Muzikos tiltas tarp Švedijos ir Lietuvos

"Stockholm Chamber Brass"

Šio pusmečio Filharmonijos koncertų repertuare ypatingą poziciją užėmė du festivaliai – tradicinis šiuolaikinės muzikos forumas "Gaida" (spalio mėn.), dauguma jo koncertų šiemet surengti būtent Filharmonijoje, ir festivalis "Švedijos garsai" (lapkričio 12–16 d.). Juos jungia ne tik Filharmonijos indėlis, bet ir sąsajos su Švedija. Bene prieš 12 metų švedų muzikinės kultūros atstovams lankantis "Gaidos" festivalyje ir susipažįstant su Lietuvos muzikos gyvenimu, užsimezgė idėja parengti keliametę intensyvią glaudesnių abipusių kultūrinių mainų programą. Ilgainiui priartėta ir prie jos įgyvendinimo – 2001-ųjų žiemą Vilniuje susitikę Švedijos koncertų instituto "Rikskonserter" ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos atstovai aptarė dvimetį projektą "Švedija ir Lietuva, muzikos saitai 2002–2003", kurio sėkmingą vyksmą ir vainikavo "Švedijos garsų" festivalis.

Solidžiu finaliniu renginiu apibendrinta vaisinga dvimetė partnerystė: abiejose šalyse surengta apie 200 koncertų, juose pasirodė žymiausi Švedijos ir Lietuvos muzikos atlikėjai, į programą švedų iniciatyva buvo įtraukti ir kompozitoriai bei muzikologai (minėtinos studijos Visbyje, kūrinių įrašai, leidyba, šiuolaikinės muzikos pristatymai), vyko meistriškumo kursai ir kitokie edukaciniai projektai, patirtimi keitėsi ir koncertų organizatoriai, žadantys išlaikyti partneriškus ryšius. Pasak energingojo ir entuziastingojo muzikos kultūros puoselėtojo ir propaguotojo "Rikskonserter" direktoriaus Björno W. Stålne’s, šia dvišale programa atverta daug savų muzikos pasaulių turtų, sudarytos prielaidos bendradarbiauti ateityje, prisidėta ir prie naujų, spontaniškai užsimezgusių ryšių, kurie toliau bus plėtojami be Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir Švedijos koncertų instituto pagalbos.

Politinis kultūros mainų aspektas ne kartą akcentuotas ir festivalyje "Švedijos garsai", ypač jo pradžios koncerte, kurio iškilmingoje pirmoje dalyje sveikinamąsias kalbas sakė naujoji Švedijos užsienio reikalų ministrė Laila Freivals ir Filharmonijos generalinis direktorius Egidijus Mikšys. Iš šalies žvelgiant gali pasirodyti, kad pats festivalis priminė formalizuotą renginį, bet iš tiesų tai buvo turininga, nuotaikinga ir įtraukianti Švedijos muzikos panorama.

Šešių koncertų festivalio programa sudaryta orientuojantis į žanrinę ir stilistinę įvairovę, tad pritraukė nemažai ir bendru Švedijos muzikos "portretu" besidominčiųjų, ir atskirų žanrų gerbėjų. Marga muzikos paletė pasirodė besanti dėkinga ir įvairių stereotipų (pavyzdžiui: "Švedijos muzika? – A, tai – ABBA") laužymui.

