Dailė

Beveik apie žmogų

Evaldo Mikalauskio grafikos darbų paroda

Živilė Ambrasaitė

iliustracija
Evaldas Mikalauskis. "23 nuodėmės". 2003 m.

Evaldo Mikalauskio kūryba rodoma galerijoje "Kairė–dešinė", tiksliau, kairėje jos salėje. Šmaikščiu, ironišku žvilgsniu tirdamas meninei kūrybai lengviausiai pasiduodančio padaro, kuriuo visai netyčia pasirodo esąs žmogus, pasaulį, autorius pamatytus vaizdinius perkelia į savo darbus. "Beveik apie žmogų" (toks parodos pavadinimas) – šiek tiek apie būsenas, truputį apie aplinką, kiek apie instinktus ir dar mažumėlę apie tave, mane, juos ir jas. Ir visa tai šaržuojant lengva ranka įpiešiama į dirbtiną keturkampį pasaulėlį, kuris gyvas menininėmis išraiškos priemonėmis bei tam tikrais alogiškais ir kartais siurrealistiniais dėsniais. Pavyzdžiui, darbe "Peizažas. Arba vaisiai ir daržovės" (2001) "susitinka" oranžiniu horizontu riedanti kopūsto galva, saule apsimetantis apelsinas ir vangogiškų bruožų kiparisas. Gamtinius vaizdelius papildo čiurlioniškai vertikalus "Miškas" (2001), primenantis egiptietišką papirusų giraitę ir kartu keliantis asociacijas su nematomų šiaurietiškų elfų apgyvendinta tankme. Iliustracijose "23 nuodėmėms" (2003) į grybaujančią miniatiūrinę gundančią moteriškę spokso gigantiškas ilgaausis vujeristas zuikis. Erotiškos užuominos perauga į medžioklės scenas, primenančias pirmykščių menininkų piešinius olose, tačiau čia vaizdiniai piešiami rudeniškai "surūdijusių" švelniomis linijomis paženklintų, tartum lietaus išplautų lapų fone. Įdomus trijų dalių darbas – medžioklės vaizdelis, kuriame vienoje dalyje žmonių su primityviais ginklais vejamas šuolyje sustingęs liūtas kitoje dalyje virsta bėgančiu zuikiu ("23 nuodėmės", 2003). Kitokio pobūdžio tapsmas parodytas darbe, kuriame sujungtas triptikas "Toks/Kitoks/Anoks" (2000). Čia kaip ženklas pasirinktas žmogaus kūnas: "Toks" – matytas biologijos vadovėlyje, pasiruošęs kūno dalių sužymėjimui strėlytėmis nurodant jų pavadinimus; "Kitoks" – lyg duše krintančiu vandeniu apgaubtas šviesos srautu kažkuo primena Dievo sūnaus atvaizdus, pardavinėjamus prie Aušros Vartų; "Anoks" – toks pats žmogaus siluetas, tik su prilipdyta Kalėdų senelio barzda, užmaukšlinta kepure ir pašonėje pamestu maišu. Žaidžiama ženklų ir simbolių sampratomis. Autorius renkasi žmogų kaip daugiaprasmį personažą, atskleisdamas ne tik vidines prieštaras, bet ir išorines dviprasmybes. Žmogus-simbolis, aprengtas tam tikrais atpažįstamais ženklais, sukelia įvairių asociacijų, suteikiančių jam visai kitokių reikšmių. Jis tampa tuo, kuo nėra iš tikrųjų, lygiai taip pat kaip juodai nupieštas zuikio siluetas, lyg sutartinis ženklas ant mašinų, perspėjantis apie būtinybę laikytis atstumo, galintis taip pat ženklinti ne tik mielą, pūkuotą, vislumu pasižymintį žvėrelį, bet ir instinktų kankinamą asmenį.

iliustracija
Evaldas Mikalauskis. "Portretas". 1997 m.
O. Posaškovos nuotraukos

Būsenų kaita ir permaininga menininko prigimtis atsispindi darbuose "Įkvėpimas" ir "Iškvėpimas" (2001). Grafikas neslėpdamas ironijos parodo žmogų, baltoje plokštumoje išvydusį aiškią aukštų kalnų viziją, tartum nužengusią iš Tolimųjų Rytų peizažų, kitame darbe išnykstančią ir paliekančią vien tik šaltą kaip ledas, nejaukiai tuščią, balzganą paviršių. Žaidžiama žodžiais: įkvėpimas ir iškvėpimas – tai fiziniai veiksmai gyvybei palaikyti, o kartu dvasinė būsena, skatinanti gaminti vaizdinius, austi žodžių gijas, virsti plaukiančiais oru garsais.

Dauguma darbų sukurti oforto technika – šviesių ir tamsių tonų bei pustonių deriniais padengtuose darbų paviršiuose vedžiojant grakščią, trapią liniją, užpildant ryškėjančias formas subtiliu štrichavimu, – su ja derinama akvatinta bei mišri technika. Iš kitų išsiskiriantis didžiaformatis darbas – "Prie stalo" (2002) – tapytas ant fanieros lakštų. Trijose viena šalia kitos sukabintose jo dalyse nutapytas lyg iš paukščio skrydžio pamatytas peizažas, virstantis žalsvu automobiliu su jame sėdinčia pora, rodos, atkeliavusia iš amerikietiškojo popmeno vizijų, įprastomis priemonėmis ir vaizdiniais pasakojančių apie įsivaizduojamą laimingą, tobulą gyvenimą.

E. Mikalauskio kūryba nepanaši į lietuvių tautos pamėgtus pagraudenimus žmogiškosios būties tematika. Ji pašiepianti, žaisminga, ironiškai atskleidžianti Z. Freudo įžvalgų vertus gyvenimo aspektus, paperkanti savo paprastumu, apgaulingai lengvai suprantama, daugiaplanė ir daugiaprasmė. Pasitelkusi dažnai sutinkamus, atpažįstamus motyvus, ji pasakoja "Beveik apie žmogų".