Groti taip, tarsi žinotum tiesą

Eliso Virsaladze ir Hugues Reineris su Valstybiniu simfoniniu orkestru A. Rakausko nuotr.

Po ilgos pertraukos Lietuvoje (spalio 23 d. – Kaune, o 24 d. – Vilniaus kongresų rūmuose) koncertavo puiki pianistė Eliso Virsaladze. Ji grojo su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius), diriguojamu Hugues Reinerio. Solistė įkvėptai ir labai meistriškai skambino R. Schumanno Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 54.

Pianistė gimė Gruzijoje. Maskvos valstybinės konservatorijos ir Miuncheno Aukštosios muzikos mokyklos (Hochschule für Musik) profesorė savo artistinę karjerą pradėjo prieš 40 metų: "Sėkmė mane lydėjo visose srityse, ne tik muzikoje. Močiutė Anastasija Virsaladze buvo mano pirmoji mokytoja ir dėstytoja. Nuo vaikystės savo šeimoje gavau puikų muzikinį išsilavinimą. Bet buvau labai užsispyrusi mokinė ir nemėgau groti gamų bei etiudų." Jau būdama studentė, 1959 m. ji buvo apdovanota sidabro medaliu Tarptautiniame festivalyje Vienoje, 1962 m. – bronzos medaliu II P. Čaikovskio tarptautiniame konkurse Maskvoje ir 1966 m. – aukso medaliu R. Schumanno tarptautiniame konkurse Cvikau.

Eliso Virsaladze koncertavo viso pasaulio prestižinėse scenose, žavėdama klausytojus savitomis interpretacijomis, jautriai įsiklausydama į muzikinio audeklo vingius ir meistriškai juos perteikdama. Pianistės kredo: "Reikia groti taip, tarsi žinotum tiesą, kad tavo jausmai ir skambėjimas neklaidintų kitų".

Koncertą Vilniuje N. Rimskio-Korsakovo "Ispaniškuoju kapričio", op. 34, pradėjo orkestras. Gal norėdamas kuo greičiau užmegzti atlikėjų kontaktą su publika, dirigentas iš Prancūzijos H. Reineris suvaidino visą scenelę, kurią pradėjo pokalbiu mobiliuoju telefonu, bendravo su klausytojais įvairių kalbų mišiniu, mokė ploti ir tuo ritmu, staiga atsisukęs į orkestrą, ėmė diriguoti.

Perskaičius puikiai išleistą orkestro XV sezono I pusmečio programėlę paaiškėjo, kad šiam aktyviam žmogui ypač svarbus įvairių šalių artistų solidarumas. Jis – simfoninio orkestro "De la Grande Europe" įsteigėjas, dirigavo per 1000 koncertų daugiau nei 40-yje pasaulio šalių, bendradarbiavo su puikiais atlikėjais. H. Reineris gimė 1960 m. rašytojų ir muzikų šeimoje. Studijavo fortepijono, smuiko, dainavimo bei dirigavimo specialybes. Būdamas 19 metų įkūrė savo pirmąjį orkestrą. Yra dirigavęs beveik visas romantizmo epochos kompozitorių simfonijas. 1982 m. įkūrė prancūzų armijos vyrų chorą bei jam dirigavo. Nuo 1987 m. jis dažnai koncertuodavo Eliziejaus laukų teatre. 1989 m. su 400 muzikų iš 12 Europos šalių atliko L. van Beethoveno 9-ąją simfoniją. 2002 m. kartu su Prancūzų kalbos ir kultūros tarptautinės organizacijos generaliniu sekretoriumi B. Boutrosu-Ghali dirigentas įsitraukė į šiaurės – pietų ir vakarų – rytų šalių ryšių plėtojimo veiklą. Jau iš dirigento biografijos jaučiamas didžiulis H. Reinerio aktyvumas ir noras būti naudingu žmonėms.

