Dramaturgijos pamoka Jaunimo teatre

M. Abramavičiaus nuotr.

"Pažiūrėkim į tai apyrimčiai" – tai vienos iš šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos vaikams ir jaunimui forume dalyvavusių pjesių "darbinis" pavadinimas. Visai rimtai nesinori žiūrėti ir į patį tikrai smagų vyksmą, kuris keturis vakarus tęsėsi Jaunimo teatro "Salėje 99". Ne todėl, kad forume pristatyti autoriai ir jų pjesės nebūtų verti dėmesio ir analizės, bet todėl, kad ir dauguma autorių, ir jų tekstus skaitę aktoriai, regis, lyg išdykaudami išvertė į išvirkščiąją pusę rimtas ir originalias pedagogines idėjas, lydėjusias prieš kelerius metus inicijuotą vaikų teatro "revoliuciją".

Neabejotinai didelį ir svarbų darbą atliko Atviros Lietuvos fondas, 1998 m. pradėjęs įgyvendinti profesionalaus teatro vaikams ir paaugliams projektą. Trejus metus buvo organizuojamos kūrybinės laboratorijos, seminarai, konkursai, surengtas įsimintinas ir solidus baigiamasis šio projekto renginys. Tuo metu atrodė, kad lyg ir pavyko išjudinti teatro vaikams kūrėjų vaizduotę ir patį mąstymą apie šią teatro rūšį, tačiau šiandien žvelgiant į Lietuvos teatrų repertuarą ryškių pokyčių pastebėti sunku.

Kad Jaunimo teatrui rūpi teatras vaikams, parodė ir šį pavasarį čia vykęs "ASITEŽ" festivalis. O dabar šis teatras, talkinamas tos pačios Tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos, pasiryžo ne tik vėl paskatinti atkreipti dėmesį į jaunąją publiką, bet ir paieškoti lietuvių autorių, galinčių ir norinčių šiai publikai rašyti. Vasarą buvo paskelbtas pjesių vaikams ir jaunimui konkursas, į jį atsiliepė 24 visai jauni ir nemažą vienos ar kitos profesijos stažą turintys autoriai. Forume galėjome susipažinti (arba praturtinti pažintį) su 15 iš jų.

Tikiu, kad šis renginys buvo labai naudingas debiutuojantiems ar bandantiems kiek tvirčiau pasijusti šio sudėtingo žanro – pjesės jaunajai auditorijai – teritorijoje. Autoriai gavo dvi svarbias pamokas: žymaus latvių dramaturgo Laurio Gundaro ir aktorių bei publikos, nesidrovinčios kiekvieną vakarą išsakyti savo pastabas. Viskas būtų puiku, jei tik... nebūtų pamirštas svarbiausias dalykas, dėl kurio viskas, tiesą sakant, ir vyko, – jaunoji publika. Todėl ir apsivertė aukštyn kojom "naujojo" teatro vaikams idėjos, skatinusios kuo didžiausią jautrumą ir atidumą kiekvienam mažajam žiūrovui.

Tiesa, forumo organizatoriai pasirūpino sudaryti paauglių žiuri, kuri taip pat išsakė savo komentarus. Tačiau iš esmės visų pjesių pateikimas, iš kurios pusės bežiūrėtum, buvo orientuotas būtent į tą publiką, kuri rinkosi "Salėje 99", – pačius dramaturgus ir gausias jų palaikymo komandas, kritikus ir šiaip "nevaikus". (Nors apskritai reikia pripažinti, kad "vaikai" ir "jaunimas" – labai skirtingos publikos "rūšys".) Tai ypač pasijuto "Cezario grupei", Mariui Jampolskiui, Kristinai Andrejauskaitei ir Arūnui Storpirščiui skaitant (kartu neišvengiamai šiek tiek vaidinant) pjeses, skirtas patiems mažiausiems. Net ir stengdamiesi nerodyti savo požiūrio, aktoriai vis dėlto smarkiai veikė tekstų suvokimą. Atrodė, kad aktoriai žino, kokia publika juos stebi ir jų klausosi, o publika savo ruožtu entuziastingai reaguoja į šiuos koketiškus pamirksėjimus. Skaitymus režisavęs Albertas Vidžiūnas išradingai suskirstė vaidmenis, dažnai tikėdamasis išgauti kuo netikėtesnį kontrastą ar atvirkščiai – komišką panašumą tarp susiformavusio ar dar tik besiformuojančio sceninio aktoriaus įvaizdžio ir personažo. Be abejo, tai nesudarkė pjesių tekstų, tačiau šmaikščiai sumaišė kai kuriuos akcentus. Todėl visai nekeista, kad po vieno vakaro skaitymų pjesės, kurioje veikia pradinukai, autorė neslėpė nuostabos: ji teigė ryškinusi psichologinius tokio amžiaus vaikų bendravimo niuansus, o skaitant aktoriams galėjai išgirsti tik linksmą ir keistoką istoriją.

