Žiūrėti ir keistis

"Salvadoras"

Šią savaitę sužinojome, kad įtakingasis britų "Guardian" išrinko geriausius 40 kino režisierių. Pirmoji vieta atiteko Davidui Lynchui, ir tai suprantama, nes sunku įsivaizduoti šių dienų kiną be jo filmų. Antroji ir trečioji vietos – Martinui Scorsese ir broliams Coenams. Lyncho šią savaitę mūsų televizijos nerodys, bet puikių filmų nepristigs. Manau, kad drąsiai bus galima atsiplėšti nuo vis lėčiau šliaužiančio "Paksageito", kurio atvaizdavimas televizijoje stebėtinai ima priminti finansininkų – futbolininkų iš "Finastos" reklamą. Neišraiškingi veidai, dirbtinės šypsenos, vangus sportas…

Iš Davido Lyncho kino, kaip iš tos rusiškos milinės (turiu galvoje tik Nikolajų Gogolį!), išėjo legionas šių dienų kino novatorių. Vienas jų – Spike’as Jonze’as (beje, jis yra režisierės Sofijos Coppolos vyras). 1999 m. jis debiutavo didžiajame kine įžūlia komedija "Būti Džonu Malkovičiumi" (TV3, 25 d. 23 val.). Filmo pavadinime minimo aktoriaus Johno Malkovichiaus smegenyse lankosi daug kas, jį gali kontroliuoti įvairūs asmenys. Šita fantastiška situacija režisieriui pirmiausia reikalinga tam, kad išjuoktų žvaigždžių kultą. Filmą galima suvokti ir kaip subtilų pokštą apie vaidmenis, kurie tinka kiekvienam mūsų, ir apie mūsų meilės pasirinkimus: ar mylime kitą žmogų už tai, kas jis yra, ar tik savo susikurtą jo įvaizdį? Šias temas Jonze’as ir scenaristas Charlie Kaufmanas pratęsė šiemet kino teatruose rodytoje "Adaptacijoje". Filmas patvirtino, kad sėkmingas debiutas nebuvo atsitiktinumas.

Lynchą, Jonze’ą ir Coenus sieja tai, kad visi jie stengiasi atsiskirti nuo amerikietiškojo realizmo, tiksliau, natūralizmo, ir pasukti prie, beje, labai įvairiai suprantamo siurrealizmo. Tačiau nors visiems jiems būdingas tipiškas postmodernistinis polinkis į parafrazę, pastišą ir stilizaciją, Ethanas ir Joelis Coenai yra išskirtinis JAV kino reiškinys. Šiandien (21 d. 22 val.) LTV rodo jų 2001 m. Kanų apdovanojimą pelniusi filmą "Žmogus, kurio nebuvo". Šiek tiek nustebau filmo anonsuose pamatęs spalvotą vaizdą, nes filmas yra nespalvotas, o operatoriaus Rogerio Deakinso darbas, siekiant nespalvotoje juostoje atkurti senojo amerikiečių film noir stilių, tiesiog neįtikėtinas.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad "Žmogus, kurio nebuvo" – tik rafinuotas žaidimas senojo kino stiliumi ir konvencijomis, tačiau jis taip giliai "įsigeria" į smegenis ir taip ilgai nepalieka, kad supranti: tai filosofinė esė apie būties absurdą ir absoliučią tuštumą, kurią žmonės bando užpildyti melagingais, apsimestiniais jausmais, karikatūriškais monologais ir gestais.

Esu skaitęs ir įdomią pastabą, esą advokatas filme, nuolat prisimenantis kažkokius Fricą ar Vernerį, yra nuoroda į garsiosios nevienareikšmiškumo teorijos kūrėją Wernerį Heinsenbergą. Šią teoriją trumpai galima būtų apibūdinti taip: stebimo objekto negalima stebėti "iš tikrųjų", nes pats stebėjimo faktas sukelia objekto pokyčius. Pasitelkus tokį požiūrį, Coenų filmas gali tapti puikia mūsų laikų, kai stinga bendro vektoriaus, išnyksta visuotinės idėjos ir net vertybės, kvintesencija.

