Į dėmesio centrą sugrįžta tapyba

Visose šalyse į parodų sales su triumfu grįžta tapyba. Šiai dailės šakai pastaruosius porą metų svarbiuose meno centruose skiriamos didžiulės parodos, tokios kaip "Mielas tapytojau, nutapyk man. Radikalus realizmas po Picabios" Paryžiaus Pompidou centre ir Vienos kunsthalėje, "Tapyba judėjime" Bazelyje. Taip pat ir šios 50-osios Venecijos bienalės kuratorius Francesco Bonami kaip vieną pagrindinių akcentų eksponavo "Tapybą nuo Rauschenbergo iki Murakami". Muziejuose ir galerijose taip pat vis daugiau rengiama grupinių bei personalinių tapybos parodų. Didelių tapytojų retrospektyvų parodų cikle Bonos kunsthalėje po Richterio ir Polke’s buvo rodomi Hockney’us ir Katzas, Diuseldorfo naujam muziejaus filiale buvo suruošta jauno tapytojo Danielio Richterio paroda, Liudvigshavene rodoma naujoji abstrakčios tapybos banga.

Dėmesio tapybai Lietuvoje kol kas dar mažiau, nors ir jaučiami tam tikri pozityvūs pokyčiai. Šalia šiai sričiai visada ištikimybę išsaugojusių M.K. Čiurlionio muziejaus, "Vartų", "Lietuvos aido" ir "Arkos" galerijų, prisidėjo parodos Šiaulių parodų rūmuose, "O11" ir "Maldžio" galerijose. Tačiau kitų šalių meno gyvenimo kontekste per mažai reikšmingų tapybos parodų rengia Vilniaus dailės muziejus ir Šiuolaikinio meno centras. Be to, ir šiandien tebėra sunku suorganizuoti lietuviškas parodas užsienyje.

Viktoro Liutkaus ir Mariaus Šukliausko Helsinkyje, Didrichseno muziejuje, eksponuotą "Lietuvių kolorizmo" kolekciją neseniai žiūrovai galėjo pamatyti "Maldžio" galerijoje. Dar viena lietuviškos tapybos paroda, sudaryta mano pačios ir tapytojo Heinzo-Hermanno Jurczeko, liepą ir rugpjūtį rodyta "PwC" centrinėje salėje Diuseldorfe, į Lietuvą grįš nepilna. Kai kurie kūriniai ten iš karto rado savo kolekcionierius.

Paroda Diuseldorfe – įdomi patirtis ieškant menui sponsoriavimo naujose sferose. Jos transportą, eksponavimą, pakvietimą, informacinę medžiagą ir net prabangų atidarymo banketą finansavo klestinti firma "PwC", tarptautiniu mastu teikianti verslo vadybos konsultacijas. Tai didžiausia tokio pobūdžio firma Vokietijoje, todėl jos kvietimu į atidarymą susirinko daugiausiai klientai – stambių įmonių, bankų, juridinių kontorų savininkai ir vadovai. Pati atidarymo ceremonija buvo iškilminga ir papildyta kalbomis bei pranešimais. Į atidarymą dalyvauti atvyko Lietuvos pasiuntinybės Bonoje pirmoji sekretorė Eglė Radušytė ir Lietuvos garbės konsulas Vokietijoje Juergenas Gramke. Vėliau savo vizito Reino-Vestfalijos žemėje metu čia apsilankė ir ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas. Taip lietuvių menas dar kartą pasitarnavo ir Lietuvos valstybiniams interesams, atkreipdamas dėmesį į Lietuvą kaip į pažangią šalį, į kurią verta investuoti. Būtų gerai, kad ir namuose būtų investuojama į patį lietuvišką meną. Tačiau kol kas lietuviška tapyba labiau domisi svetimšaliai, kaip šį sykį Diuseldorfo verslininkai.

Parodos kolekcijoje buvo pristatyti aštuoni įvairių kartų menininkai: septyni tapytojai ir viena tapybai išraiškos priemonėmis artima grafikė. Parodoje buvo siekta parodyti lietuviškos tapybos tradicijų, ateinančių iš M.K. Čiurlionio ir arsininkų, perimamumą ir atvirumą kosmopolitiškos šių dienų meno tendencijoms. Tačiau svarbiausia buvo parodyti ryškias individualybes ir tiesiog didelę tapybinę kultūrą.

Ekspozicija prasidėjo abstrakčiomis mėlynomis ir baltomis Rūtos Katiliūtės drobėmis. Panašiai kaip monochrominėje Gotthardo Graubnerio tapyboje spalva čia pulsuoja šviesa. Graubneris gilumos įspūdžiui sudaryti prigirdo dažo apimtinius tūrius, o Katiliūtė šį įspūdį sukuria naudodamasi vien plokščiu drobės paviršiumi. Katiliūtės paveikslai gimsta kontempliatyvioje tyloje ir reikalauja iš žiūrovo tokio paties koncentruoto susikaupimo ir apvalančio tuštumos pojūčio. Tik su šia sąlyga atsiskleidžia vienos spalvos niuansų turtingumas.

