Literatūra

Laidoti negalima auginti

Ištrauka iš rašomo romano

Birutė Jonuškaitė

Netiesa, kad mirdami visi miršta. Aš kaip tik nenumiriau. Ir nieko čia bendro nėra su prisikėlimu iš numirusiųjų. Tiesiog įbridau kaip Veronika į ežerą ir neišbridau. Bet ir nenumiriau. Ir jokio Žilvino nesutikau.

Mirdama nejutau jokios baimės. Man tik norėjosi, kad atslūgtų kiaurai mane visą persmelkęs nuolatinis perštėjimas.

Buvo vidurvasaris. Nuo ryto laksčiau paskui tėvo dalgį. Tą siaurą, nedidelį žemės rėžį, kurį jam kiekvienais metais patikėdavo geraširdis kolūkio pirmininkas, tėvas užsėjo rugiais. Nes norėjo SAVOS duonos iš SAVŲ grūdų.

Iš pradžių rugiai čežėjo kaip mintys – švelniai šnabždėjos, lingavo, pritūpdavo ir vėl atsitiesdavo, – paskui mintys krito kaip rugiai – šnai, šnai, šnai: akuotuotos, keliančios niežulį, lendančios pro senų vyriškų marškinių rankoves vis gilyn į paširdžius, į pačią mano esmę. Prakaituotos, aštrios kaip skalpelis rugpjūčio mintys ir maudžiančios, pieno pritvinkusios krūtys…

– Tavo benkartas galo negaus, jeigu ir vėliau pašersi, – iškošė tėvas pro dantis ir taip šmakštelėjo dalgiu, kad gyvasties pilna drėgmė plūstelėjo ne iš rugių stiebelių, o, regis, iš perrėžtų gyslų… Šnai, šnai, šnai iki pavakarių, kai ėmė baubti ištroškusios visos gyvenvietės karvės, šnai šnai iki šlaput šlaputėlio tarpkojo – iš geismo ar nuo prakaito? (lyg būtų po trijų juodo gėrimo parų sugrįžęs tėvo brolis senbernis Kazys) – šnai iki motinos plevėsavimo galulaukėje – rankų mostai balti, skrendantys, o iš tikrųjų suprask: eikit namo, berazumiai, vaikas užsirėks, žmonės padyvys, argi galima be pietų, be jokio poilsio?

Tarpupirščiai šiurkštūs, suskeldėję kaip smegenų rievė, kaip ir blauzdos, užpenčiai, kaip alkūnės. Dirbdama jų beveik nejaučiau, bet kai bridau ežeran, kai apart kvailai išsiviepusio mėnulio nieko nebuvo aplinkui, o gal man tik taip atrodė, ėmė degte degti ne tik tos pažeistos vietos, bet ir visas kūnas, lyg jį, tarsi kokią pačią nepaklusniausią baudžiauninkę, būtų sučaižę visi pasaulio prievaizdai.

Tada leidau sau sušnypšti, suinkšti, suvaitoti.

Tik krūtys buvo pailsėjusios – benkartas išlupo viską iki paskutinio lašelio. Šitie vystykliniai padarai labai greitai susivokia tikrovėje: čiulpk, trauk, kiek spėkų turi. Kol net pienas pakils iki liežuvėlio, iki ausų, iki nosies landų. Nes tik apsemti balto malonumo gali užmigti.

Čiulpk, nes vėl ilgai nebus progos. O gal kito karto iš viso niekada nebus? Turbūt tas godžiai pienu springstantis gumulėlis nujautė mano ketinimus. Tada man taip atrodė. Dabar žinau, kad jis žinojo. Viską žinojo.

Bet argi mums rūpi tokių keliamėnesinių žmogiukų smegenėlėse pulsuojantis minčių kosmosas?

Man irgi nerūpėjo, kai bridau gilyn ir gilyn. Kalbinau TĄ, į kurį kilo visi motinos atodūsiai ir tėvo smilius: atseit, Jis visada ras už ką nubausti. Aš Jo klausiau: ar atbrisi vandens paviršumi, jeigu šauksiu, jeigu šauksiu taip, kad ne tik visi kaimo šunes nubus, bet ir mano Turkliukas krūptelės per miegus, ir negyvomis mėnulio keteromis nuvilnys šiurpuliukas? Ar ateisi pas mane ežeru? Ar iš tikrųjų atžengsi pas mane tėvo dalgiu nuskustu rugių lauku, nesiekdamas aštrių ražienos taurelių?

