Kompozitoriaus Rodiono Ščedrino kūrybos vakaras

Lapkričio 21 d. Nacionalinė filharmonija kviečia į vieno ryškiausių šiuolaikinės rusų muzikos talentų – kompozitoriaus Rodiono Ščedrino (g. 1932 12 16) – kūrybos vakarą. Miunchene gyvenantis kompozitorius palaiko ryšius ir su Rusija bei Lietuva, kur yra jo žmonos Majos Pliseckajos šaknys, nuolat kūrybingai bendrauja su mūsų šalies menininkais.

Įspūdingą kūrybos vakaro programą kartu su neeiliniais solistais – trimito virtuozu iš Suomijos Jouko Harjanne ir vienu populiariausių pianistų pasaulyje Denisu Macujevu (Rusija) – šį kartą parengė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Juozas Domarkas. Pirmą kartą Lietuvoje skambės trys stambūs Ščedrino opusai: "Autoportretas" (1984), Koncertas trimitui ir orkestrui (1993) bei Penktasis koncertas fortepijonui ir orkestrui (1999).

"Autoportretas" atspindi nepakartojamus R. Ščedrino, kaip menininko, bruožus – atsparumą dogmoms ir rutinai, aistringą norą siekti tiesos, ne tos, kurią diktuoja nūdiena, bet amžinosios. "Šio kūrinio idėją inspiravo dailininkai, – sako autorius. – Beveik visi jie tapė autoportretus, kurie turbūt tenkino sąmoningą jų poreikį pažinti save. Kai kuriems menininkams tai vienintelis būdas suvokti Žmogų, Gyvenimą ir Laiką... Statiškas didžio kūrėjo paveikslas gali išreikšti kintančias emocijas ir minčių eigą, o muzikos kūrinyje, kuris randasi laike, kompozitorius, be jokios abejonės, gali išreikšti savo žmogiškus potyrius."

Filharmonijoje skambės du koncerto žanro kūriniai – savita Ščedrino instrumentinės muzikos galerija, pristatanti autoriaus naudojamas įvairias išraiškos priemones, savitai traktuojamas tradicines muzikos formas. Pasak Lorino Maazelio, dirigavusio Trimito koncerto premjerą (1994), šio Koncerto muzika "tiksliai atitinka kompozitoriaus braižą: jausmingoji pirmosios dalies tema išsirutulioja iš besikartojančios ritminės figūros, turinčios ir melodinių bruožų. Antroji dalis – tai ramus, vietomis rapsodiškai užaštrintas garsų peizažas. Finale – žėrinti, šviesi, neatlėgstanti, koncentruota muzikos srovė veržliai neša mus į kūrinio pabaigą."

Antrąjį premjerinį kūrinį – Fortepijono koncertą – pats autorius taip apibūdina: "Trys koncerto dalys, kaip ir reikėtų tikėtis, yra kontrastingos, tačiau pirmosios dalies temos apjungia visą kūrinį, nepaisant jo besikeinčiančios nuotaikos, spalvos ir kitų aspektų. Koncerto finale aš pabandžiau panaudoti "crescendo" formą, giminingą Ravelio "Bolero", tik visiškai kitokiu, virtuoziškos, nenustygstančios tokatos tempu. Solisto partija yra, be abejo, "ryški" ir išsiskirianti, tačiau ne mažiau virtuoziškas yra ir orkestro bei dirigento "darbas"…"

Įmantri, spalvinga, meistriška orkestruotė visada suteikia paveikumo Ščedrino muzikai. Anot Maazelio, jautriai manipuliuodamas spalvomis kompozitorius žaibiškai pasiekia įspūdžio. O tai, kad klausytojai nelieka abejingi Ščedrino muzikai, lemia ir paties autoriaus nuostata: "Galbūt esu labai jau senamadiškas, bet man svarbiausia yra kompozitoriaus intuityvusis balsas ir abipusio kontakto su klausytoju siekis".

Intriguojančiame kūrybos vakare kompozitoriaus siekiamą kontaktą su klausytoju tikrai turėtų sustiprinti ir žymių atlikėjų muzikavimas.

LNF inf.