Bus proga prisiminti ir Martiną Scorsese. LNK (27 d. 22.35) rodo jo 1997 m. filmą "Nekaltybės amžius", sukurtą pagal amerikiečių literatūros klasikės Edith Wharton romaną. Veiksmas nukelia į XIX a. pabaigos Niujorką, į kurį Scorsese neseniai grįžo "Niujorko gaujose". Tik "Nekaltybės amžius" rodo ne Niujorko dugną, o jo aukštuomenę, jos papročius ir moralę.

Scorsese – stilių ir konvencijų chameleonas. Pasakodamas apie spalvingai Danielio Day-Lewiso, Michelle Pfeiffer ir Winonos Ryder suvaidintą meilės trikampį, jis sukuria klasikinio skaidrumo ir spindesio reginį.

Vienas paslaptingiausių šių dienų režisierių – filosofas ir žurnalistas Terrence’as Malickas. Nuo 1973 m. jis sukūrė tik tris vaidybinius filmus, bet kiekvienas jų tapo įvykiu. 1999 m. Berlyno kino festivalio "Auksiniu lokiu" apdovanota jo "Plonytė raudona linija" (TV3, 23 d. 20.15) buvo sukurta po 20 metų pertraukos ir nustebino savo kino kalbos brandumu bei rafinuotumu. Sukurtas pagal Jameso Joneso romaną filmas nukelia į 1942-uosius, Salomono salas Ramiajame vandenyne. Amerikiečių kariai gauna nurodymą iš vienos salos išstumti japonus. Esą tai labai svarbu strategiškai. Visas 170 min. filmo veiksmas ir rutuliojasi aplink 210 aukštumą, kurios siekia amerikiečiai.

Filme daug personažų, jie visi skirtingi, su savo prisiminimais, baimėmis, viltimis. Už kadro girdimi jų balsai sukuria keistą kaleidoskopą. Tačiau Malickas iš viso to sugeba išgauti poetinę meditaciją apie gamtos grožį, karo siaubą ir žmogaus pasiaukojimo prasmę. Filme laukia susitikimas su puikiais aktoriais Seanu Pennu, Adrienu Brody ("Pianistas"), George’u Clooney, Nicku Nolte, Johnu Travolta.

Taip pat siūlyčiau atkreipti dėmesį į debiutinį, tačiau, be abejo, geriausią Oliverio Stone’o filmą – 1986 m. sukurtą "Salvadorą" (Tango TV, 27 d. 21 val.). Tai kartu ir ryškiausias postmodernistų nekenčiamo "natūralistinio" kino pavyzdys. Filmo herojus – žurnalistas Richardas Boyle’as. (Filme jį puikiai suvaidino Jamesas Woodsas, tačiau į vieną Maskvos kino festivalių buvo atvykęs ir tikrasis Boyle’as. Jo išvaizda nekėlė abejonių, kad Woodsas buvo teisus vaidindamas girtuoklį, narkomaną, bet kartu – naivų ir nenuspėjamą tipą). Tarsi paskutinio šanso Boyle’as griebiasi išvykos į žiauriame pilietiniame kare paskendusį Salvadorą. Iš pradžių tikėjęsis, kad tai bus narkotikų ir sekso prisodrinta kelionė, Boyle’as gana greitai atsiduria baisių įvykių sukūryje.

"Salvadoras" – turbūt vienintelis Stone’o filmas, kurio pagrindinė mintis – teroras karaliauja visur – yra laisva nuo politinio tendencingumo. Visi karo dalyviai naudoja prievartą, o moraliniai autoritetai (viena labiausiai pavykusių filme – vyskupo Romero mirties scena) žūva. Stone’as tarsi skatina nepasitikėti nė viena ideologija ir, ko gero, yra visiškai teisus.

Jūsų – Jonas Ūbis