Tyla.

Basos mirties kojos vėso rugpjūčio rūkuose, jie kaip milžiniški pieno pritvinkę tešmenys vilkosi pažeme, pasiekę ežerą šiek tiek išsisklaidė ir ažūriniu šydu ėmė plaikstytis man prieš akis. Pro jį išvydau basas Juliaus pėdas, tokias apgailėtinai bejėgiškas, kniūbščiai sukritusias į pakelės žoles (o kur batai? Dievulėliau, ir kas jam juos numovė? Mirtis numauna, visada numauna. Net ir stipriai užsegtus sandalus ji sugebėjo nulupti nuo Juliaus kojų, dabar visa tai žinau, o tada tik nujaučiau, kad jų reikia ieškoti grioviuose), pamačiau, kaip iš vieno lūpų kampelio į kitą tėvas permeta kandiklį su smilkstančia cigarete ir prisimerkęs nuo aukštyn kylančio dūmo klausia: Tai su kuo dabar savo pilvą prie altoriaus neši? O gal tave su nabašnyku sutuoks? Juk tau viskas turi būti KITAIP nei visam svietui.

Jo veidą staiga išsklaidė visai čia pat išnėrusio nariko sukelti ratilai, o paskui viską nušlavė iš paskos patyliukais tiulenančių jo jauniklių ant vandens paliktas tiesus tiesus brūkšnys.

Kam šaukti? Kam laukti niekada neateinančių?

Gyvastį visada maloniau dalyti nei mirtį.

Gimdydama Turkliuką, jaučiau Julių, laikantį mane už rankos, net jo prakaito kvapą užuodžiau prie pat šnervių, paskui, kai viskas baigėsi, jis spustelėjo pirštų galiukus, kaip kad visada darydavo atsisveikindamas.

Niekam, žinoma, apie tai nepasakojau.

Atkakliai tą rugpjūčio vakarą siūliausi gyvenimui: šnypščiau kaip įkaitinta geležis, mekenau kaip Perkūno oželis, sutinkantis naktį, laukiniu karveliu ūkavau, aukso žuvele nardžiau, laumžirgio sparnais šnabždėjau nendryne, mėnulio atšvaitais tipenau per jo veidrodinį paviršių, visas gražiausias meldų maldas sukalbėjau.

Nebuvau panaši į pasiklydusią Dievo avelę, nes Jis manęs nepasigedo, neatėjo ieškoti.

Iš tikrųjų, kur Tu buvai, Visamatantis, Visažinantis? Ar scenarijų jau rašei mano pragaro ratams? Beje, o kas yra pragaras? Praraja tarp žmogaus ir Dievo? Derva, kuri vadinasi NORIU? Ugnis, nuolatos liepsnojanti mumyse ir palaipsniui naikinanti visa, ką Tu buvai dovanojęs? Dabar taip svarstau.

Tą naktį bekvapės basos mirties pėdos taip greitai prisipildė vandens, kad net narikai nepastebėjo virš mano galvos sekundei atsiradusių duburiukų. Akuotų išakėtas kūnas liovėsi šnypštęs, balsas tilo neriant gilyn ir gilyn į dugną. Atgavau jį tik nuo staigaus pliaukštelėjimo per užpakalį, išspjaudama motinos įsčių vandenis. Viskas. Numiriau.

– Duktė! – pergalingas tos, kuri mane laikė už kojų, šūksnis. – Gyva ir sveika!

Kraupus juokas-riksmas supurtė mane ir aš vėl paspringau. Šį kartą – siaubu.

Jie manęs nesiruošia laidoti! Jie ketina mane auginti!

Taigi nuo pat pradžių žinojau, kad esu mirusi, o visi kiti, daug vyresni ir atseit protingesni, tupinėjantys apie mano lopšį, sapaliojo apie dar vieno žmogaus gimimą.

Aš jiems stengiausi pasakyti: ne velnio jūs neišmanot, kokias paslaptis laiko tik čiulpti ir juokingai nusižiovauti sugebančios lūpos! Sugalvokit būdą, kaip išmokyti kūdikius rašyti. Per porą mėnesių jie išklotų tai, ką jūs stengiatės suvokti visą gyvenimą ir, deja, mirštat su ta pačia nežinia, kokią patyrėte pajutę savo sąmoningumą.