Katiliūtės rafinuotam minimalizmui kontrastavo šalia rodomos ryškių spalvų ir turtingos tekstūros Dalios Kasčiūnaitės drobės. Šiuose paveiksluose tolygiai svarbi spalvos, skriptualinė ir paviršiaus faktūros išraiškos. Kasčiūnaitės drobės abstrakčios, jose išsaugomi ir individualios mitologijos ženklai, susiję su asmeniniais emociniais išgyvenimais ir prisiminimais.

Vygantas Paukštė. "Figūra iš arti". 2000 m.

Tarp abstrakcijos ir gamtos motyvų ar simbolių balansuoja Lino Katino, Martino Jankaus, Patricijos Jurkšaitytės tapyba ir Astos Rakauskaitės grafika.

Lino Katino paveiksluose išlieka užuominos į peizažus, augalus, kilimus, antklodes ar net kitų dailininkų kūrinius, bet kartu visi motyvai stipriai abstrahuojami. Jis palieka matomus spontaniško tapymo proceso pėdsakus, dengia spalvą keliais sluoksniais, išgaudamas reljefinę faktūrą, arba drobės paviršiaus fragmentus palieka neužtapytus. Savo idėjas jis plėtoja darbų grupėse, kuriose nėra griežtos ciklo sekos.

Martino Jankaus simbolistinis peizažo suvokimas turi sąsajų su M.K. Čiurlionio kūryba. Tik simbolizmas čia interpretuojamas ne filosofiškai, bet jutimus išryškinančia pastozine tapyba. Jankaus išeities taškas yra konkretaus peizažo Žemaitijoje, Vilniuje ar Švedijoje panorama, perteikta Terneriui artimu horizonto be matomos ribos vaizdavimu. Kalva, kopa ar upės krantas atpažįstami tik atsitraukus nuo drobės, o iš arti paveikslas priartėja prie abstrakcijos. Erdvė, apimtis ir melancholiška šviesa kuriamos spalva. Spalvų paletė labai turtinga – nuo sodrių iki šviesių raudonos, oranžinės, žalios ar mėlynos tonų. Transparentiniai sluoksniai kaitaliojasi su faktūriniais paviršiais.

Patricija Jurkšaitytė semiasi iš visai kitų šaltinių, nei dauguma lietuvių tapytojų. Ji randa inspiracijų XVII amžiaus olandų ir belgų Fin de Siecle tapyboje. Šiame procese ji pasirenka įvairiausius karnavalo vaidmenis ir situacijas. Drobėse šmėkščioja veidai ir interjerai. Tačiau istorijos pasakojamos ne epiškai, o tik užuominomis, vaizdus lyg uždengia draperijos. Išilgintos horizontalia kryptimi siauros drobių juostos sąmoningai primena kino ekraną. Iš kino kalbos perimamas vaizdavimas fragmentiškomis sekvencijomis. Kartu ji, kaip ir senieji olandų meistrai, koncentruojasi į nedaug spalvų ir naudoja lesiruotes. Juoda, balta, pilka ir geltona jos drobėse primena sidabro ir perlų švytėjimą.

Astos Rakauskaitės kūriniai – tarp tapybos ir grafikos. Nuo kelių medžio lentų atspaudus ji spaudžia ant popieriaus ir drobės. Išlieka medžio tekstūros pėdsakų, spalviniai laukai susilieja. Visi atspaudai skirtingi. Rakauskaitės kūriniuose jėgos išraiška susipina su pažeidžiamumo ir švelnumo išraiška, vitališka erotika ir melancholiškas tuštumos pojūtis suranda įtaigią, poetišką išraišką.

Šalia abstrakčios ir tarp abstrakcijos ir motyvo balansuojančios tapybos Diuseldorfe buvo eksponuoti temai ir gamtai svarbų vaidmenį skiriančių tapytojų Audronės Petrašiūnaitės ir Vyganto Paukštės kūriniai.

Audronės Petrašiūnaitės pastelėse – vasaros ir rudens peizažai, nutapyti eskizišku štrichu ryškiomis, bet turtingai diferencijuotomis spalvomis. Juose puikiai perteiktas besikeičiančios šviesos saulėtomis, vėjuotomis ar darganotomis dienomis įspūdis. Šie laukų, pievų peizažai autorei gerai pažįstami, tačiau išsaugomas vis naujų dalykų juose atradimo džiaugsmas. Tapyba ant popieriaus Petrašiūnaitei nėra paruošiamoji studija aliejiniam paveikslui. Ji sąmoningai išnaudoja šios technikos specifiką, didesnio spontaniškumo ir akimirksnio impresijos išraiškos galimybes.

Vyganto Paukštės paveiksluose ironiškai ir linksmai susipina antikiniai mitai ir kasdieninio gyvenimo scenos. Vyrai, moterys, kaip ir žvėrys ar vabzdžiai, vaizduojami nepaliestoje gamtoje. Visos būtybės apimtos dinamiško judėjimo – šokinėja, skrenda, vejasi, medžioja arba nemažiau aistringai atsiduoda poilsiui. Ekspresyviais teptuko judesiais piešiamas ryškus kontūrinis piešinys plokščiame fone. Peizažas čia stipriai abstrahuojamas, bet visada veiksmas vyksta vasarą. Paukštei pavyksta perteikti ypatingą sodriai žalią ir žaliai mėlyną lietuviško peizažo koloritą.

Dalis šios kolekcijos kūrinių bus dar rodoma ir Didžiojoje Diuseldorfo metinėje parodoje gruodžio mėnesį.