Vampyrai – taip pat bohema

"Marija Kalas"

Autoportretas nemirtingosios fone

Jau pasibaigus finaliniams filmo "Marija Kalas" ("Callas Forever", Italija, Prancūzija, 2002) titrams, režisierius Franco Zeffirelli prisipažįsta, kad ką tik ekrane matyta istorija gimė autoriaus vaizduotėje ir yra kilusi iš ilgų jo draugystės su Callas metų. Bijau, kad eilinis žiūrovas to prisipažinimo nebepamatys. Jo atmintyje liks labai konkretus legendinės primadonos portretas. Callas jam bus balsą praradusi penkiasdešimtmetė garsenybė, kuri naktimis, prisirijusi tablečių, bando prikelti praeities šešėlius, o dieną dėvi gražius Chanel drabužius ir bando nuoširdžiai į didįjį meną besistengiančių ją sugrąžinti gerbėjų kantrybę.

Keista, kad nuo jaunystės su didžiaisiais kūrėjais bendravęs Franco Zeffirelli (ilgametis Luchino Visconti asistentas, Zeffirelli statytuose operos spektakliuose dainavo ir Callas) pasirenka tokį miesčionišką požiūrį. Menininkė Callas jo filme yra tiesiog keistenybių, kompleksų, neurozių rinkinys. Psichologija, išgyvenimai, konkretūs motyvai lieka už filmo ribų. Tai, kas išties svarbu norint suprasti šią moterį, nubrėžta punktyru – šlovės ir meilės išbandymai, realios gyvenimo dramos. Neatsitiktinai pabaigoje Callas lūpose nuskamba visų moteriškų žurnalų nučiupinėta dilema: "Gal man reikėjo būti paprasta moterimi?" Atsakymą į šį klausimą taip pat padiktavo populiarioji kultūra: "Bet ar tada būtume laimingi? Paaukojome viską, bet ir gavome viską." Ko gero, prieš tokį scenaristo ir režisieriaus požiūrį buvo bejėgė net Fanny Ardant, kuri kartais idealiai primena atmintin įstrigusias primadonos fotografijas.

Aistringai moteriai lieka tik gėjus prodiuseris Laris Kelis (Jeremy Irons), norintis sukurti filmą "Karmen". Jame vaidins Callas, bet jos balsas skambės iš seno įrašo. Pagrindiniu filmo konfliktu ir tampa naujos technikos, sugebančios imituoti absoliučiai viską (ir naują žmogų), ir nenorinčios savo publikai meluoti Callas susidūrimas. Šįkart technika pralaimi. Callas išliks tik retuose vaizdo įrašuose ir Piero Paolo Pasolini filme "Medėja" (1969). Gal to visai pakanka?

Trečioji filmo tema – vangus Lario romanas su kurčiu dailininku Maiklu, kuris mokėsi klausytis pasaulio iš Callas dainuojamų arijų. Dramaturgiškai ši linija visai nereikalinga, akivaizdus įrodymas – iš pasakojimo nuolat išnykstantis Maiklas (Jay Rodan). Šiaip jo funkcija – būti Lario kančių katalizatoriumi. Tačiau ši kančia tokia pat literatūriška, kaip ir likusios.

"Marija Kalas" – kaip reta senamadiškas filmas. Jis senamadiškas ne tik pagrindinės herojės koncepcija: dokumentinės prozos karaliavimo ir totalios biografinės autentikos laikais pasakoti fantazijoje gimusias istorijas su lėkštu moralu mažų mažiausiai atrodo keista. Senamadiška ir filmo plastika – daug nieko nesakančių bendrų planų, vienodai margi kadrai su ryškiais mėlynais ir raudonais akcentais. Gal taip režisierius supranta retro stilių? Kita vertus, epizodai, kurie esą yra būsimosios "Karmen" fragmentai, jau akivaizdžiai primena kadaise Zeffirelli ekranizuotų operų ("Traviata") stilių. Kadaise tokie filmai kėlė asociacijų su autoriniu kinu, išlaisvinusiu tradicinį pasakojimą iš griežtų taisyklių. Postmodernistinių žaidimų laikais tokia naracija atrodo dar labiau atgyvenusi, nes režisierius ją bando maskuoti "Karmen" ir kitų operų fragmentais. Tai stebina, nes kadaise Zeffirelli puikiai jautė vibruojantį laiko stilių. Juk tai jis ekrane sukūrė įsimintiną hipių ir kitokių gėlių vaikų kartos "Romeo ir Džuljetą" (1968). Filme "Marija Kalas" jis greičiau kuria ne portretą, o autoportretą, savo kompleksus ir nusivylimus įdėdamas į didžiosios dainininkės lūpas.

