Tarp grožio ir funkcijos

Rūtos Šipalytės keramikos darbai

Baldų ir interjero salone "Dalia" įsikūrusioje dailės galerijoje šiuo metu vyksta keramikės Rūtos Šipalytės darbų paroda. Moderniame salone įkurtos galerijos sumanytojos ir savininkės Dalios Markevičienės dėka čia menininkams suteikiama nemokama ekspozicinė erdvė, be užmokesčio rūpinamasi parodinės atributikos – katalogų, lankstinukų – leidimu ir platinimu. Tokius geranoriškus savo ketinimus savininkė aiškina tuo, kad šios galerijos tikslas – propaguoti ir reprezentuoti profesionalųjį meną. Taip pat beveik netikėta ir netradiciška Lietuvos meniniam gyvenimui yra ir tokios galerijos įkūrimas moderniame baldų ir interjero, žmonių mases pritraukiančiame prekybos centre. Netradiciška ir pati vieta – salonas įsikūręs ne kurioje nors Vilniaus senamiesčio gatvelėje, o viename iš "miegamųjų" rajonų – Žirmūnuose. Salono interjeras – stilingas ir prašmatnus: egzotiškų augalų "giraitės", kaskadomis tekantis vanduo, šiuolaikiškos metalo, stiklo konstrukcijos. Beje, kartu su R. Šipalytės kūriniais toje pat erdvėje eksponuotos ir tapytojo Simono Skrabulio drobės. Tačiau skirtingų dailės žanrų kūriniai vieni kitiems netrukdo – atvirkščiai, estetiška, santūrių formų R. Šipalytės keramika puikiai dera su pasteline, didelių formatų S. Skrabulio tapyba.

R. Šipalytė neseniai baigė keramikos magistro studijas VDA ir toliau tęsia kūrybinius ieškojimus. Nuo 1999 m. keramikė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dar studijuodama ėmė dalyvauti grupinėse parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Menininkės kūrinių yra muziejų rinkiniuose ir privačiose kolekcijose Šveicarijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, JAV. Kelias personalines parodas R. Šipalytė surengė Lietuvos galerijose ir bibliotekose. Be parodų, sudalyvavo ir ne viename keramikos seminare ar simpoziume, taip pat įvariose šalyse. 2000 m. laimėjusi stipendiją stažavosi Norvegijoje, Šiaurės šalių meno centre "Nordisk Kunstnarsenter Dalsasen".

Svarbiausių keramikės inspiracijų šaltinis yra gamtos pasaulis, sudėtinės, struktūrinės jo dalys. Iš čia ji perima nesudėtingas, paprastas darbų formas, tačiau ne mechaniškai atkartodama kilusias idėjas, bet apibendrindama ir stilizuodama. R. Šipalytės keramikoje dominuoja paprastos, nesudėtingos geometrinės figūros – apskritimas, ovalas, ištęstas stačiakampis, kvadratas. Iš jų sudarytos kiauraraštės ir pilnavidurės vazos, pusiau apskritos, skylėtos tarsi rėtis ir ovalios lėkštės, permatomo stiklo kubai, naudojami kaip keramikos darbų postamentai. Dailininkei imponuoja tam tikri gamtiškojo pasaulio reiškiniai – sąmoningai vengdama tiksliai cituoti gamtos formas, ji mėgina suprasti ir vaizduoti akiai nepastebimas gamtos fenomenų struktūros, sandaros paslaptis.

R. Šipalytės kūriniai nėra konceptualūs ar stebinantys netikėtais plastiniais sprendimais, tačiau tai – ne pagrindinis jos kūrybos uždavinys. Autorei kur kas svarbiau pasitelkus abstrahuotą formą sukurti tokią spalvų, linijų, masių, tūrių harmoniją, kuri teiktų žiūrovui estetinį pasigėrėjimą. Itin estetiška, tauria išore pasižymi porcelianiniai "kiauraraščiai", blizgūs, ovalūs indai – "Sninga I, II", taip pat – "Dvisieniai, pilni arba išvarvėję" (2003). Indo sąvoka čia gali būti vartojama ir bendrine prasme, tai tarsi pirmykštė talpa, sukaupusi taip reikalingo vandens atsargas. Šiuo atveju svarbus ne tik estetizuojantis kūrinius glazūruotas pieno baltumo paviršius, bet ir tūrių, uždarų ir atvirų erdvių indo viduje santykis, paslaptingas skylėto paviršiaus metamų šešėlių žaismas lėkščių ertmėse. Tokį efektą keramikė išgauna indus degdama itin aukštoje temperatūroje. Beje, R. Šipalytės indai tarsi balansuoja tarp funkcionalumo ir grynai dekoratyvios, puošybinės paskirties – sunku juos vienaprasmiškai apibrėžti.

Pastaruoju metu R. Šipalytės kūrybai įtaką daro domėjimasis struktūriniais neorganiniais gamtos dariniais, mineralų, uolienų, koralų stebėjimas. Šių "tyrinėjimų" metu gimusias idėjas autorė vykusiai perkelia į keramikos indų pavidalus, ieško bendrų jų plastinio sprendimo analogų. Stulbinantis koralų grožis, kontrastinga jų faktūrų įvairovė tarsi persikelia į aštriabriaunių, ištįsusių, glotniais ir "pašiauštais" paviršiais besipuikuojančių vazų (pvz., "Žalsvi takai", 2003) formas. Kūrinių grupėse ar atskiruose darbuose subtiliai derindama kontrastingus raiškos būdus, R. Šipalytė siekia pabrėžti tų priešybių esmę, vyraujančią ir gamtoje. Norėdama išgauti tokį efektą, dailininkė naudoja baltos akmens masės ar raudono molio medžiagas, ant jų dažnai sąmoningai palieka lygų, natūralų molio paviršių. Kituose darbuose gipso formomis formuoja dirbtinius atspaudus, įbrėžimus, molio masei būdingus išlinkimus. Savo intencijas reiškia ir kai kur iš tamsios glazūros "išlaisvindama" baltus indų briaunų kampus, neretai palikdama arba užmaskuodama indus sudarančių plokščių jungimosi siūles.

Su tyrinėjimų, cheminių formulių išradimo amžiumi asocijuojasi iš kelių dalių sudarytas keramikės darbas "Riedantis puodelis". Tai tarsi įprasto puodelio ir kažkokio naujo, dar nežinomo daikto sintezė, įgavusi netikėtą ir simbolišką pavidalą. Banalus daiktas, sugretintas su molekulinę struktūrą primenančiais dariniais, atrodo tarsi savotiškas XXI a. futuristinių nuotaikų žaismas.