Dailė

Iš tylos – į tylą

in memoriam

iliustracija
K. Kostiuko nuotr.

Geras dešimtmetis Lietuvos fotografijos maištininkas Alfonsas Budvytis gyveno tyliai tolimame Klausučių kaime, Jurbarko rajone. Džiaugėsi, kad greta kaimo tyla gėrisi dailininkė žmona, kad sūnus irgi domisi fotografija. O šiaip buvo ūkininkas, šiek tiek – mokytojas ir visada – subtilus fotografas. Pagrindinė ištiso dešimtmečio tema – "Tylioji gamta" su visa pilkumo skale ir būties pilnatve. Mirtis Alfonsą užklupo tame gyvenimo takelyje, kuris buvo minamas kas vakarą ir kas rytą. Atgulė jis tyliai gimtuosiuose Balsėnuose, Klaipėdos rajone.

Paskutiniai Alfonso Budvyčio garsūs apsilankymai Vilniuje – pernai rudenį vyriausybės premijos įteikimo proga ir šių metų sausį, kai jo 50-mečiui "Prospekto" galerijoje buvo atidaryta jo retrospektyvinė kelionių po Vietnamą, Vengriją ir Lietuvą paroda. Ji buvo netipiška, kaip ir viskas, ką kūrė šis fotomenininkas, gyvenęs irgi netipiškai. Jo debiutas 1980 m. jaunųjų parodoje su R. Pačėsa, V. Balčyčiu, A. Šeškumi ir kitais buvo iššūkis, atvėręs naujus kelius mūsų fotografijoje. Pro jo objektyvą stebimas pasaulis – intymių atspalvių, kasdienybėje skendinčio objekto metafora. A. Budvyčio žmogus – keleivis, išgyvenantis kelionės iš vieno būvio į kitą būseną. Darbai veikiau meditatyvūs, negu romantiški ar dramatiški, ypač "Tyliojoje gamtoje". Iš ankstesnių ciklų ypač minėtini "Lietuvos miesteliai" (kurti su V. Balčyčiu) ir "Vilniaus vaizdai" (eksponuoti kartu su V. Balčyčiu ir A. Kunčiumi).

A. Budvyčiui nereikėjo ilgai laukti pripažinimo visose didesnėse mūsų fotografijos parodose ir kataloguose, leistuose užsienyje – nuo 1991–1992 m. "Anapus kontrolės" (Kanada) iki 2002 m. "Žvilgsnis į Lietuvą" (Vokietija) apstu jo fotografijų, o analitiniuose straipsniuose jis priskiriamas žymiausiems, savičiausiems Lietuvos fotomenininkams. Deja, savęs verto leidinio jis nesulaukė, nors toks jau buvo planuojamas ir, tikėkimės, pasirodys jo atminimui.

Pasisveikinimo ženklas – viena pirmųjų jo fotografijų: ranka aplyto autobuso lango fone. Taip ir išėjo – per rudens lietų gūdumą, lyg mostelėdamas atsisveikinimui: visi esame pakeliui į žinią – nežinią…

Skirmantas Valiulis

Stanislovas Žvirgždas