Už kiekvieną išorišką duotybę, už ežerą ir mėnulį, už rugio ir rugiagėlės šnabždesį, už jausmus, kurie užlieja, kai toks mažas vampyriukas lyg koks pats seksualiausias turklys apkabina spenelį, už viską lygiai tiek pat atimta.

Jie nesiklausė. Jiems buvo labai juokingas mano gagenimas.

Kai pradėjau tarti pirmus žodžius, visa, ką iki to laiko pašėlusiai troškau pasakyti itin (mano nuomone) kvailai ir neteisingai mąstantiems, ėmė staiga trauktis, mažėti, nykti, ir spėjau išrėkti vos padrikas užuominas. Artimieji plojo rankomis ir džiaugėsi. Ir juokėsi. Jų veiduose nemačiau jokio noro, jokių pastangų IŠŠIFRUOTI. Šitie didieli subingalviai net neįtarė, kas už to kiekvieno mano žodelyčio slypi, nesusimąstė, kad tokie, o ne kitokie žodžiai buvo ištarti ne šiaip sau, ne iš dyko buvimo, o iš viso dar nesunykusio ŽINOJIMO.

Kai jau sugebėjau suregzti šiokį tokį sakinį, visa, ką per tuos bejėgiškus mėnesius norėjos išrėkti, pavirto kačių sumyžtu smėliuku daugiabučio kiemo žaidimų dėžėje. Sėmiau jį kastuvėliu, pyliau į kibirėlį ir verkiau, verkiau…

O ANTROJI mano motina piktokai dairėsi į kitus vaikus, į vėją, šokdinantį nužydėjusį alyvų krūmą, į netoliese savo reikalus atliekantį šunį, rinkdamasi, ką čia pirmiausiai užsipuolus. Vaikai šiaip sau neverkia. Turi būti priežastis. Kaltininkas.

Taip jai įkalė knygos ir tų knygų autoriai.

Mane dėl jos nesupratimo ėmė dar didesnis graudumas – jeigu būčiau mokėjusi, būčiau pradėjusi keiktis visomis kalbomis, bet ir jos jau buvo sugrįžusios į ten, iš kur atėjau, o ir net paprasčiausi keiksmažodžiai dar nebuvo atradę savo maršruto tarp dantų ir liežuvėlio. Tik ašaros – pati skalsiausia Kūrėjo duotybė – slinko savaime, be jokių pastangų.

– Matyt, jai pilvą skauda. Gal kirminų turi? Laikai kiauras dienas kačių šikalynėj, – ANTRASIS mano tėvas vakare, kai rodė atsibodusius tautiečius, sekundei atsiplėšė nuo televizoriaus ekrano. – Duok vaistų, išvalys žarnas ir liausis verkus.

Kirminų varymas lyg žydų iš mėnulio. Kaip varyti tai, ko nėra, iš ten, kur ir taip nieko nėra?

Bet motina varo. Nes tėvas liepė. Taip bus visą gyvenimą. Tiksliau – visą mirtį.

Jis atsisuks nuo televizoriaus, o ji priims kaip prezidento dekretą. Krauju pasirašys. Jeigu ne savu, tai savo vaikų.

O jų, beje, buvo ir gyvų.

Tada dar nežinojau. Dabar lyg ir nujaučiu, kad gyvieji yra užprogramuoti. Tik ne visi sugeba suprasti – kam. Retsykiais žmonės tai vadina pašaukimu ir prilipdo jį prie sutanos. Prie balto ligoninės chalato. Prie mokyklinės lentos. Kai nesi pašauktas nė vienam iš tų trijų, reikia įminti Programuotojo tau sugalvotą slaptažodį. Jeigu esi gyvas, kad ir kiek kankinsies, jį atrasi. Jeigu miręs, tapsi tuo, kuo ir privalai būti – nieku. Dieną, tarkim, gali dažyti sienas, o vakare privalai pasinerti į tokius dažus, kurie apsemtų iki pakaušio, – kad spalva tolygiai gultų ant širdies ir smegenų. Gali būti kokia nors nuožmi rugių-miežių-avižų kirtimo mašina, einanti per žemę kaip aštunkojė hidra, iš kiekvieno gyvo šiaudelio akimirksniu iščiulpianti gyvastį. Atsisuki – įspūdingas mirties laukas. O jame kur ne kur kyla ryškios kraujo spalvos klaustukai.

