Muzika

"Rigoletas" grįžta į Vilniaus operos sceną

anonsas

"Mano nuomone, teatriniu požiūriu stipriausias iš visų siužetų, pagal kuriuos rašiau muziką, yra "Rigoletas". Čia yra sukrečiančių įvykių, ryškių kontrastų, temperamentų, patetikos. Visos peripetijos kyla iš lengvabūdės, nesuvaldomos Hercogo asmenybės – iš čia Rigoleto baimės, Džildos aistra ir t.t. Tai prikelia gyvenimui daug itin dramatiškų momentų, iš kurių kvarteto scena pagal poveikio stiprumą – viena geriausių teatre." (Iš Giuseppe’s Verdi laiško Antonio Somma, 1853 04 22). Šitaip paties Verdi apibūdintas kūrinys netrukus ir vėl atgis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje.

Pasaulio operos gyvenime itin populiari ir Lietuvoje ne kartą statyta opera jau kuris laikas Vilniuje nebuvo rodoma. Paskutinis jos pastatymas čia buvo sukurtas 1976 m. režisieriaus Rimanto Sipario, dirigento Vytauto Viržonio ir dailininko Eldoro Renterio. Vėliau, 1991 m., "Rigoletas" buvo pastatytas Kauno muzikiniame, o šiemet – pirmą kartą ir Klaipėdos muzikiniame teatre.

Vilniuje naujo "Rigoleto" pastatymo premjera vyks lapkričio 7, 8, 15 d. Operą režisuoja Gintaras Varnas, spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas – Martynas Staškus (diriguos ir Alvydas Šulčys), scenografė – Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius, videoprojekcijos autorius – Andrius Jakučionis, choreografė – Elita Bukovska, choro vadovas – Česlovas Radžiūnas.

Naujajame "Rigoleto" pastatyme dainuos visas būrys teatro solistų. Pagrindinius vaidmenis parengė: Rigoleto – Vytautas Juozapaitis ir Dainius Stumbras, Džildos – Regina Šilinskaitė ir Irena Zalenkauskaitė, Mantujos hercogo – Viktoras Aleškovas, Audrius Rubežius ir Bronius Tamašauskas. Opera bus atliekama originalo kalba.

Koks bus naujasis "Rigoletas"? Operos muzikos ir dramaturgijos pulsą gebantis jautriai užčiuopti režisierius ir šį kartą režisūros rakto ieškojo pačiame kūrinyje, gilindamasis į jo pagrindinio herojaus konfliktišką asmenybę. "G. Verdi Rigoleto negali įsprausti į trafaretišką apibūdinimą "geras – blogas". Tai sudėtinga, dvilypė asmenybė, tamsi ir kartu šviesi, agresyvi ir švelni, mylinti, paranojiška ir drąsi, išdidi, ciniška ir labai vieniša, kenčianti. Ir pati opera – rūsti, dramatiška, kartais komiška, vietomis labai lyriška, retkarčiais suskamba tikra kraštutinių jausmų polifonija, o finale -–tragiška. Padvelkia būties siaubu", – sako G. Varnas ir čia pat klausia: "Kas padėtų sukurti būtent tokį "Rigoletą"?"

Į pagalbą režisierius pasitelkia iš atminties išnirusį nebylųjį kiną, konkrečiau – 1915–1925 m. gyvavusį vokiečių ekspresionistinį kiną (F.W. Murnau "Nosferatu", R. Wiene’o "Daktaro Kaligario kabinetas" ir kt.). Pasak G. Varno, "būtent ekspresionistai rėmėsi principais, kurie artimi Verdi operai "Rigoletas": visų jų centre – herojus vienišius, amžinojo "aš" įsikūnijimas, stojantis į beviltišką kovą su pasauliu; jie neigė principą "menas atspindi tikrovę", o siekė kurti subjektyvią realybę, tarsi žmogaus "vidinio matymo" projekciją". Taigi stilistine pastatymo inspiracija tapo ekspresionistinis kinas.

7MD inf.