Kinas

Pasiilgote Schwarzennegerio?

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Reikalingi žmonės"

Jaunystėje teko dirbti vienoje su kinu šiek tiek susijusioje įstaigoje. Jos sekretorė – graži, labai mėgstanti menininkus, bet net aštuonių klasių nebaigusi būtybė – vesdavo mane iš proto: kiekviename jos spausdintame rašte vietoj žodžio "kinematografija" puikuodavosi "kino moto grafija".

Šią ponią prisiminiau antradienio vakare žiūrėdamas LNK vakaro žinių kultūrai skirtą dalį. Jos vedėja keliskart pakartojo žodį "kinematografai", taip įvardydama režisierius ir apskritai kinematografininkus, nors Lietuvoje žodis "kinematografas" dažniausiai vartojamas tik kaip termino "kinematografija" santrumpa. Kad kultūros žinių vedėja nežino, kas kuria kiną, visai nestebina. Lietuvoje juk klesti principas: "Kiekviena virėja gali valdyti valstybę". Tačiau kai kultūros naujienose kalbama apie nieko bendra su kultūra neturinčius dalykus, pvz., "stebuklingą" smegduobę kažkur Žemaitijos pakraštyje, darosi baisoka. Juk televizija daug aktyviau nei rašytinė žiniasklaida manipuliuoja masėmis.

Prisipažinsiu, LNK kultūros naujienas žiūriu retai, nes jų laikas nesutampa su mano dienotvarke. Tačiau kad ir kiek kartų būčiau jas įsijungusi, kultūros ten nerasdavau. Spalio 9 d., kai prasidėjo Lietuvai labai svarbus "Gaidos" festivalis, kultūros žinios tiesiog apsiseilėjusios iš susižavėjimo pasakojo apie suvalkietį pakinktų meistrą ir išnykusius kaimus.

Neturiu nieko prieš etnografiją, bet kultūra jau senokai nebekuriama net Lietuvos kaimuose. Tačiau LNK žinių kūrėjams, regis, egzistuoja tik tai: jie keliauja nuo vienos koplytėlės prie kitos, iš vieno muziejaus į kitą, atiduodami duoklę visai neaktualiems reiškiniams. Regis, gyvoji, nuolat kintanti kultūra jų nedomina.

Dažnai su kultūros žinių rubrika pateikiami užsienietiški įdomybių siužetai – apie brangenybių aukcioną, Michelangelo skulptūros "Dovydas" maudynes. Tačiau ir tos aktualijos, kaip čia švelniau pasakius… Lapkričio 3 d. buvo parodytas siužetas apie neįgalų rusų aktorių, kuris gavo prizą "Kinotauro" festivalyje. Žinių rengėjai, matyt, nežino, kad festivalis vyko gegužės pabaigoje... Lapkričio 5 d. iš siužeto apie Christie aukcioną sužinojau apie nepaprastą dailininko Fernando Legerio sėkmę. Pamatęs paveikslą supratau, kad kultūros žinios turėjo galvoje Fernand’ą Leger (Fernaną Ležė)…

Rimtai žvelgti į tokias kultūros žinias neskatina ir jų vedėjų įvaizdis. Nežinau, ką galvojo jį kūrę stilistai, bet man "dalykiški" vedėjų kostiumėliai, šukuosenos, makiažas ir kalbos maniera primena brangesnių parduotuvių pardavėjas. Kai vedėjos išsižioja, visą laiką tikiuosi išgirsti: "Gal galėčiau kuo padėti?"

Deja, LNK kultūros žinių požiūris į mus yra aiškus. Mes jiems tokie pat, kaip, tarkim, "Stiliaus" ar panašios produkcijos skaitytojai, kuriems galima įteigti, kad viskas yra stilius, o stilingiausias, be abejo, yra elitas. Tačiau kai išgirsti saugumo užfiksuotus to "elito" pokalbius telefonu, darosi nejauku ir juokinga. Suprantu, kad kultūra išgyvens ir be jai skirtų žinių, tačiau vis dėlto pasakojimai apie pakinktų meistrus jai neduoda visiškai nieko, tik sukuria gana iškreiptą šių dienų kultūros paveikslą.

Mano jau minėtus bei įvairių žinių "retransliuotus" prezidentiškojo elito pokalbius telefonu smagiai pratęs LNK "Snobo naktis", 13 d. 22.35 parodysianti animacinį Trey’aus Parkerio filmą "Pietų parkas. Ilgas, didelis ir necenzūruotas" (1999). Reklamuojama kaip "pats blevyzgiškiausias animacinis filmas" komedija yra populiaraus televizijos serialo kino versija. Iš pradžių ji tikrai gali patraukti maištingu, net anarchistišku humoru. Filmo kūrėjų tikslas – pasityčioti iš "politinio korektiškumo" taisyklių. Tačiau originalumas dingsta gana greitai: net pagrindinis siužetas apie karinį JAV ir Kanados konfliktą yra pasiskolintas iš filmo "Canadian Bacon". Filmui įpusėjus, a la vaikiški piešiniai stilizuotos animacijos, padugnių kalbos ir juodojo humoro supriešinimas ima nusibosti. Filmas pasuko Holivudo parodijavimo link. Kita vertus, filme rodomi artimi velnio ir Saddamo Husseino ryšiai gali pasirodyti net aktualūs.

