Muzika

Praeitis ir utopija

Giedriaus Kuprevičiaus "Kipras, Fiodoras ir kiti"

Beata Leščinska

iliustracija
Ieva Vaznelytė (Salomėja) ir Gediminas Maciulevičius (Maironis)
S. Imbrasaitės nuotr.

Spalio 24, 25 ir 29 d. Kauno muzikinis teatras pakvietė į Giedriaus Kuprevičiaus Kauno operetės "Kipras, Fiodoras ir kiti" premjerą. Libreto autorius – Herkus Kunčius, režisierius – Gytis Padegimas, dirigentas – Virgilijus Visockis, dailininkė – Birutė Ukrinaitė, choreografas Andrius Kurienius, pastatymo meno vadovas – Gintas Žilys.

Idėja sukurti operetę apie tarpukario Kauno bohemą kilo kompozitoriui. Jo tėvas Viktoras Kuprevičius buvo tos bohemos dalis, todėl ir pačiam šios operetės kūrėjui puikiai pažįstama ta atmosfera. Rašyti libretą Kuprevičius pasiūlė Herkui Kunčiui, taip gimė išties įdomi "žaliava" spektakliui.

Pagrindiniai personažai, įkūnijantys "ano" muzikinio Kauno dvasią – tai dainininkai ir draugai Kipras Petrauskas bei vienas žymiausių anuometinių Kauno gastrolierių – Fiodoras Šaliapinas. Operetės pradžioje Šaliapiną sveikina Kauno valstybinio teatro publika, o vėliau jiedu su Kipru, apsirėdę stilizuotais kostiumais iš Ch. Gounod "Fausto", smagiai keliauja po Kauną, vis ieškodami tinkamos vietelės sulošti kortų partiją. Kartu Kipras (Mindaugas Zimkus, beje, ganėtinai panašus į Kiprą Petrauską) pažindina Fiodorą (Juozas Malikonis), taip pat ir žiūrovus, su spalvingiausiais Kauno menininkais, kultūriniu laikinosios sostinės gyvenimu. Taigi jau kitoje scenoje pasirodo dailininkai Justinas Vienožinskis, Vladimiras Dubeneckis ir Petras Kalpokas, keikiantys valdžią, kad ši nepakankamai skiria pinigų Meno mokyklai, ir vis patraukiantys iš buteliuko degtinėlės. Parsivesti vis negrįžtančio vyro Vladimiro ateina Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (šokėja, scenografė, tapytoja). Kitoje scenoje jau matome santūrų ir orų Maironio "saloną", kur greta jo prie stalelio susėdę Juozas Tumas-Vaižgantas ir prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas kartu su ministeriene Sližiene ir panele Rene. Čia pat pasirodo senstelėjusį Maironį įsimylėjusi jaunutė Salomėja Nėris (žavus Ievos Vaznelytės vaidmuo) ir t.t.

Antrame operetės veiksme teatro "prezidentinėje", t.y. centrinėje, ložėje netgi išvystame prezidentą Antaną Smetoną su žmona. Apskritai visi scenos personažai – tai tikros istorinės asmenybės, dauguma jų aprašytos išsamioje, išties labai įdomios informacijos pateikiančioje programėlėje, kurią netgi traktuočiau kaip integralią operetės dalį. Nes, ją pasiskaitęs, kitaip, labiau susidomėjęs, stebi tai, kas vyksta scenoje.

Tokios "Kauno operetės" idėja yra puiki jau vien dėl to, kad į sceną išvesti mūsų kultūros didžiūnai iš marmurinių, vadovėlinių belyčių biustų paverčiami gyvais žmonėmis, tiesa, šiek tiek juos šaržuojant. Sutikime, visas pirmosios nepriklausomybės laikotarpis, kaip ir apskritai Lietuvos praeitis, mūsų suvokiama ganėtinai romantizuotai, visiškai nefokusuojant dėmesio į konkrečias istorines ir socialines realijas. Žinome, kad tarpukarį gimė lietuviškas modernusis menas, nors nelabai įsivaizduojame, kiek tai kainavo, pavyzdžiui, Kauno konservatorijos ar Meno mokyklos, įkūrėjams, kiek tai kėlė prieštaravimų. Antai 1925 m. "Ryte" Adomo Jakšto slapyvardžiu pasirašinėjęs kunigas Aleksandras Dambrauskas viešai apkaltino Vienožinskio vadovaujamą Kauno meno mokyklą, esą čia mokoma pornografijos: "Meno mokykla nuogybes laiko neatsiejama meno dalimi. Nuoga moteris čia ir sėdinti, ir stovinti, ir gulinti, ir iš priešakio, ir iš užpakalio. Piešiny nėra jokio idealizavimo, moters kūnas vaizduojamas su pornografišku tikslumu. Kas piešia nuogybes, virsta paniekos vertu pornografu. Nuogybės užmuša dailininką, nes jos yra dailės sifilis." Jakštas piktinosi, kad meno mokyklos mokiniams pozuoja nuogi modeliai.

