Dailė

Žiūrinčios

Irmos Balakauskaitės objektų paroda galerijoje "Kairė–dešinė"

Elena Černiauskaitė

iliustracija
Irma Balakauskaitė. "Žiūrinčios". 2003 m.

Didingai ramios, motiniškai moteriškos it Vilendorfo veneros, gaivališkai gyvybingos, tuo pat metu nepadoriai gundančios, primityviai gašlios, neapgalvotai atsipalaidavusios, agresyviai grėsmingos, žaismingomis, nors nepatogiomis pozomis akimirkai sustingusios Irmos Balakauskaitės "Žiūrinčios" galerijoje "Kairė–dešinė". Tai skulptūrinių-grafinių objektų grupė, sudaryta iš dviejų didžiaformačių paveikslų ir kelių erdvinių moterų figūrų – stilistiškai "daugiasluoksnis", vizualiai asociatyvus darbas veikiausiai galėtų būti ir daugiaprasmis. Ar jis toks? Pažvelkime iš arčiau.

 Navakiškai masyvūs ir monumentalūs, daugiaplokštuminiai tarsi Henry Moore’o, tik redukuoti ne iki apvalainumų, bet iki aštriakampių, kubistiniai, minimalistiniai išraiškos priemonių prasme, įspūdingų  mastelių bei formų skulptūriniai objektai sukelia daugybę asociacijų. Afrikietiškas ritualines skulptūras primenančios keturpėsčios moterų figūros, panarinusios galvas, nukreipusios tariamus žvilgsnius sau tarp kojų, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip gyvuliai: tarsi vangiai pakelės žolę rupšnojančios karvės, bukai stebinčios pralekiančius automobilius, žmones, šešėlius, saulėlydžius, saulėtekius, etc. Nesąmoningai prisimeni Kosto Dereškevičiaus "Karvę prie plento" (1972 m.). Identifikavus objektus kaip moteris, prieš akis iškyla kažin kada regėti, o gal pasąmonės iš nuotrupų sukurti beprotnamio vaizdai: pamišusios žmogystos įsivaizduoja esą gyvūnai, o gal tai tik žaidžiantys vaikai. "Įjungus" mąstymo "variklį", išnyksta buitinių kasdienių scenų laukas, ir I. Balakauskaitės "Žiūrinčios" ima rodytis tarsi ritualinių apeigų metu ekstazėje laikinai sustingusios, į kitą, siurrealistinį, pasaulį žvilgsnius nukreipusios šamanės, tyliai šnabždančios nesuprantamus paslaptingus užkeikimus.

iliustracija
Irma Balakauskaitė. "Žiūrinčios". 2003 m.

 Štai šioje vietoje ir paaiškėja dailininkės užmačia – parodyti moterį tokią, kokią ją regi vyras, visuomenė, pasaulis. Graži ir bjauri, patraukliai gundanti ir atstumiančiai gašli, intelektuali, protinga, sąmoninga ir žaidžianti beprotė, švelni motina ir žiauri furija – moteris, turinti du veidus, žodžiu, tikra viduramžių ragana. Būdama prieštaringa, ji atstovauja ir dviem skirtingiems lygmenims – realiam ir mistiniam-mitiniam. Kai kuriose (nebūtinai matriarchato) kultūrose ne vyras, o būtent moteris laikoma ryšininke tarp šio ir ano pasaulių. Tai simbolizuoja ir "Žiūrinčių" poza – vadinamasis tiltas – ir pats žiūrėjimas žemyn galva.