Muzika

Tarp dviejų pasaulių

Tomo Luiso de Victorios Requiem premjera Lietuvoje

Vladas Zalatoris

Tomas Luisas de Victoria (~1548-1611) – žymiausias ispanų Renesanso kompozitorius, kurio vardas muzikos istorijoje įrašytas šalia Palestrinos. De Victoria parašė keliasdešimt stambių kūrinių. Requiem, tiksliau, "Officium defunctorum" ("Mišios mirusiesiems") yra garsiausias. Sukurtas 1603-aisiais (lygiai prieš 400 metų), šiomis dienomis jis pirmą kartą nuskambėjo Lietuvoje.

Nuskambėjo neakademiškai, kaip šiuolaikinė interpretacija, įdedant į šią sąvoką ne tik grynai muzikinę-koncertinę, bet ir platesnę estetinę, kultūrologinę- komparatyvistinę prasmę. Tad akivaizdu, kad lapkričio 2 d. koncertui Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, kur girdėjome Vaclovo Augustino diriguojamą chorą "Jauna muzika" ir saksofonininką Petrą Vyšniauską, tiktų paantraštė: tarp dviejų pasaulių.

V. Augustino sumanymas vienoje programoje sugretinti muzikinį renesansą ir džiazą Lietuvos koncertinėje praktikoje neturi analogų. Atrodęs tarsi iššūkis (ir mažiau – tarsi papildomas svertas sukelti didesnį muzikinės visuomenės ir informacijos priemonių susidomėjimą) ir pačiam kūriniui, ir klausytojams.

Jų susirinko daugybė, nes jauki bažnyčios erdvė (nė kiek neperdedant) buvo sausakimša – stovinčiųjų bemaž tiek pat, kiek sėdinčiųjų. Tokią proporciją įvardytume kaip rekordą. Aišku, vien tik tam, kad konstatuotume: akademinio koncerto kanonas – jau beveik nebe šiandiena, į klausytoją orientuotai koncerto programai privalu turėti turiningą intrigą. Ir jeigu šis žodis yra svetimkūnis "kūrybinio darbuotojo žodyne", pasakykim kitaip – netikėtą rakursą. Ir tuomet tuščių salių problema kažin ar bus tokia aktuali...

Apačioje, šalia altoriaus, – choras, vargonai, dirigentas ir Renesansas. P. Vyšniauskas ir XXI amžius – balkone, viršuje. Tokia dislokacija ir opozicija.

Klausytojai – per vidurį, pačiame muzikinių įvykių sūkury. Veidais atsigręžę į Renesansą.

De Victorios muzika. Lakoniška. Trapi kaip esmė. Išgrynintas, aukščiausių sferų siekiantis stilius. Aukštybėn šaukianti aistra. Aistra žmogaus, savo gyvenimą perskėlusio pusiau – tarp tikėjimo ir muzikos. Amžinybės ir akimirkos. Gal todėl kaitrus Ispanijos alsavimas nepridengia šios muzikos nevilties ir įtampos?

Choras atidžiai išstudijavęs partitūrą. Joje – nė pėdsako vokalinių puošmenų. Nuosekliai plėtojamas muzikos "siužetas", darnios balsų, temų, struktūrų sąšaukos. Harmoningą muzikos įtampą palaiko griežtas pulsavimas. Taktų brūkšniais atseikėta amžinybė. Ad matutinam. Introitus. Kyrie...

Saksofonas įsiveržia staigiai: ne perpasakojantis, ne stilizuojantis, ne komentuojantis – draskantis suglumusią keturių šimtmečių rimtį nūdienos aimanomis, griaunantis trapios harmonijos iliuziją, šaukiantis iš pačių širdies gelmių. Tai – mes, tai – mūsų balsas?!

Graduale – maldavimas – Offertorium – išpažintis – Sanctus, Agnus Dei... Du pasauliai, dvi prieštaros, du poliai. Jie nesueina niekur. Susiduria kaktomuša. Bendras vardiklis – kančia?

Verkia žvakės. Merkias žvakės. Vėlinės. Išeiname į vėją...