Kairėnų dvaro metamorfozės

Rasa Vaičiulytė. "Dvaro žirgas"

Vilniaus pakraštyje, Kairėnuose, įsikūręs Vilniaus universiteto botanikos sodas – ne tik unikalios gamtos kampelis ir didžiulė įvairiausių rūšių floros kolekcija. Įspūdingą sodo reljefą, išraižytą kalvų, tvenkinių, senų milžiniškų medžių vertikalių, neseniai papildė ir šiuolaikinio meno formos. Spalio 4 d. čia atidaryta projekto "Dvaro objektai" paroda, kurioje dalyvauja kelios dešimtys jaunų menininkų – tapytojų, skulptorių, keramikų. Dvarų kultūros, praėjusių epochų ir dabarties dailės simbiozė gimė neatsitiktinai. Dabartinėje botanikos sodo erdvėje jau XVI a. buvo įsikūręs Kairėnų dvaras. Dvarą valdė garsios didikų šeimos – Tiškevičiai, Lopacinskiai. Būtent su pastarąja didikų gimine siejamas ir paskutinysis, itin ryškus ir aktyvus šio dvaro gyvavimo laikotarpis – XIX šimtmetis. Būtent tuo metu čia buvo intensyviai formuojamas romantinis peizažinio tipo parkas su įspūdinga keliasdešimties tvenkinių sistema, dvare veikė mėgėjiškas teatras. Literatūroje pažymima, kad dvaras anuomet buvo ryškus Vilniaus kultūrinio gyvenimo traukos centras, čia lankėsi žymūs elito, inteligentijos atstovai. Šiandien Kairėnuose galime pamatyti ne tik keletą išlikusių dvaro pastatų, bet ir senojo parko erdves. Būtent senojoje botanikos sodo dalyje koncentruojasi parodos eksponatai, tarsi žymėdami dabarties ir praeities sąsajas, prikeldami užmarštin nugrimzdusį laiką, įvykius ir žmones.

Pagrindinė projekto idėja – dvarų kultūrą, praeities epochų meno ypatybes išreikšti šiuolaikinės dailės kalba. Žinoma, tokia traktuotė neišvengiamai tampa paviršutiniška, projektas – tai greičiau imitacija, žaidimas aristokratijos, jos buities, aplinkos tema. Tačiau žaidimo atspalvis nesumenkina originalių idėjų, iškilusių mėginant interpretuoti klasikinį meną, nūnai išnykusius elgesio modelius. Šiuo atveju matome ne tik susikertančius skirtingus kultūrinius, dvasinius klodus; čia tarsi susitinka dviejų pasaulių – kultūros bei natūros – elementai ir formos (juk dabartinė šios institucijos funkcija – mokslinis darbas tiriant augalijos įvairovę). Juolab kad nemaža dalis darbų atlikta iš čia pat sode esančių natūralių medžiagų – šiaudų, šieno, vytelių etc. Būtent šios – idėjų ir medžiagų, laiko požiūriu skirtingų fenomenų – priešybės nulėmė pačių įdomiausių objektų atsiradimą.

Taigi kai kurie menininkai Kairėnų dvare incsenizavo "dvariškus" objektus ir atributus, pasitelkę tik gamtiškas medžiagas. Tokie yra iš šieno sukonstruoti Elenos Aleksejevos "Fontanas", veik natūralaus dydžio Rasos Vaičiulytės "Dvaro žirgas". Didingi senosios dailės ir dvaro aplinkos elementai kuriami iš anaiptol nekilnių, labiau su kaimu ar valstietišku gyvenimo būdu susijusių medžiagų. Gražiausioje parko vejoje išsidriekė Gediminos Šalkauskaitės "Pasivaikščiojimas" – margas skirtingų tekstūrų kilimas iš sodo augalų – žiedų, lapų. Abstrakti Linos Šaduikytės kompozicija "Nesugalvotas pavadinimas" patraukia dėmesį subtiliais vytelių ir išdžiūvusių rusvų lapų paviršiais. O kiti šiuolaikiškų dvaro objektų idėją iliustruoja kurdami fiktyvias situacijas. Pavyzdžiui, Evelinos Jagelavičiūtės "Lobis" – paprasta, kartu paveiki ir prasminga kompozicija: parko žolyne iškasta duobė, jos dugnas išklotas keraminėmis plytomis, taip sukuriant nūnai atkasto lobio įspūdį. Kartu tai užuomina į turtingą Kairėnų dvaro paveldą, ironizuojamas ir įprastas "lobio" stereotipas. Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Linas Žilius, Jolita Skėrytė improvizavo kitaip – idilišką gamtovaizdį jie supriešino su sintetinių medžiagų objektais iš polieteleno, netgi iš linksmų, įžūliai salotinių balionų (J. Skėrytės darbas).

Senojo parko dvasia, landšaftas menininkams diktavo tam tikrą objektų specifiką. Įdomu stebėti, kaip taikytasi prie šios ypatingos vietos, kiek ji atskleidė ar slopino meno kūrinių savitumą. Čia ypač reiktų išskirti Žilvino Dobilo darbą "Malonumas, menas, sveikata" – autorius puikiai išnaudojo natūralios gamtinės aplinkos elementą – žemyn krintančią vandens srovę. Po menininko įsikišimo į šią žavią parko kertelę vandeniui kelią pastoja medinė taburetė; buvusi rami srovė dabar energingai, purslų debesimis tykšta į šalis. Pastangos minimalios, užtat rezultatas maksimalus: užtvenktas vandens srautas ne mažiau iškalbingas nei kokia sudėtinga giliaprasmė konstrukcija. Žavus šiaudinis Donato Šimukonio ir Jurgitos Buivydaitės "Laivelis" – tai ne tik romantiškas ir mielas objektas, jis idealiai sutampa su senojo parko peizažine struktūra. Sunkiu, žalsvu dumblu apsiklojusi nedidelio tvenkinuko akis ir joje plūduriuojanti mieguista valtis – tarsi pasakos, fantastinio filmo ar siurrealistinio paveikslo fragmentas. Didžiulis Simo Dūdos voratinklis ("Trikampis žiedas"), įsipynęs tarp senų parko medžių, taip "įaugo" į gamtovaizdį, kad iš toliau jį net sunku pastebėti. Giminingas yra ir Mariaus Zavadskio "Klasifikuotas". Autorius idėjai įgyvendinti sumaniai panaudojo plačiai išsikerojusį riešutmedį: medžio šakos nukabinėtos įvairiais užrašais išmargintomis popieriaus juostomis; šios virpa pavėjui, iš tolo pranešdamos, kad tai – jau ne vien gamtiškas, bei ir meno pasaulio tvarinys.

Parodos atidarymo dieną Kairėnų botanikos sode įvyko teatralizuota akcija – senoviškais, "aristokratiškais" drabužiais apsirengę projekto dalyviai susibūrė į spalvingą eiseną. Viena iš įspūdingiausių jos akimirkų – veiksmas tvenkinio saloje, kur smuikininkė Indrė Stakvilevičiūtė griežė Oginskio "Polonezą". Romantizmo epochos muzika – tarsi dar viena aliuzija į Kairėnų dvaro praeitį, netikėtą istorijos ir šių dienų kultūrinio gyvenimo susitikimą.