Mirusieji kerta, gyvieji nuolatos ieško atsakymų. Klausimų ražienos neleidžia jiems miegoti. Jos duria. Kutena smegenis. Bet juokiuosi aš, o ne jie.

Mirusiųjų sąžinė gyvena savo ritmu. Nepripažįsta jokių taisyklių. Kiekvieną naktį pažeria vis kitokių vaizdų, primenančių, kad gyvenimas dieną neatitinka kokybės, kokia turėtų būti. Tarsi dienos būtų lipdomos iš šukių, iš kažkokios bjaurasties, kurią privalau perdirbinėti kaip gerą žaliavą, stengdamasi šį tą prasmingo nulipdyti…

Sapnas. Suėjo grupė nuogų žmonių lyg ir į pirtį. Uždarau duris, uždedu skląstį ir, atlikdama tai, ką privalau, visai nesigilinu, kas už tų durų ir kodėl. Netrukus pro durų plyšius ima virsti garai, viduje esantys žmonės (ar būtybės) ima belsti, gremžti nagais duris, bet man vis dar atrodo, kad taip ir turi būti, kad nieko čia baisaus. Tie beldimai visai manęs nejaudina. Beldimams tilstant iškyla klausimas: kur mes juos dėsim? Kas tie "mes" – nežinau. Juk vis dėlto bus krūva negyvėlių, juk vis dėlto tai žmonės, reikės juos kažkaip palaidoti.

Tokia mažytė problemėlė sugrąžina į realybės šou. Akys atsimerkia, bet velniško sunkumo pojūtis lieka. Žinau, esu tarsi tešla užpiltas obuolys – nei atsikvėpt, nei į viršų išplaukti. Šalia šito žinojimo amžinu niežuliu sąmonę erzina nepakeliamas noras atsistoti ir išeiti. Neatsigręžiant, nieko negailint, negirdint merdėjančiųjų dejonių, ryžtingai uždaryti duris.

Šitaip žmonės išvažiuoja į kitas šalis, miestus, išeina į kalnus, išeina pas kitas moteris ar vyrus. Tam reikia ne tik ryžto. Reikia gyvasties. Mirusiųjų pasaulyje visos durys uždarytos. Visi išėjimai, pabėgimai – tik iliuzija.

Negi dar kartą brisi į ežerą? – šaipausi pati iš savęs. – Negi čiupsi kiekvienam sutiktam už rankos: paskolink man savo gyvasties lašelį…

Tylėjimas – irgi ne išeitis. Tylėjimas pilnas numarintų minčių, žmonių, troškimų, svajonių. Viso šito tiek daug, kad trukdo vairuoti automobilį, gaminti maistą, plauti indus, išeiti į gatvę. TAI slegia abu smegenų pusrutulius, sulėtina arba visai ne vietoje pagreitina veiksmus, susigrūda į vyzdžius ir ima suktis ratilais, diegia paširdžiuose, užstingsta kraujagyslėse, sadistiškai bado adatėlėmis nutirpusias galūnes. TAI vis didėja, auga, išstumia bet kokią kitą mintį, nutempia šypseną iš lūpų kampučių žemyn it pirkinių krepšiai rankas, su smauglio apetitu suryja gebėjimą žavėtis. TAI yra skėriai, siaubūniškai puolantys smegenų ląsteles.

Vienintelis troškimas – juos išnuodyti, išpjauti, išspjauti, išsituštinti, sutraiškyti, sumalti, išsiplauti, išsivalyti – atsikratyti to TAI visiems laikams.

Tačiau negali, nes ant pakaušio tupi Pasiuntinys ir peri kaip kokia bičių motinėlė vis tas pačias vienodas, mirties dryžiukais paženklintas minteles, kurios pašėlusiai greitai užauga, padirba, pazvimbia smegenyse, apie ausis, lenda į akis kaip koks poeto Marcelijaus katinas, ir kai jau, regis, jas pribaigiu, pasipila nauji perai-mintelės ir vėl tas pats, ir vėl naujas spiečius darbuojasi sielos avilyje arba skraido dieną naktį ir gelia gelia