TV3 po truputį tampa Arnoldo Schwarzennegerio gerbėjų televizija ir savaitgalį parodys bene visą Kalifornijos gubernatoriaus "kūrybą". Įdomu, kiek tonų Schwarzennegerio kino makulatūros per dieną gali suvirškinti eilinis žiūrovas ir ko jam reikės po to. Naujų saugumo įrašų? Kita vertus, nesibaigiantys politikų pokalbiai televizijos ekranuose jau varo neviltį. Kiek galima kalbėti vieną ir tą patį, iš esmės nepasakant nieko? Akivaizdžiausias visiškai neprasmingo kalbėjimo apie Lietuvą krečiantį skandalą pavyzdys – šio antradienio "Pinigų karta", kai trys skirtingi pašnekovai net nesugebėjo išdėstyti savo požiūrio valandą (!) trukusioje laidoje. Užtat Schwarzennegerio kino pasaulyje viskas aišku: blogį reikia nugalėti bet kokia kaina. Ir jokie Katkevičiaus ir kompanijos argumentai jam nė motais.

Man kine (televizijoje – taip pat) įdomiausi žmonės, o ne pabaisos, problemos, o ne naujųjų lietuvių ekshibicionizmas a la Mildažytė (gal tai naujoji LTV misija?). Todėl atkreipsiu Jūsų dėmesį į tris filmus apie žmones.

Alano Parkerio 1999 m. filmas "Andželos pelenai" (Tango TV, 12 d. 22 val., TV3, 11 d. 23 val.) sukurtas pagal autobiografinį Franko McCourto romaną. Tai pasakojimas apie vargingą vaikystę ekonominę krizę išgyvenančioje 4-ojo dešimtmečio Airijoje. McCourtų šeima kovoja už gyvenimą nepaisant pažeminimų ir asmeninių silpnybių. Pastarosios – ne tokios jau ir menkos. Šeimos tėvas (nuostabusis Robertas Carlyle’as) – liūdnas svajotojas ir neatsakingas alkoholikas. Režisierius nesmerkia savo herojų, bet išryškina jų gyvybingumą. Šia prasme ypač vykusi Emily Watson suvaidinta motina, išsauganti orumą net labiausiai žeminančiomis aplinkybėmis.

LTV šįvakar (7 d. 22 val.) parodys 1994 m. sukurtą amerikiečių nepriklausomo kino klasiko Roberto Altmano filmą "Trumpos istorijos" (Venecijos festivalio "Auksinis liūtas" ex-equo su Krzysztofo Kieślowskio "Mėlyna"). Filmo pagrindas – Richardo Carverio proza. 9-ojo dešimtmečio viduryje miręs rašytojas laikytas vienu subtiliausių JAV kultūrinių ir papročių permainų stebėtoju. "Trumpos istorijos" gimė iš aštuonių Carverio apsakymų. Pasak Altmano, "Carveris rodo žmones, kurie dažniausiai išnyksta tuščiame, banaliame gyvenime. Kai kurie iš jų dar bando gintis nuo pralaimėjimo ar neišsipildymo jausmo, tačiau paprastai tai atneša liūdnai komiškus rezultatus, nes jie nežino, kaip pasprukti iš spąstų."

Filme daug skirtingų herojų, kuriuos, kaip dažniausiai Altmano filmuose, vaidina vienos žvaigždės (Jackas Lemmonas, Julianne Moore, Jennifer Jason Leigh ir kt.). Dvidešimt keturi filmo personažai kaip kreivas veidrodis atspindi visą kasdienę, eilinę, žmonių iš gatvės Ameriką. Ji kupina kompleksų, apimta depresijos, prislėgta savo pačios sukurtų mitų ir iliuzijų.

Bene aktualiausias iš filmų apie žmones ir žmonėms šią savaitę pasirodys Danielio Algranto (serialo "Seksas ir miestas" režisieriaus) 2002 m. juosta "Reikalingi žmonės" (TV4, 12 d. 21.40). Filmo herojus Elis (Al Pacino) kadaise buvo įtakingas Niujorko spaudos agentas. Elis rūpinosi savo klientų – pramogų verslo ir politikos žmonių – įvaizdžiu, tuo, kad jų vardai ir veidai neišnyktų iš spaudos puslapių. Jis pažinojo visus ir apie visus žinojo viską. Tačiau tai jau praeitis. Eliui vis sunkiau išsilaikyti paviršiuje. Vienintelis dėmesio vertas jo klientas – aktorius Keris (Ryan O’Neill) – elgiasi su Eliu kaip su pasiuntinuku. Kerio pavedimu Elis turi atsikratyti problemiškos aktoriaus meilužės Džilės (Téa Leoni). Iš jos Elis išgirs mintį, kurią suvokia jau gana seniai, – kad jis plauna svetimą purvą.

Pagrindinės filmo mintys: kas pažįsta visus, tas negali tikėtis pagalbos iš nieko; kas žino viską, tas žino pernelyg daug; jei kam nors parsiduodi, galiausiai tai atsisuks prieš tave. Nors ir ne naujos šios mintys, pamiršti jų nevalia.

Jūsų – Jonas Ūbis