Kita vertus, festivalio programa lyg dar kartą patvirtino mitines nuostatas apie stipriąsias Švedijos muzikos kultūros ypatybes. Tos pačios ABBA iškeltą popmuzikos kokybės kartelę priminė vienu geriausiu pasaulio vokaliniu ansambliu tituluojamo "The Real Group" pasirodymas, stulbinęs visapusišku (balso valdymo, stiliaus perteikimo, artistiškumo, bendravimo su publika, garsinimo) profesionalumu. Švedijos pučiamųjų mokyklos stiprybę (jos, beje, jau pasisėmė ir ne vienas ten studijavęs Lietuvos pūtikas) liudijo pasigėrėtinas varinių pučiamųjų kvinteto "Stockholm Chamber Brass" koncertas ir pučiamųjų skambesys klausantis Norčiopingo simfoninio orkestro (dirigentas Lü Jia). Prieš kelerius metus studijuojant Švedijoje pačiai teko susidurti su ten tvyrančiu ypatingu dėmesiu kolektyviniam įvairių formų muzikavimui, o ypač chorinio dainavimo tradicijoms. "Švedijos garsų" pabaigai pasirinktas garsusis Erico Ericsono kamerinis choras (dirigavo Andreas Hanssonas) – etaloninis šių tradicijų pavyzdys. Naujajam Švedijos džiazui skirtas koncertas (pasirodė Magnuso Lindgreno kvartetas bei Josefine Cronholm ir grupė "Ibis") savaip atspindėjo šios srities įvairiapusiškumą ir toleranciją. Prisiminus švedų kolektyvinio muzikavimo tradicijas, kone tuoj pat asociatyviai išnyra ir folkloro stovyklos, kuriose gali išgirsti visą muzikantų orkestrą, o greta tradicinių švediškų melodijų – ir įvairaus plauko margaspalves improvizacijas. Bendravimui pasitelkiama ir sava, ir svetima muzika, ja populiaru "šnekėtis" tarp įvairių sričių ir amžiaus muzikantų. Šio sparčiai plintančio komunikavimo būdo privalumus ir efektyvumą paliudijo kone gyviausių publikos reakcijų sulaukęs bendras iš Švedijos atvykusių atlikėjų ir Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių bei pedagogų edukacinio pasaulio muzikos projekto baigiamasis koncertas.

Pianistas Petras Geniušas ir dirigentas Lü Jia M. Raškovskio nuotraukos

Komunikacijos aspektas buvo ryškus viso festivalio programoje, ypač abiejų šalių atlikėjus gretinančiuose koncertuose: kartu su "Stockholm Chamber Brass" muzikavo "Vilniaus Brass" kvintetas, su Norčiopingo simfoniniu orkestru S. Rachmaninovo Antrąjį koncertą skambino Petras Geniušas (šio koncerto programa prieš tai buvo atlikta Švedijoje), o festivalio pradžią "skelbė" ir "The Real Group" "apšildė" Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras.

Pažintine prasme buvo tikrai įdomu sekti visus festivalio koncertus. Ypač tuos, kurių programas patys atlikėjai komentavo. (Įsimintinu muzikantų bendravimo su publika pavyzdžiu liks ne tik nuotaikingas "The Real Group" pasirodymas, bet ir preciziškas "Stockholm Chamber Brass" programos pateikimas.)

Įvairių kompozitorių kūrinių kontekste buvo pateikta ir girdėtų ar negirdėtų švedų kompozitorių muzikos miniretrospektyva. Pristatyti Johano Helmicho Romüano, Carlo Michaelio Bellmano, Davido Wikanderio, Allano Petterssono, Ingvaro Lidholmo, Sveno-Davido Sandströmo, Joakimo Agnaso, Anderso Hillborgo kūriniai. Laikantis dvišalių kultūrinių mainų principo, į koncertus įtraukta ir Lietuvos kompozitorių kūrybos: Norčiopingo simfoninis orkestras parengė Loretos Narvilaitės "Atvirą miestą", o Erico Ericsono choras – Remigijaus Merkelio "Sanctus" ir Algirdo Martinaičio "Laudate" (pastarojo kūrinio, beje, išdainuoto aiškia lietuvių kalba, interpretacija sulaukė ypač šiltų publikos vertinimų).

Festivaliams pasibaigus dažnai kurį laiką sklando jų įspūdžių ir atmosferos sukurta nuotaika, savitas vieno ar kito ypač įsiminusio momento ilgesys – lyg ir norėtųsi dar grįžti, įsiklausyti ar muzikinį bendravimą pratęsti. "Švedijos garsai", nors ir įvardyti dvišalės partnerystės programos finalu, palieka viltį, kad nutiestas muzikos tiltas ir toliau jungs mūsų šalis. Filharmonija jau kitais metais planuoja klarnetininko Håkano Rosengreno, Skandinavijos trombonų trio ir kitų atlikėjų pasirodymus. Beje, pasak Filharmonijos generalinio direktoriaus Egidijaus Mikšio, švedų iniciatyvos ir aktyvios partnerystės pavyzdžiu užsikrėtė ir kitos Skandinavijos šalys, tad gal rasis ir naujų projektų, pavyzdžiui, jau vyksta derybos su Norvegija.