Smagiai žaisdamas, išdykaudamas pertraukų tarp kūrinių metu, diriguodamas H. Reineris buvo maksimaliai susikaupęs ir reiklus. Ir "Ispaniškasis kapričio", ir antrojoje koncerto dalyje spalvingai, romantiškai nuskambėjusi N. Rimskio-Korsakovo Simfoninė siuita "Šecherezada", op. 35, suteikė daug džiaugsmo klausytojams. Negalėjai jaustis abejingas skoningoms, žėrinčioms, dirigento temperamentingų mostų įkvėptoms įvairių instrumentų melodijoms, jų tarpusavio dermei.

Kartu su E. Virsaladze atlikdamas R. Schumanno Koncertą, orkestras lanksčiai pritarė pianistei. Didžiulę sceninę patirtį turinti jautri menininkė E. Virsaladze taip pat įdėjo daug pastangų, kad užsimegztų kuo glaudesnis ansamblinis muzikavimas. Pirmojoje koncerto dalyje (Alleegro affettuoso) ypač žavėjo E. Virsaladzes nuostabiai, subtiliai išgirsta ir perteikta kamerinė šios muzikos dvasia, netikėti pasinėrimai į švelniausius sąskambius. Jautrumas, sielos virpesiai puikiai kontrastavo su staigiais temperamento proveržiais.

Antrojoje dalyje (Intermezzo. Andantino grazioso) atlikėjai plastiškai ir grakščiai supynė savo frazes, sukurdami trapią romantišką atmosferą. Pianistė užhipnotizavo klausytojus subtiliu perėjimu į III šio koncerto dalį.

Finale (Allegro vivace) stebino ne tik puikus atlikėjos pianizmas, padedantis išryškinti subtiliausius nuotaikų pasikeitimus, visų detalių įprasminimą, ryškus gruziniškas Eliso temperamentas, bet ir sugebėjimas tiksliai ir labai įdomiai pateikti Schumanno muzikai būdingas metro ir ritmo permainas, tarytum staiga pakeičiančias prieš tai buvusį muzikos pulsą. Ypač sudėtinga tai atlikti kartu su orkestru: turi būti tobulas susiklausymas, greita reakcija į pasikeitimus, tarpusavio supratimas. Džiugu, kad dirigentui tai puikiai pavyko realizuoti.

Publikai prašant, bisui E. Virsaladze nuostabiai delikačiai ir jautriai paskambino F. Chopino Mazurką a-moll, op. 68, Nr. 2. Visi puikiai žino, kad orkestrantai nemėgsta ilgai sėdėti scenoje negrodami. Tačiau klausytojai nenorėjo paleisti pianistės ir vis prašė groti dar. Taigi mums teko laimė išgirsti sudėtingą visais atžvilgiais šedevrą, – F. Schuberto–F. Liszto "Girių karalių", į kurį Virsaladze sudėjo visą savo meistriškumą, meninę vaizduotę ir įtaigą. Bisų klausė bei nuoširdžiai plojo ir H. Reineris, įsitaisęs tarp orkestrantų.

Po savo įkvėpto skambinimo pakalbinta E. Virsaladze papasakojo, kad ji tik ką grįžo iš gastrolių Japonijoje, kur taip pat grojo su orkestru, bet kitą kūrinį, – S. Rachmaninovo Trečiąjį koncertą. Be to, atliko įvairią solinę programą. Dabar vyks į Italiją, kur pirmąkart viešai skambins ką tik išmoktus P. Čaikovskio kūrinius. Sunku įsivaizduoti, kaip sugeba ši trapi moteris, dirbdama pedagoginį darbą net dviejose aukštosiose mokyklose vienu metu, repertuare išlaikyti daugybę sudėtingų kūrinių, ruošti vis naujus ir juos atlikti aukščiausiu lygiu.

Norisi palinkėti E. Virsaladzei kuo stipriausios sveikatos ir tikėtis, kad dabar dažniau girdėsime nuostabias jos fortepijoninių kūrinių interpretacijas.