Muzika

Svarbiausia – groti

Pokalbis su Tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureate Sonata Alšauskaite

iliustracija
Sonata Alšauskaitė
M. Raškovskio nuotr.

Šiųmečio Tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso I pianistų premijos laimėtoja Sonata Alšauskaitė studijuoja Lietuvos muzikos akademijoje, prof. Petro Geniušo fortepijono klasėje. Prieš tai ji mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, Laimutės Jakniūnienės fortepijono klasėje. Pergalės skonį yra pajutusi ir anksčiau: dalyvavo 8 tarptautiniuose jaunųjų pianistų konkursuose Lietuvoje ir užsienyje, keturiuose pelnė pirmąsias vietas. Koncertavo užsienyje – Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje ir kt. 1998 m. surengė rečitalį Vienos "Bösendorfer" salėje. 2000 ir 2001 m. su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus, atliko S. Rachmaninovo 2-ąjį ir P. Čaikovskio 1-ąjį koncertus. Taip pat grojo su Prahos filharmonijos, Lietuvos kameriniu, kitais orkestrais. Aktyviai koncertuoja ir kaip kamerinės muzikos atlikėja. 2000 m. skambindama fortepijoniniame trio nuskynė laurus Lietuvos jaunųjų atlikėjų kamerinių ansamblių konkurse "Pavasario sonata". Spėja daug ką, nors ir be grojimo darbo krūvis nėra menkas. Konkurso įtampai atslūgus mielai sutiko duoti interviu "7md".

Nuoširdūs sveikinimai, pelnius I premiją. Ar pati tikėjaisi šios sėkmės?

Palyginti su ankstesniais, šio konkurso sėkmė man buvo labiausiai netikėta. Juk tai pirmas mano jau lyg ir savarankiško darbo įvertinimas. Kai esi dar mažas, globojamas, tave "sustato", išeini į sceną, pagroji, grįžti, ir viskas. Pats dar nejauti atsakomybės, dalyvauji tik iš dalies. Gauni tą I vietą ir atrodo, kad taip ir turėjo būti. O čia jau jautiesi savarankišku, tikru dalyviu. Tik I vietos tikrai nesitikėjau. Net nežinau kodėl, bet man šis konkursas apskritai buvo kaip sviestu pateptas.

Kiek tą sėkmę lėmė programos pasirinkimas, pasitikėjimas savimi dėl atliekamų kūrinių?

Dauguma sako, kad rengiantis konkursui geriausia rinktis tuos kūrinius, kuriuos jau žinai. Tuomet bus saugu. Iš tiesų renkantis konkursinę programą dauguma kūrinių jau būna groti anksčiau (kaip mano Beethoveno Sonata) arba neseniai parengti (mano Bachas). Kita vertus, neįmanoma visiškai naujos programos parengti per porą ar trejetą mėnesių. Kalbant apie pasitikėjimą, jau išbandytos interpretacijos nekelia papildomo nerimo, bet kažkoks nedrąsumas prieš einant į sceną išlieka visuomet, nesvarbu, ar kūrinys "žalias", ar ne.

Kaip įveiki tą scenos baimę?

Man didžiausias šio konkurso laimėjimas ir buvo tai, kad sugebėjau susivaldyti, teigiamai nusiteikti. Anksčiau baimė ne kartą yra sutrukdžiusi. Užtenka vieno karto, kai įvyksta kažkas, kas lemia tą baimę, ir nešiesi ją iš koncerto į koncertą. Jau kuris laikas mąsčiau, kaip tą grandinę nutraukti, ir labai džiaugiuosi, kad šį kartą pavyko save tinkamai parengti, ypač I ture. Tik po to nebuvo laiko atsigauti, tad II ture jaučiausi labai pavargusi, ir čia baimė bei nuovargis šiek tiek pakišo koją. O III ture jau jaučiausi pripratusi prie scenos ir konkurso situacijos, kai supranti, ką tai reiškia ir ko gali tikėtis. Be to, ir kūrinys buvo keliskart grotas anksčiau, tad jaučiausi visiškai laisvai.

Sakai, pavyko nusiteikti – o kaip nusiteiki?

