Teatras

Teatro susinaikinimo akcija

"Tautkrūša" Klaipėdos dramos teatre

Alė Strik

iliustracija
Vytautas Paukštė (Tautkrūša) ir Darius Meškauskas (Svajūnas Kirmis)
A. Kubaičio nuotr.

Produkcijos vartojimo mechanizmas, anot Aido Giniočio, Klaipėdos dramos teatre pastačiusio Wernerio Schwabo pjesę "Tautos sunaikinimas, arba Mano kepenys be prasmės" ir pavadinusio ją "Tautkrūša", veikia be perstojo, primygtinai ir kartu žavingai. Šis mechanizmas įsijungia spustelėjus televizoriaus mygtuką, suktelėjus radijo rankenėlę, pravėrus parduotuvės duris. Lydimas malonaus akcijas žadančio balso ir svajonėmis užliūliuojančios muzikos, šis mechanizmas gviešiasi į intymiausias gyvenimo zonas, užpildydamas ir perpildydamas jas nešiojama, valgoma ir geriama produkcija. Ir pati tauta po truputį virsta akcijų ir reklamos, įvairiausios produkcijos auka, primenančia devyngalvį slibiną, kurio, net nukirtus jam visas devynias galvas, nuo vartojimo apsėdimo neišvaduosi. O ir kam kirsti – tautos reitingai matuojami pagal jos suvartojimo rodiklius. Kuo jie bus mažesni, tuo silpnesnė, mažiau išsivysčiusi ji atrodys tarp kitų, taip pat įnirtingai vartojančių tautų.

Werneris Schwabas, regis, tik tuo ir užsiėmė visą savo sąmoningą kūrybinį gyvenimą, kad naikino tautą. Tuo nusipelnė ne itin malonaus, netgi radikalaus dramaturgo vardo. O tai, kad mirti jam buvo lemta pačią gražiausią vartojimo – Naujųjų metų – naktį, irgi ne atsitiktinumas. Vartojimo mechanizmas, pasirodo, pajėgus suvartoti net pačius aršiausius jo priešus.

Lyginti Schwabą ir Giniotį būtų pernelyg įžūlu – vienas dirba kalba ir orientuojasi į kalbos subtilybes išmanantį žiūrovą, antras dirba daiktais, muzika bei judesiu ir orientuojasi tik į juos vartojančią publiką. Ten, kur Schwabas manipuliuoja sakinių konstrukcijomis, be jokių skrupulų prievartaudamas žodžio ir kalbėjimo prigimtį, Giniotis manipuliuoja rėkiančiomis spalvomis, vulgariais judesiais ir vos suvaldomu kalbos srautu. Kitaip tariant, ten, kur Schwabas naikina žodžiu, Giniotis naikina reginiu, tarsi ketintų persotinti savo spektaklio vartotoją tais pačiais jo kasdien vartojamais produktais. Kaip yra geriau – sunku pasakyti; mes dar tik mėgaujamės vartojimo skoniu, tad imti ir nutraukti šį malonumą būtų pernelyg šventvagiška. Užtat vietoj "nutraukimo" – gausa, beveik gėrybių ragas, iš kurio į sceną plūsta muzika ir šokis, daina ir eilės, blizgantys ir daugiasluoksniai kostiumai, perukai ir ryškus grimas. Už jų vos įžiūrėsi dūstančius nuo režisūrinių priemonių aktorius, vaidinančius besaikius savo aplinkos ir savęs pačių vartotojus. Vadinasi, Giniotis gviešiasi nuvainikuoti ne tik gyvenimą, bet ir teatrą – kaip gausos gaminimo mašiną, kuri jį patį toje gausoje ir paskandina.

Klaipėdiečių spektaklyje ne personažų kalba "tempia veikėją paskui save, tarsi skardinės, pririštos prie šuns uodegos, ir tampa bene geriausia personažo vidaus charakteristika" (citata iš programėlės pagal "Theater heute"). Čia patys veikėjai tampa tomis skardinėmis, kurių ryškios "etiketės" ne ką skiriasi nuo jų vidinio turinio. Išorė ir vidus puikiai dera – visi čia randa vietą, tik ne už uždarų savo šeimynos, buto ar namo durų, o tarsi atviroje parduotuvės lentynoje, atviroje scenoje. O kadangi ši scena – tarsi kalėdinis suaugusiųjų karnavalas, jokia Tautkrūša, atrodanti tarsi persenusi ir pasaulį pataisyti pasiryžusi undinė, jo negali nei nutraukti, nei sustabdyti. Spektaklio su jo mudakovais ir kirmiais inercija tokia galinga ir tokia patraukli, kad greičiau sunaikins pati save, užuot savo totaliu naikinimo užmoju pasiekusi tikruosius vartotojus.

Vis dėlto Schwabo kalba, žiūrėk, ima ir prasiveržia pro suvaidinto teksto chaosą. Už tai, kad prasminiai Schwabo kalbos akcentai rado savo atitikmenis mūsų gyvenime, kad atsivėrė destruktyvus pačios jo kalbos radikalizmas, pribloškiantis fonetikos ir leksikos savitumu, dėkoti reikia vertėjai Rūtai Jonynaitei. Būtent Schwabo pjesės tekstas, kalba, apnuogindami savo šiurpumą, atlieka naikintojo funkciją; Giniotis ją apdoroja vaikų teatro priemonėmis ir paverčia smagia atrakcija. O tokia – lakmuso popierėlis pramogų ištroškusiems teatro vartotojams. Ir jie ne prieš bet kokį naikinimą, kad tik būtų smagu. Jie atsipalaiduoja, ir pasaulis atsipalaiduoja jiems. Tegyvuoja naikinimo mechanizmas! Juk vis tiek visi prisikelsime ir vėl kuo įžūliausiai naikinsime.