Pamirštos Europos liudininkės

Kurt Kaindl. "Skanderbego paminklas Italijoje"

Į Lietuvą atvyko austrų fotodokumentininkas Kurtas Kaindlis ir rašytojas, Zalcburge leidžiamo žurnalo "Literatūra ir kritika" leidėjas Karlas Markas Gausas: šiedu garsūs žmonės, gyvenantys Zalcburge, yra daug keliavę Europos šalių paribiais, lankydami mažiausias mūsų kontinento tauteles. Kadangi paribio kultūrų problemos įvairiausiais aspektais yra ypač aktualios ir pas mus – nuo Mažosios Lietuvos iki Vilnijos, – tikėkimės, savo tolesniems darbams medžiagos atras ir čia atvykę autoriai.

Nepažįstamieji europiečiai, – taip autoriai vadina 1999–2000 m. fotokelionę pas aromunus, sefardus, gotšerus, arberešus ir sorbus.

Paroda prikausto dėmesį savitu nostalgišku autoriaus santykiu su tikrove. Jos leitmotyvas – įsižiūrėjimas į žmones gyvenimo saulėlydyje, senųjų kapinaičių sulinkusius kryžius, mišku apaugusius jau nebesančius namus ar kulkų išvarpytas sienas Sarajevo centre, sugriautų šventorių skliautus. Tame likimo audras patyrusiame kraštovaizdyje, tarp senų ir naujų daiktų, šalia ką tik ūkyje naudoto rakando, atverstos knygos, padžiautų skalbinių, namuose ar gatvėse įamžinti portretuojami žmonės. Atkreipia dėmesį ir pamiršti fotografijos bruožai – kadro kompozicija, ritmas, šešėlių žaismas – tos savotiškos, taip pat istorijon grimztančios paslaptys.

Kurtas Kaindlis stambiu planu priartina senovę nuotraukoje "Sarajevo turguje": mediniais ornamentais pridengtas šulinio stogas, minareto, medžių, kaminų vertikalės virš apsnigtų, žemyn į horizontą besileidžiančių ir vėl iškylančių stogų, būriai balandžių ant rupaus grindinio aikštės vidury. Ir tik dėžė su šiuolaikinės prekės užrašu prie sėdinčiojo išduoda, kad nuotrauka – ne iš praėjusiojo amžiaus pradžios…

Kai K.M. Gausas pasakojo Makedonijos aromanų istoriją, čia pat iškabintose nuotraukose galėjome gėrėtis grubokomis akmeninių pastatų faktūromis. Ramybė ir rimtis įsivyrauja ką tik šimtmečio audrų išvarpytose Europos paribių vietose. Nuotraukose – ritmiškai sukabinti gėlių laistytuvai šalia baltų vienodų kryžių, sutikta gatvėje senutė sorbų tautine prijuoste, miestelio aikštėje susėdę Kalabrijos arberešai – Italijos albanai.

"Šios tautinės grupės pavadinimas, – pasakojo K.M. Gausas, – primena Arbenoro tvirtovę, iš kurios buvo kilę pirmieji ateiviai dar nuo Skanderbergo laikų, kai po pralaimėjimo osmanų sultono armijai tūkstančiai albanų leidosi į pavojingą kelionę jūra ir išsilaipino Apulijos uostuose ar kitame Apeninų pusiasalio krante. Arberešai įsikūrė neturtinguose Italijos pietuose ir šiandien tebegyvena Sicilijos, Apulijos, Bazilikatos kaimuose. Daugiausia jų gyvenviečių Kalabrijoje. Jie nepamiršo savo kalbos, kuri labai skiriasi nuo Albanijos albanų, yra katalikai, jų kunigams XVI a. popiežius suteikė teisę turėti šeimą ir laikytis graikų unitų bažnyčios ritualų. Vietovėse, kur gyvena daugiau arberešų, gyvuoja legendinio Skanderbergo kultas, nelabai suprantamas pašaliečiui, kaip nesuprantama ir nacionalinė romantika, iki šiol gaubianti beveik prieš pusę tūkstantmečio vykusią emigraciją iš tėvynės".

Ne tik žodžio arberešai, bet ir aromanai, gotšerai nėra lietuviškose enciklopedijose ar žodynuose. Tai – į savotišką paribio likimą patekusios tautinės grupės. Pavyzdžiui, gotšerų istorija yra slovėnų istorijos dalis, prasidėjusi apie 1320 m. milžiniškuose miškų plotuose tarp Krkos ir Kolpos upių, senojoje Gotšėje. Šios parodos katalogo tekstas primena, kad gotšerų gimtoji kalba – ankstyvosios vokiečių literatūrinės kalbos atšaka.

Emigracijos bangos blaškė gotšerus ir per pasaulinius karus. Tose vietose, kur jų gyventa, laikui bėgant miškais vėl užaugo apie ašuoniasdešimt procentų teritorijos.

Dokumentinėje nuotraukoje įamžinti nebesančio pastato laiptai, niekur nevedantys, tarsi sapne, apsupti suvešėjusio beržyno.

Tuo savotišku žvilgsniu nuotraukos beldžiasi į Europos atmintį, savaip byloja apie seniausias tautines grupes, kasdien priverstas "peržengti savo kultūros ribas".

"Paradoksalu, – yra sakęs Kurtas Kaindlis, tačiau būtent šios mažai kam žinomos tautos yra ne vien pamirštos Europos liudininkės…" Autorius svarsto, kad jos galbūt bus pradininkės ir ateities Europos, kurioje išnyks sienos, tačiau plėsis kalbų, religijų, kultūrų įvairovė. Galbūt. Bet abejoti verčia ir čia pat pateikti faktai apie Lietuvai neblogai pažįstamus nykstančius sorbus iš Bauceno, Kotbuso, Hojersvėrdos – Vokietijos Brandenburgo ir Saksonijos žemių, kurios ribojasi su Lenkija bei Čekija.

"Kaip tik dabar, – sakė parodos autoriai, – sumažėjus išoriniam spaudimui, tautinės mažumos pradeda byrėti iš vidaus. Jos praranda jaunimą, šis vis labiau orientuojasi į šiuolaikinės komunikacijos peršamas vertybes, o su atsidavimu puoselėtos tradicijos ilgainiui virsta folkloro inscenizacijomis…"

Paroda turės išliekamosios vertės ir giliau besidomintiems paribių kultūrų problemomis. Autoriai ir rengėjai padovanojo Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai keletą katalogų su išsamiais K.M. Gauso tekstais bei jo knygų: "Mirštantys europiečiai", "Su manimi, be manęs".