Muzika

Retų, bet vertingų rečitalių metas

Altininkės Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės ir pianisto Jurgio Karnavičiaus koncertas Fiharmonijoje

Vytautė Markeliūnienė

iliustracija
Ūla Ulijona Žebriūnaitė

Mūsų atlikėjų rečitaliai, atrodo, vis vangiau šmėkščioja Filharmonijos repertuare, tad ir šis koncerto žanras, kaip esmingiausia, plačiausia solisto ar dueto muzikinės veiklos, mąstysenos reprezentacijos forma, ima stokoti natūralaus gyvybingumo, atskleidžiančio įvairesnių kartų, skirtingos patirties muzikų meninę laikyseną, jų santykį su praeities ir dabarties kompozitorių kūryba. Nežinia, kas labiau lemia rečitalių stokos priežastis – ar pasyvoka pasiūla, ar pragmatiškumo saistoma paklausa. Matyt, ir koncertų tvarkaraščius rengiančioji, ir jiems paraiškas teikiančioji pusės galėtų labiau puoselėti šią profesinės atlikėjų raiškos formą, skatinti aktyvų jos procesą.

Vis dėlto tarp mūsų atlikėjų nesunkiai aptiksime būrelį minėtos srities lyderių, linkusių drąsiai ir nuolat atsinaujinti, rengti rečitalius ar įsitraukti į kamerinius ansamblius, išbandyti skirtingos muzikinės partnerystės skonį. Tarp jų – Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, Petras Geniušas; ilgus metus šioje orbitoje aktyviai ir įtakingai sukosi a.a. Raimundas Katilius, drauge į sceną atsivesdamas ne vieną jaunesnės kartos muzikantą. Bemaž kiekvieną sezoną Filharmonijos scenoje išgirstame ir pianistą Jurgį Karnavičių – dažniausiai kaip dueto, ansamblio partnerį (pastaraisiais metais jo muzikuota drauge su S. Stonyte, A. Taločka, I. Belickaite, D. Palšausku ir kitais). Šį kartą, spalio 29 d., Filharmonijos Mažojoje salėje pianistas tapo altininkės Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės rečitalio programos bendraminčiu, bendraautoriu. Įdomu, kad minėtas koncertas šį Filharmonijos koncertų sezono pusmetį – pirmasis rečitalis, na o kitą girdėsime jau lapkričio 26 d., jame J. Karnavičius skambins fortepijono partiją soluojant smuikininkui Jonui Tankevičiui.

Formaliai Ū.U. Žebriūnaitės ir J. Karnavičiaus duetas – nauja struktūra mūsų kamerinės muzikos erdvėje, tačiau abu menininkai – savarankiško, ryškiai išreikšto braižo, indivualių interesų ir pasaulėjautos asmenybės, jų artistinę laikyseną pažįstame ne vien tik iš fragmentiškų įspūdžių, bet ir iš repertuarinių orientyrų, skirtingų amplua darnos. Dueto koncertas, regis, įvyko paakinus Ū.U. Žebriūnaitei, šiuo metu tęsiančiai studijas Berlyno H. Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje pas T. Zimmermann. Turint galvoje jos sukauptą patirtį "Kremerata Baltica" orkestre, "Kremerata musica" ansamblyje, nesunku spėti, kad ir programos kompozicijos impulsas taip pat priklauso šiai altininkei – girdėjome Toru Takemitsu, Johanneso Brahmso, Osvaldo Balakausko ir Astoro Piazzollos kūrinius.

Kalbant apie rečitalio atlikėjus, galima pastebėti ir keletą juos vienijančių bruožų, dėl kurių spalio 29 d. rečitalį kamerinės muzikos klausytojai, be abejonės, jau iš anksto nusižiūrėjo kaip žūtbūt aplankytiną. Ū.U. Žebriūnaitei ir J. Karnavičiui nesvetimas santūrus, akademinis artistiškumas, išlavintas savo duomenų ir drąsių meninių užmojų santykio pojūtis, be to, ir korektiškumas interpretuojant įvairių stilių kūrinius.

iliustracija
Jurgis Karnavičius

Visa tai skatina klausytis rečitalio kaip adekvačių scenos partnerių pokalbio, garso kokybe dėmesį patraukusio jau pirmajame kūrinyje – T. Takemitsu pjesėje "A Bird Came Down the Walk" ("Paukštis, nutūpęs pasivaikščioti"). Šioje kompozicijoje išgirdome, kaip subtiliai, jautriai, įtaigiai gali prabilti abu instrumentalistai, atsargiai vis gausindami atspalvių spektrą.

Prisilaikydami daugiausia tradicinių interpretacinių priemonių antrojoje kompozicijoje – 3 dalių J. Brahmso Sonatoje altui ir fortepijonui Es-dur, op. 120, Nr. 2, abu atlikėjai vis dėlto savu keliu ėjo tiesos link, nuosekliai rezonuodami kameriškam, ansambliškam šios muzikos pradui. Skaitomos knygos principu duetas interpretavo veikalą veržliai, bet ne forsuotai, sraunia, sūkuringa, bet vientisa vaga brandindamas muzikinę mintį.

Apibūdintasis Ū.U. Žebriūnaitės ir J. Karnavičiaus artistinių, techninių duomenų ir meninių užmojų santykis nulėmė kiekvienam rečitalio opusui parinktą interpretacinę leksiką. Siekta tikslingos, tinkamos raiškos, neapkraunant interpretacijų maksimalistišku išraiškos priemonių svoriu. Subtilumo nestokojęs O. Balakausko 2 dalių ciklas "Medis ir paukštė" (1976) dueto interpretacinėje sampratoje pirmiausiai skleidėsi autentišku muzikaliuoju pavidalu. Dažnokai mūsų interpretacinėje praktikoje prigijusį monochrominį, ryškiai briaunuotą šio kompozitoriaus kūrinių reljefą (O. Balakausko kūriniai iš tiesų dažnai ir savarankiškai "gyvena" įprastame, ne tik festivalių repertuare) Ū.U. Žebriūnaitė ir J. Karnavičius siekė ne sausai, santūriai estetizuoti, o išryškino intensyvaus muzikinio teksto audinyje pulsacijos grakštumą, melodijoje – piešinio ir poezijos pradmenis, faktūroje – tembrinės koloristikos poveikio galimybes.

Po šių trijų dvasios ir proto galias jungiančių kompozicijų atėjo metas jausmingam koncerto finalui, dėl kurio muzikinio turinio šio rečitalio dramaturgijoje drįsčiau suabejoti. Tačiau tokios abejonės tampa visiškai nereikšmingos, kai išgirsti rečitalio sumanytojos vidinių argumentų padiktuotą muzikinį vaizdinį, kuriamą su stipria emocijų, nuoširdumo įkrova, su žaižaruojančia techninių priemonių galia ir sąmoju. Tad paskutinėje koncerto pjesėje, A. Piazzollos "Le Grand Tango" ("Didysis tango"), altininkė įtikino, kad ir šioji muzika gali būti jai jaukūs, patogūs, plačiai duris atveriantys namai, į kuriuos maga pasikviesti ir scenos partnerius, ir klausytojus.