Jausminas ir Pažadėsa

Labai neseniai, viduramžiais, kai pasaulį valdė seniai, Portulakijoje buvo miestas Neaptrijestas. Jame buvo gaminamas sviestas ir kita manufaktūra. Tiesa, gal jūs nežinote, kas yra Portulakija? Tai nedidelė sala šalia didžiulės, kuri vadinasi Isla de Putas. Šalia didelės salos, vos ne kaip žemynas. Kad lengviau įsivaizduotumėt proporcijas: kaip koks paryžius šalia Pontuazės.

Dar tame mieste buvo tarakonų veisykla ir rausvųjų gyvulių ferma. Miestas buvo agrarizuotas, kiekvienas turėjo savo sklypą, kuriame augino, ką norėjo, dažniausiai daržoves. Vyrai ilgas, moterys apskritas. Todėl mieste buvo nemaža tvarka. Ir visai nenuostabu, kad mieste buvo palestra oficialiu pavadinimu "Mokslo šventovė". Toje palestroje dirbo šventikai, kurie tačiau galėjo ženytis.

Tos palestros vedėjas turėjo žmoną dubinę su nemaža pasoga. Ir atsitiko graudi nelaimė. Ėmė ta žmona ir numirė, o buvo jaunutė kaip kažkada tu…

Nu kad graudu! Ir pasitaikyk tu man! O palestroje buvo taip graudu, kad net ir visame mieste jautėsi… Ir visi šventikai nesmagiai jautėsi, visi verkė, dažnas ir tuščiai… Nes "Mokslo šventovėje" esantiems magistratas buvo pavedęs išradinėti šventes, pagrindinai pelningas. O čia tokia nelaimė…

Visiškai nusikriuokęs ir atsigedulavęs pagal ritualą palestros vedėjas ilgai sulpavo ir skundėsi valdžiai ir žmonėms. Jo vardas buvo Jausminas, tad jis tą darė labai įtikinamai. Žmonės jį užjautė ir padėjo jam ieškoti naujos žmonos. Vienas rado tą, kitas tą, bet dažniausiai sau, nes tame mieste vedybų skaičius buvo neribotas.

O Jausminas laukė ir anksčiais rytmečiais dainavo ilgesingus kapreirus, nes buvo toks jaunimo paprotys, ypač šventikų jaunuomenės.

– Aš vystu, – dainavo Jausminas, – užjausk mane, laukų gegute kukabara, tu irgi myli! Pagailyk mane, imbiero medi, tu irgi myli kakavmedę ir tiesi jai savo žydinčias šakas. Atkreipk į mane dėmesį, kunigaikšti Igori, tu irgi neseniai mylėjai!

Ir taip jis dainuodavo pusantros valandos, kol atsidarydavo užeiga prie sviesto manufaktūros, kur būdavo galima atsigerti saldžios ir šviežios grietinėlės už mažesnę kainą. Atsigėręs jis grasindavosi dainuosiąs ištisą dieną, bet dažniausiai jį atkalbėdavo. Jei neatkalbėdavo, tai būdavo keblu, labiausiai jam pačiam. Ir sunku. Bet reikėdavo retkarčiais. Jausminui taip priderėjo ir pagal činą, ir pagal vardą, kaip ir man. Bet kur tas… Ak, štai jis, prespapjė!

Likęs vienas Jausminas nieko ypatingo nenuveikė, nes konkuruojančių ofisų vedėjai su savo antrosiomis pusėmis nuveikdavo dvigubai daugiau, netgi su perviršiu, o konkuravo tame mieste absoliučiai visi. Pavyzdžiui, rausvųjų fermos vedėjas, o jo žmona buvo vyr. vislimergė, pats jis ne toks svarbus, su švogerio gentimi. TAI MATOTE, KOKIĄ JIS BUVO ĮGAVĘS GALIĄ PER ŽMONĄ, kaip jis… pavardę pamiršau. Žmona tai mergautine pavarde pasirašinėja, todėl ir rami… Ir šventikai gerbia, ir šiaip žmonės, ir netgi katinai.

Nepalyginsi su tarakonų veisykla. Toji, jei nebūtų šalia kvapiųjų žolelių rūkyklos, seniai jau būtų sužlugusi, kai praėjo mada spragintais tarakonais užsikąsti alų. Nors ką čia… kitur ir stipresnius gėrimus manufaktūra užkanda. Mada vis dėl to yra mada. Jos reikia laikytis, ypač jeigu ji nepraeina. Bet tokių madų reta. Vos viena kita užsilaiko kaipo tokia.