Stengiuosi susikaupti, su niekuo nekalbėti, būti viena, galvoti apie muziką. Kaupiu energiją, giliai kvėpuoju…

Kaip pasirinktas repertuaras susijęs su tavo mėgstamais stiliais, stipriosiomis savybėmis?

Nesu pasirinkusi ypač mylimų ar, tiksliau, nemylimų kompozitorių. Man visokia muzika patinka. Kiekvienas kūrinys yra savotiškas perlas, nors ir reikalauja savo atlikimo stiliaus. Gal labiau patinka prasminga, "gili" muzika – Bachas, Franckas ir pan. O šiaip groju daug ką, nes kiekviename kūrinyje įmanoma atrasti daug gražių dalykų.

O kaip su šiuolaikine muzika?

Čia sudėtingesnis yra pradinis mokymosi etapas. Bet ir šią muziką labai mielai groju.

Ar yra ypatingų žmonių, be kurių neįsivaizduoji ir šios, ir apskritai savo sėkmės?

Pirmiausia tai, aišku, mano mokytoja Laimutė Jakniūnienė. Pas ją mokiausi nuo 5 iki 12 klasės gruodžio mėnesio (L. Jakniūnienė mirė 1999-ųjų gruodį – red. past.). Tai žmogus, kuris mane praktiškai išmokė kalbėti per muziką, atvėrė visus kelius. Dar vis skauda dėl jos netekties, sunku kalbėti… norisi tik pačių geriausių žodžių, nes be jos iš manęs nieko nebūtų…

Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai tikrai pasinėriau į muziką. Tai buvo 1997 m. vasarą. Viešėdamos Jūrmaloje gavome latvių kompozitoriaus Janio Ivanovo variacijų natas ir ėmėmės studijuoti tą kūrinį. Visą vasarą susitikdavom ir dirbdavom – tą laiką prisimenu kaip ypatingą, nes tada atradau tuos dalykus, kurių anksčiau net neįsivaizdavau muzikoje esant.

O kada iš tiesų savarankiškai pradėjai jausti, vertinti muziką?

Lūžis vis dėlto įvyko akademijoj. Gal todėl, kad čia apskritai viskas yra kitaip nei mokykloj: nėra privalomų pamokų, paskaitas gali lankyti pasirinktinai. Visą darbą iš esmės organizuojiesi, o ir dėl specialybės paskaitų tariesi pats. Tokia sistema priverčia išmokti dirbti savarankiškai. Atsiranda kitoks požiūris ir į muziką, esi skatinamas interpretuoti ją individualiai, o jau po to su dėstytoju savo sampratą aptari, gal kažką ir pakoreguoji.

Ar repertuarą irgi renkiesi pati?

Pasitardama su dėstytoju. Nesulaukiu priekaištų, jei ir pati imuosi ko nors. Vis dėlto dėstytojo patirtis leidžia geriau spręsti, kas man būtų naudingiau, ką grojant jis galėtų duoti kuo daugiau žinių. Todėl visą laiką mielai tariuosi.

O kaip planuoji savo darbą prie instrumento?

Tai sudėtingas reikalas. Esu nepaprastai spontaniškas žmogus ir man nepavyksta groti pagal tvarkaraštį. Žinoma, stengiuosi planuoti darbą, bet mano tikslas nėra darbo valandos, svarbiausia – kūrinio brandinimas, o tai jau vyksta nebūtinai grojant. Kartais tiesiog klausau įrašų, skaitau, mąstau. Anksčiau labai jaudinausi dėl to, kad mažiau už kitus groju. Bet vos tik užsibrėždavau didesnius krūvius, netrukus persitempdavau. Todėl nusprendžiau tikslingai groti tiek, kiek reikia rezultatui pasiekti. Kai reikia išmokti tekstą, sėdu ir mokausi, o dėl kitų dalykų – tai pirmiausia galvoju, kaip juos daryti. Nedarau kulto iš darbo, neturiu "privalomų dienos grojimo normų".

Ar lieka laiko ne tik muzikai, bet ir mieliems laisvalaikio užsiėmimams?

Stengiuosi atrasti jo viskam, nes man patinka daug ką veikti. Pavyzdžiui, turiu ypatingą pomėgį – nardyti…

Be to, mėgsti bendrauti, gal todėl dažnai groji ne viena?

