Piligrimai ir kiti

Ksenija Jaroševaitė. "Piligrimai". 2003 m.

Vos prieš kelis mėnesius Vlado Vildžiūno galerijoje Ksenija Jaroševaitė surengė didelę skulptūrų parodą. Galima būtų sakyti – retrospektyvą, tačiau šis žodis kažkodėl girgžda kaip muziejaus stendas. Ant ilgos plokštumos išdėliotos figūrėlės labiau priminė į ilgą kelionę išsiruošusius piligrimus, nei muziejaus eksponatus.

"Lietuvos aido" galerijoje piligrimystės tema įgauna išgrynintą pavidalą: vienas paskui kitą lėtai žengia vyras, moteris, vaikas ir šuo. Tai šiemet sukurti ir ankstesnėje parodoje nerodyti darbai. Nekyla ranka parašyti "nauji" – nes jų pavidalas labiau primena tūkstantmečius gludintą granito uolą, netikėtai įgavusią figūrų siluetą. Tai ne šiaip suakmenėję ar druskos stulpais paversti žmonės – veikiau apibendrinta tikėjimo parabolė.

Pirmoje salėje matome dvi statulėles su išraižytais tekstais. Nežinau kito lietuvių skulptoriaus, kuriam raštas, žodis būtų taip pat svarbus, kaip ir forma. Raštas – ne tik kaip šriftas, abėcėlė, tekstas, bet kaip tikėjimo šaltinis. Atrodytų – kam tie žodžiai? Juk viskas atpažįstama. Tačiau prabilusios konkrečiais žodžiais skulptūros įgauna balsą. Jos kalbasi su mumis. Tie žodžiai nėra lengvi. Jie ne šiaip brūkštelėti popieriuje, bet kalte iškalti. Raštas Ksenijos skulptūrose neatskyla nuo formos – jis apsiveja statulą it vijoklis, pripildydamas gyvybės. Ne mažiau svarbi ir linija – raštas prakalbina formą, o linija atmerkia akis. Ksenija piešia kaltuku veidą ir rankas, plaštakas ir pėdas. Tačiau – paradoksas! – linija nesuplokština akmeninės formos, nepaverčia jos dekoratyvia. Priešingai – ji tampa gilesnė. Matuojant ne centimetrais, o medžio rievėmis, delno linijomis, kolonos kaneliūromis. Linijos įrėžia ne tik išorės bruožus, bet ir laiką – dabartinį, skaičiuojamą kaltuko ritmu, ir mitinį, sustingusį archajiškose figūrų pozose bei veidų išraiškose.

Raštas, linija, laikas – ar tikrai kalbame apie skulptūrą? O gal apie nežinomą civilizaciją, kurios neaprėpia nei žvilgsnis, nei mintis? Tikrai ne. Ksenijos skulptūros artimos ir jaukios. Jos dažniausiai nedidelės, žmogiško mastelio. Jas galima apžiūrėti iš visų pusių, paliesti, o mažesnes net paimti į rankas. Jos išsiskiria aplinkoje ne įspūdingais gestais, bet ramiu buvimu. Kaip netikėta pauzė triukšmingoje aplinkoje. Sukauptos, lakoniškos, nepretenzingos, neperpučiamos besimainančių madų skersvėjo – tiesiog esančios šalia.

Vis iš naujo gilindamasi į Ksenijos darbus netikėtai supratau, kad kadaise mano susikurtas jos skulptūrų vaizdinys ne tik fragmentiškas, bet ir klaidingas. Žiūrėdama į bronzinius angelus bei šventuosius, prisimindama granito skulptūras Klaipėdos Martyno Mažvydo skulptūrų parke galvojau, kad Ksenijai nerūpi realybė. O pasirodo, jos skulptūros atsiranda taip pat ir stebint aplinką, išvydus netikėtą vaizdą – pamačius, kaip draugei ant galvos užšoko katė, pažvelgus į vos prasikalusius paparčius arba pažiūrėjus dokumentinį filmą apie jūrinę ūdrą, kuri plaukdama ant nugaros akmeniu daužo ant krūtinės laikomą kriauklę. "Piligrimus" įkvėpė perskaityta knyga. Parodoje randame tokį skulptorės tekstą:

Ksenija Jaroševaitė. "Piligrimai". 2003 m.

Jubiliejinių Šventųjų metų proga Romoje buvo surengta piligrimystei skirta paroda. Man į rankas pateko tos parodos katalogas. Buvau apstulbinta ir sužavėta piligrimų kelionių aprašymų. Kiekvieno krikščionio pareiga buvo atlikti bent vieną kelionę į šventas vietas – pirmiausia į Šventąją žemę, paskui į Santjago da Compostela aplankyti šv. apaštalo Jokūbo kapą ir galiausiai į Romą aplankyti šv. apaštalo Petro kapą. Buvo ir daugiau šventų vietų, tačiau man labiausiai rūpėjo trys didžiosios piligrimysčių vietos – Jeruzalė (į ją keliaujantys vadinti "palmieriais", nes dažnas kaip relikviją parsiveždavo palmės šakelę), Roma (šie vadinti "romėjais") ir Santjago da Compostela (šitie buvo "jakopėjai", jų relikvija tapo kriauklė nuo Atlanto vandenyno kranto). Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodė tokia grupė piligrimų, aplankiusių šias tris vietas. Iš minėto katalogo sužinojau viską, kas įmanoma, apie viduramžių piligrimus. Priežasčių, paskatinusių tas keliones, būta įvairių, kartais ir nieko bendra su tikėjimu neturinčių, mat paskui tikruosius piligrimus keliaudavo ir daugybė sukčių bei plėšikų. Taigi tos kelionės galėdavo tapti pirmos ir paskutinės keliaujančiojo gyvenime. Dažnas prieš išvykdamas surašydavo testamentą. Kelionių metu žmonės ir mirdavo, ir gimdavo, nes dažnai išvykdavo visa šeima. Piligrimų dėka pagal pagrindinius kelius, vedančius į šventąsias vietas, ėmė vystytis prekyba, atsirado nakvynės namų, viešbučių, pirmosios ligoninės, aptarnaujančios tik piligrimus.

Mano akmeniniai piligrimai yra pagarbos ženklas tų žmonių tikėjimui ir kartu priminimas, kad visi esame piligrimai šiame pasaulyje. Piligrimų pakeleiviais šioje parodoje tapo dvi statulėlės: viena su išraižytu tekstu iš Jobo knygos, kita – su Pakopų psalme. Tai ir bus tie "kiti" parodos pavadinime.

Ksenija Jaroševaitė