– Jau nužydėjo mimozos, tuoj išplauks į paviršių medūzos ir pritars man subtiliais balsais… – dainavo vieną dieną Jausminas, netgi gerokai įdienojus, nes gražios vis dėlto portulakiškos yra dainos. Tiktai niekas neįvertina, kaip ir pas mus, o kai ilgai dainuojam ir per daug, tai netgi ir kaimynai. Tad Jausminui buvo paskirta miesto parke vieta, tai pietinėje, tai šiaurinėje parko dalyje, nes ta kryptimi pučia Neaptrijeste musonai. Jausminas vieną rytmetį dainuodavo portulakiškai ir tik, kita ezopine kalba, o kartais grieždavo batsiuvių styginis porkestrėlis, to kažkodėl labai visi nekentė, ypač tie, kam per penkiasdešimt ką tik. Tie tai net nešokdavo, nors padespaną grok.

O Jausminui irgi ne ką geriau sekėsi, net jei ir vienas dainuodavo. Tai jau ir būdavo, kad dainuoja tik sau. Net ir populistišku stiliumi, Neaptrijesto tarme, netgi tokias populiarias dainas kaip ta apie makaronus arba varduves pas tetą Niną, kurios neišvengiamai turi pasisekimą. Gražios jos vis dėlto. Kaip ir mūsų, kur panašios į jugoslaviškas. Tada ir pati nori būti panašiai graži. Čia aš apie savąją. Kad tu tokia ir būtum, brANGIOJI, TAI IR VIENA NEPRAPULSI. Žmonės geri, nebijok, kartais netgi ir malonūs. Tada tai pasisaugok.

– O rytmeti žalias, – dainavo Jausminas, – tu jaudini mano kepenis virpuliu ypatingu ir gera daros tarsi atsigėrus kaimyno gaivos. Per jo jubiliejų, kuris sukakos, kai parskris kalakutai pulke… lyyy!

Bet ne tą jis dainuoja… Reikia tą:

– Kai geležinsnapių jaunikliai pūkuotomis krūtinėlėmis skiksi ant tvoros, rausvai padažytos… Arba šitą: – Atskris drugeliai riebūs… Kodėl netinka? Tik sako, kad tvarumo jausmo nėra. O šiaip tai labai graži, kodėl…

– Geriau: – Tu tokia miela, tu man patinki… Vaikštai su kita, o aš pamesta…

– Čia...čia netinka. Čia lesbiečių salos daina, bet irgi labai graži. Menas yra menas, o kai tau asmeniškai patinka, tai ir didelis. Ypač man patinka, jei nepatinka tai… tu jos nežinai. Todėl menininkams ir sunku, ypač tiems, kurie dainuoja. Jų tembras kažkoks yra ypatingas, jie negali be to apsieiti. Na, jų yra toks skirtingas nuo žmonių organas virš kepenų ir šalia kasos, prie skydliaukės pumpurinės, virš plokščio veltuko. Jautrus labai, dabar įsivaizduoji.

Ką Jausminas, ką Jausminas… Man sunkiau. O jis ir naują lapsardoką nusipirko, iš pusvilnės su šilkasiūliu, ir batai jo balti, ir kelnės tokios, ir marškiniai rausvi… Ir šiaip… negeria, jei geria, tai nedaug, ir kai niekas nemato, ne, ne už kampo, ir nei užeigoj, oj, nei šiaip… Rimtai ruošiasi, gražus vyras… Gal tik, kad vien grietinėlę saldžią ir dar šviežią ir tik rytmečiais, tai čia jau per daug! Kad kažkaip jau tie įprastiniai vyrų kėslai prasikiša ir netgi godumas… Jau pačiame jame nėra to jaunatviško šviežumo, kuris gražus. Bet kad taip ir yra. Taip kalbėjo jo miesto žmonės apie Jausminą ir jo dainavimą. Ir kaime panašiai, nes Portulakijoje miestas nesiskiria nuo kaimo. Ypač grožio supratimu. Kas gražu, tai turi visiems būti gražu, o jei kas tik kūdas mėgsta, tai savotiškai trenktas, ar ne taip…

Ir surado jam žmonės gražią, nekaltai išsiskyrusią, vardu Pažadėsa. Ne pas mus, pas mus tokių nėra, ką aš čia kliedžiu, yra, bet Portulakijoj, kur labai klesti dorovė, nes šalimais Isla de Putas. Ko čia nesuprasti?

Šit kaip būna: vienas du, ir išsisprendė. Kai visi užsiima, tai greitai. Ir per devynis mėnesius daug kas išsisprendžia kaip ir pas kaimynus. Taip ir reikia daryt, tai būsim visi laimingi.

2002 birželis