Labai mėgstu kamerinę muziką. Esu grojusi su nuostabia ansamblio partnere Ramute Kalnėnaite, su Giedriumi Gelgotu, kitais. Ansamblinis muzikavimas man tikrai teikia didelį džiaugsmą.

Minėjai įrašų klausymą – kokie iš klausomų pianistų yra tavo mėgstamiausi?

Klausomiausias ir mylimiausias įrašas – Gleno Gouldo "Goldbergo variacijos Nr. 2" (1982 m.). Tai tiesiog klondaikas! Kuo daugiau jų klausausi, tuo labiau man jos patinka.

Ar ką nors pritaikai ir sau?

Savaime aišku, kad klausydamas nori nenori kažką ir perimi. Tik viena yra kopijuoti, ir visai kas kita – pažinti, kaip tą patį dalyką mato įvairūs žmonės ir tą pažinimą pritaikyti kuriant savo interpretaciją. Tiesiog gali pritaikyti tai, kas tau priimtina.

O kokios pianizmo mokyklos yra priimtinos tau?

Lietuvoje esam įpratę prie skirstymo į rusišką ir nerusišką mokyklas. O iš tiesų visai nesvarbu mokykla, svarbu individualybė. Jeigu žmogus groja genialiai, tai juk nelabai ir galvojam apie jo mokyklą.

Turi nemenką konkursų patirtį. Kurie iš jų tau pačiai tapo itin svarbūs?

Pats ryškiausias man buvo Carlo Czerny konkursas Prahoje (pianistams iki 17 metų) – vienas svarbiausių ir žymiausių Europoje. Jam pirmininkavo garsusis Paulas Badura- Skoda. Iki tol nevertinau savo pianistinių sugebėjimų, o ten jie buvo pastebėti, laimėjau I vietą. Grojau su orkestru W.A. Mozarto 20-ąjį koncertą, taip pat – Schumanno Fantazijos I dalį… Gal ir negražu girtis, bet pats Skoda po to parašė man laišką, labai teigiamai atsiliepdamas būtent apie Fantaziją, esą tokios jam seniai netekę girdėti, linkėjo sėkmės. Grįžusi namo buvau euforijoj. Tą konkursą lig šiol atsimenu kaip ypatingą.

Nemažiau ryškiai atsimenu ir patį pirmą konkursą Jūrmaloje. Jo I ture man "nutrūko" atmintis ir praleidau gal kokią vieną Haydno Sonatos eilutę. Atsimenu tą juodą jausmą, kai viskas plaukia prieš akis – toks baisumas, kad trūksta žodžių. Atsimenu ir kaip mokytoja mane po to barė, kaip kruvinom ašarom verkiau… Tokie džiaugsmingi ir skausmingi dalykai išlieka ilgam.

Kaip pianistė, konkursus vertini teigiamai?

Manau, kad konkursai labai padeda pasitempti. Be to, jei pasiseka laimėti, tai bent jau kurį laiką sulauki gerokai daugiau dėmesio, atsiveria naujų galimybių.

O kokios tolesnės tavo galimybės po šio konkurso – gal kelsi sparnus?

Apsisprendžiau likti čia, baigti magistrantūrą. Teks susitvarkyti su kitais mokslais. Atvirai šnekant, jie mane "pjauna". Žlungu, nes nesugebu suderinti grojimo su kitais dalykais. Man neišeina, nemoku, esu kažkoks keistas žmogus. Iš tikrųjų man svarbiausia – groti, koncertuoti, kelti pianistinio meistriškumo lygį. O į užsienį kol kas nenoriu važiuoti studijuoti dėl kelių priežasčių. Tai ir dideli pinigai, ir nežinia renkantis dėstytoją, ir laiko investicijos – juk tam, kad su nauju dėstytoju galėtum susišnekėti, reikia mažiausiai metų, dvejų. Esu patenkinta tuo, ką dabar turiu čia, ir nenoriu niekur važiuoti.

Apie kokią ateitį svajoji?

Mano svajonės labai paprastos. Noriu turėti savo šeimą, savo namą, ir svarbiausia – groti žmonėms.

Linkiu sėkmės to siekiant ir dėkui už pokalbį.

Kalbėjosi ir spaudai parengė Skirmantė Valiulytė