"Marija Kalas", gal net autoriui visai to nepageidaujant, vis dėlto išryškina menininko ir laiko konfliktą. Tačiau tai – ne meluojančios naujųjų laikų technikos ir širdimi kuriančio menininko, o požiūrio į menininką konfliktas. Šis jau senokai liovėsi buvęs atsiskyrėliu ir tapo klounu. Callas tragedija – ne vienatvė ir prarastas balsas, o jai vietos nepalikusi skausminga laiko mutacija. Beje, pastaroji visai nepalietė Zeffirelli.

Živilė Pipinytė

Paskutinis (?) vampyrų mados klyksmas

Režisieriaus Leno Wisemano filmas "Kitas pasaulis" ("Underworld", JAV, Vokietija, D. Britanija, Bulgarija, 2003) pristatomas kaip "naujas fantastinis kultinis veiksmo trileris – paskutinis Holivudo "vampyriškųjų" filmų mados klyksmas!". Kai vos pasirodęs filmas jau skelbiamas kultiniu, kyla įtarimas, kad kažko svarbaus dar trūksta. Nes kultui reikalingas ištikimų sekėjų būrys, garbintojų choras, pagaliau garbinimo objektas. O būtent jį "Kitame pasaulyje" sunkiausia rasti.

Kaip visur skelbiama, filmas yra tarsi "Matricos" ir "Ašmenų" mišinys – bet veikiau prasta kopija, nei įdomus perdirbinys. Scenarijus stulbina paprastumu – jį Danny McBride’ui ir Lenui Wisemanui tikriausiai padėjo parašyti 5 b klasės Marilyn Manson gerbėjas. Taigi, nuo žilos senovės vampyrai kovoja su vilkolakiais, bet tikroji kovos priežastis taip ir nepaaiškėja. Vilkolakiai medžioja žmogų Maiklą (Scott Speedman), norėdami ji paversti pusiau vilkolakiu, pusiau vampyru – galingesniu už visus ("išrinktąjį" jau turime). Jam padedanti gražuolė vampyrė Selina (Kate Beckinsale) tarsi ir yra pagrindinė filmo veikėja, bet iš tiesų ji labiau panaši į ryšininkę tarp galingųjų filmo vyrų. Nujausdama artėjantį pavojų, ji nesugalvoja nieko geresnio, kaip tik šimtmečiu anksčiau prikelti vampyrų vyriausiąjį Viktorą. Panašu, kad svarbiausia jos užduotis – sukiotis efektingomis pozomis, kad geriau išryškėtų juodi aptempti odiniai drabužiai – "paskutinis Holivudo "vampyriškųjų" filmų mados klyksmas".

Kalbėti apie kokius nors charakterius ar psichologinę vaidmens motyvaciją nėra prasmės. Galima tarti – o kam to reikia fantastiniame koviniame filme? Juk yra gyvsidabrio kulkų, ultravioletinių spindulių ginklų, vilkolakių, nuostabiai kompiuteriškai mutuojančių į pabaisas. Tik tada visai nesuprantama nei iš šio, nei iš to įsiplieskusi Selinos ir Maiklo meilė. Įsiplieskusi – gal ir ne tas žodis, nes "liepsnoja" ji kaip šalta mėnulio šviesa. Seniai bemačiau tokius filmui netinkančius bučinius.

Labai gaila, bet jaunosios Holivudo vampyrės nebeturi tos paslapties ir vidinių galių, kurias spinduliavo Catherine Deneuve "Alkyje". Ir kraujo gėrimas primena ne simbolinę gyvybės ir mirties apytaką, o tatuiravimą. Galiausiai kovos scenos – tai ne stilingi Ango Lee kovų "baletai", o chaotiškas lakstymas ir taškymasis. Na tai kas, kad vampyrai rengiasi elegantiškai ir važinėja prabangiais "Porsche" – "Matricos" kostiumai vis tiek stilingesni (jei jums to labai reikia). Blogiausia, kad "Kito pasaulio" kūrėjai pretenduoja dar ir į moralės mokytojus – esą kruvinai išsižudžius reikia baigti tą vampyrų ir vilkolakių nesantaiką. Tam ir buvo reikalinga šaltoji Selinos ir Maiklo aistra. O kam reikalingi tokie filmai – man lieka mįslė. Jei žinote, parašykite.

Simonas Ližė