Vienas iš spektaklio veiksmo centrų ir yra įvykiai, susiję su Kauno meno mokykla, konfliktas tarp A. Vienožinskio, atleisto iš mokyklos direktoriaus pareigų, ir naujojo direktoriaus Kajetono Sklėriaus. 1929 m. vyko netgi Meno mokyklos moksleivių streikas, rodomas ir operetėje.

Kuprevičiaus kūriny paliečiamas ir ganėtinai sudėtingas "istorinis fonas": paminima anuomet opi Vilniaus tema ir nekoks požiūris į lenkus, scenoje epizodiškai parodomas ir keturių komunarų sušaudymas. Nebuvau to epizodo šokiruota, nes, mano galva, jis parodomas ganėtinai schematiškai, kaip epochos "istorinis fonas". Tuomet iš tiesų sklido komunistinės idėjos, o anuometinė autoritarinė valdžia kovojo su jomis gan drastiškomis priemonėmis. Scenoje Makso Konrado kavinėje skamba ir Salomėjos Nėries kartu su Petru Cvirka bei kitais jų bendraminčiais traukiamas proletarų himnas, kuriam "oponuoja" Maironio ir jo sekėjų giedama "Lietuva brangi". Beje, galiausiai Maironis lieka vienišas traukti savo giesmę, tarsi visas tas šurmulys buvo tik menininkų "žaidimai", o jis naiviai tikėjo, kad visa tai tikra... Maironis operetėje vaizduojamas lyg kokia "atgyvena" modernaus 3–4 dešimtmečio Kauno fone. Visgi ar dėl puikios, niuansuotos Gedimino Maciulevičiaus vaidybos, ar dėl to, kad vaidmuo taip ir buvo sumanytas libreto autorių bei režisieriaus, Maironis kelia bene daugiausiai simpatijų iš daugiau nei 30 scenoje pasirodančių personažų.

Taigi galima sakyti, kad operetė "Kipras, Fiodoras ir kiti" – įdomus ir informatyvus veikalas, neformaliai supažindinantis nūdienos publiką su praeities kultūros veikėjais. Pamatyti tikrai verta (lankiausi 29 d. spektaklyje). Visgi pats spektaklis, nors ir išradingai, gyvai surežisuotas Gyčio Padegimo ir puikiai, jaučiant stilių ir epochą, apipavidalintas Birutės Ukrinaitės, palieka šiek tiek chaotiško reginio įspūdį. Čia per daug įvairiausių įvykių ir spalvų, kita vertus, pasigedau atlikimo precizikos. Spektaklis turi "kapustniko" atspalvių. Pirmiausiai pritrūko atlikimo precizikos, nors visuma, dirigento Virgilijaus Visockio (atlikusio ir dirigento Mykolo Bukšos vaidmenį) pastangomis, išsidėstė dinamiškai. Labai netvarkingas įgarsinimas, tas tikrai trukdė klausytis – vieni dainininkai buvo "įgarsinti", ir gan stipriai, kiti – ne. Daugelio vokalistų bėda – tiesiog netiksli intonacija, "operetinis" blogąja prasme atsipalaidavimas dainuojant. Žinoma, muzika šiame reginy nėra pirmaeilė, ji lygiavertė vaidybai, šokiui, dialogams, scenovaizdyje naudojamai videoprojekcijai – senojo Kauno vaizdams. Tad neretai kompozitoriaus a la tarpukario džiazas stilizuojama muzika įgauna daugiau palydimąją funkciją, kaip negarsiniame kine. Taip išryškinamas dar vienas operetės retro aspektas. Giedrius Kuprevičius stilizuoja anuometinę lengvąją muziką, nevengdamas jai suteikti ir šiuolaikinio "draivo". Skamba intonacijos, pažįstamos iš "Karalienės Bonos", o kita vertus, ir tipiniai miuzikliniai numeriai. Pavyzdžiui, varjetė dainininko (Žanas Voronovas) daina turbūt orientuota į Bernstaino "Marijos" iš "Vest Saido istorijos" gerbėjus. Šaliapino partijoje naudojami motyvai iš Gounod "Fausto", tai natūralu.

Kompozitorius skelbiasi sukūręs ne tik naują opusą, bei ir naują žanrą – Kauno operetę. Taigi, ar gimė naujas žanras? Manyčiau, Giedriaus Kuprevičiaus kūrybos kontekste – taip, jei jis pats kultivuos šį žanrą, jis gyvuos. Tačiau bendresne prasme sukurti naują žanrą, kaip ir stilių, mūsų išvešėjusio individualizmo laikais yra utopija. Bet, kaip ir visos utopijos, ji yra graži.