekė monumentalumo, rėmėsi liaudies meno pasaulėjauta, transformavo arsininkų kūrybos idėjas. Jam buvo gerai pažįstamos Art Deco stiliaus nuostatos ir kaimyninių šalių teatrų dailė. Daugelį A. Galdiko scenografijos darbų galima laikyti lietuviškos scenografijos klasika.