Kita vertus, ir pačių pjesių adresatas ne visada aiškus. Bet reikia pasakyti, kad, be vienos ar dviejų išimčių, būtent tie kūrinėliai, kurių autoriai neribojo savęs įsivaizduojamais barjerais, kurių, jų manymu, vaikai negali įveikti, pasirodė įdomesni už aiškias pedagogines intencijas turinčių autorių (nors tokių buvo ne tiek ir daug). Kalbant apie išimtis, patraukliausias "miksas", kuriame atsispindi pagarba ir pasitikėjimas vaiku, jo vaizduote ir kartu – neįkyri moralinė potekstė, – tai Rūtos Oginskaitės, "naujojo" teatro vaikams žinovės, knygos "Teatras be pasakų" autorės, kūrinėlis "Meškis po širdim" apie nuolat užsiėmusios mamos ir nepaprastai supratingo mažo jos sūnaus santykius.

Tačiau vėlgi – kaip šią ir daugelį kitų pjesių, kurias forumo publika priėmė labai šiltai, reikėtų pateikti tai auditorijai, kuriai jos skirtos? Kas, pavyzdžiui, turėtų suvaidinti mažąjį Mykoliuką iš "Meškio po širdim"? Arba kaip nejuokingai ir neinfantiliai, kad mažieji galėtų atpažinti save, suvaidinti pradinių klasių mokinukus iš Sandros Valašinaitės pjesės "Seneli, o kur gulbės?"?

Pasimatė ir dar vienas dėsningumas: dramaturginio amato, matyt, galima išmokti, tačiau originalaus žvilgsnio į pasaulį, jei jis neduotas, iš niekur neišmoksi. Todėl reikia tikėtis, kad apie jauniausius forumo autorius – Godą Dapšytę, Aistę Ptakauskaitę, Tadą Vidmantą ir teatro publikai jau neblogai pažįstamą Moniką Kutkaitytę – dar išgirsime. Ypač jei teatrai jų nepamirš.

Išskirtinio forumo rengėjų ir publikos dėmesio sulaukė Jaunimo teatro iš anksto "pasisavinta" dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė. Paskutinį forumo vakarą buvo perskaityta nauja Černiauskaitės pjesė "Artumo jausmas", o savaitgalį Jaunimo teatras parodė premjerą – Algirdo Latėno režisuotą jos pjesę "Liučė čiuožia". Gretinti skaitymą ir spektaklį net kažkaip nejauku. Paprasčiausiai perskaitytas tekstas, vos nužymint vaidmenų kontūrus, pasirodė nepalyginti efektyvesnis ir tiksliau atveriantis autorę ir pjesę. Tačiau net ir be šio gretinimo aišku, kad tiek "Artumo jausmo", tiek "Liučė čiuožia" tekstai, nors nevengiantys šiurkštumo ir grubumo, iš esmės yra labai trapūs. Negalima jų "per prievartą" "prirežisuoti", nes tai juos tiesiog nužudo. O kartu gali nužudyti ir jaunos autorės norą toliau rašyti teatrui.

Dabar teatras renkasi dramaturgus. Pasiima pjesę ir, kaip sakė režisierius Albertas Vidžiūnas, – viso gero. O kodėl sykį nepabandžius atvirkštinio varianto? Pavyzdžiui, užsakyti kokiam nors perspektyviam dramaturgui pjesę ir surengti savotiškas kelių režisierių ir aktorių komandų varžybas: kurio skaitymo metu pjesė geriausiai nuskambėtų, iš to ir būtų galima statyti spektaklį. Nes kodėl atrodo, kad režisuoti mokame, tik rašyti – ne?