Kinas

Pelenės mėgsta skraidyti

nauji filmai

iliustracija
"Nenugalimas vienuolis"

Makondiškai lietingą vakarą nusigrūdusi į "Akropolį" pasižiūrėti režisieriaus Carloso Carreros filmo "Didžioji kunigo Amaro nuodėmė" ("El Crimen del Padre Amaro", Meksika, Argentina, Prancūzija, Ispanija, JAV, 2002) tikėjausi pamatyti kažką panašaus į Luiso Bunuelio drobes, sukurtas Meksikos tremtyje. Provokuojančias, įžūlias, siurrealistiškas. Tačiau pamačiau labai taisyklingą, nors ir ne aklinai akademišką, portugalų literatūros klasiko Jose Maria Eca de Queirozo romano ekranizaciją. Tiesa, veiksmas iš XIX a. perkeltas į mūsų dienų Meksikos užkampį, bet filmo patosas išsaugo visą XIX a. antiklierikaliniams romanams būdingą įkarštį. Panašių motyvų rastume ir lietuvių klasikinėje literatūroje. Nereikia net prisiminti tarpukario siaubūno prelato Olšausko, kurio nusikaltimai įamžinti LTV seriale "Devyni nuodėmės ratai". Dabar tas patosas persimetė į bulvarinės spaudos puslapius, tad "Didžioji kunigo Amaro nuodėmė" išsaugo gana senamadišką jo atspalvį. Sakyčiau, tai net žavu.

Taigi jaunas kunigas Amaras (Gael Garcia Bermel) atvyksta į užkampį, kuriame karaliauja tėvas Benitas (Sancho Garcia). Jis tikrai nėra sektinas pavyzdys - bendrauja su narkomafijos bosu, turi meilužę - užkandinės savininkę Sanchuanerą (Angelica Aragon) ir didžiulį tikslą - pastatyti ligoninę. Kad ji bus iš "išplautų" pinigų, regis, Benitui ne tiek ir svarbu.

Amaras tai stebi įtariai, tačiau kai virš Benito susikaupia debesys, jaunasis kunigas puikiai išpildo vyskupo nurodymą. Jis šantažuoja laikraščio, kuris išspausdino kunigo Benito ir narkomafijos barono santykius iliustruojančią nuotrauką, redaktorių tarsi patyręs profesionalas. Pirmasis - jauno pasišventėlio, pasiryžusio aukotis dėl kitų - įspūdis sparčiai blėsta. Amaras pamilsta Sanchuaneros dukrą - dievobaimingą Ameliją (Ana Claudia Taloncon). Meilė baigiasi taip, kaip ji turi baigtis klasikiniame romane, - mergina pastoja, vėliau pasiryžta kriminaliniam abortui ir miršta nukraujavusi. O Amaras laiko jai mišias.

Siužetas aiškus net ir neskaičiusiems knygos. Man regis, tai suprato ir režisierius, kuris stengiasi jį atausti netikėtais pastebėjimais, detalėmis, žodžiu, egzotika. Toks mums yra kunigas Natalijas, priklausąs Bažnyčios vis dar smerkiamam judėjimui ir besistengiąs visom išgalėm padėti paprastiems visų engiamiems valstiečiams.

Drastiškos realybės motyvai į filmą smelkiasi nuo pat pradžių, kai į miestelį važiuojančio Amaro autobusą naktį užpuola banditai. Regis, režisieriui patinka ir iškalbingi kontrastai, kai bažnyčios vagilė priima komuniją, kad vėliau iš jos pasityčiotų, ar susižavėjęs Amelija Amaras apgaubia ją Švenčiausiajai mergelei pamaldžios moters dovanotu mėlynu žvaigždėtu apsiaustu.

Be abejo, filmo centre - moralinė Amaro krizė, kuri turi simbolizuoti visos Bažnyčios krizę. Tačiau, kaip jau minėjau, Amaras gana anksti režisieriaus "demaskuojamas" kaip karjeristas, kuris kartais gal net ir nesuvokia savo demagogijos, taip ji jam įaugusi į kraują. Kai Amelija pasiūlo susituokti, Amaras ją įtikina, kad jis padarys daugiau gero žmonėms, jei liks Bažnyčios tarnu. Būtent krizės ir nėra filme. Yra banaloka, tradiciškai išdėstyta meilės istorija, pasibaigusi mirtimi.

Atrodytų, kad kino kritikas turi susitaikyti su blogais filmais (nes visada gali būti dar blogesnis), bet Bruno Barreto filmas "Vaizdas iš viršaus geresnis" ("View from the Top", JAV, 2002) gali įvaryti neviltį net kantriausiam banalybių žiūrovui. Iš gausių kinematografininkų šeimos kilęs režisierius yra sukūręs ir žavių, stilingų, vidinės muzikos kupinų filmų "Dona Flora ir du jos vyrai" ar "Bosanova", tačiau naujausiame, regis, prarado bet kokią nuovoką.

Galima nujausti, kad "Vaizdas iš viršaus geresnis" buvo sumanytas kaip dar viena stilinga Pelenės istorija, kuri leistų sugrįžti į ankstyvojo feminizmo periodą ir iš jo nepiktai pasišaipyti. Pasišaipyti iš madų, iliuzijų, ambicijų.

Pagrindinė filmo Pelenė yra Dona (Gwyneth Paltrow). Ji užaugo gūdžioje Amerikos provincijoje. Tai jai nesutrukdė tapti stiuardese: tiesiog vieną vakarą ji pamatė, kaip stiuardesė Salė (aišku, ją vaidina prie feminizmo idėjų masinę publiką pripratinusi Merfi Braun - Candice Bergen) reklamuoja per televizorių savo knygą. Dona panoro tapti tokia pat stilinga, skraidyti į Paryžių ir t.t. Prasideda jos kelias į karjeros aukštybes: bjauri vietos aviakompanija, aptempti sijonukai ir milžiniškas dekoltė; kursai prestižinėje kompanijoje, draugės (Christine Aplegate) išdavystė ir pagaliau išsvajotas skrydis į Paryžių, prabangios parduotuvės… Donos karjerą diskretiškai seka fėja Salė, tačiau merginai reikia ir žemiškos meilės, kuri jos laukia teisės studento (Mark Ruffalo) pavidalu…

Pelenių istorijos visada vienodos, todėl jas ir malonu žiūrėti. Kodėl taip atstumia Donos istorija? Pirmiausia dėl ją vaidinančios Gwyneth Paltrow. Kaip manekenė, demonstruojanti stiuardesių madas ir jų evoliuciją, ji pakenčiama, bet vaidina nykiai, ypač kai stengiasi persikūnyti į naivią aštuoniolikmetę provincialę, kuri nemoka rengtis, kalbėti, judėti. Atrodo, kad atsidūrei prastame Valinsko šou. Netikėkite, jei kas nors sakys, kad aktorė nekalta, taip jai liepė režisierius. Mačiau ją keliose spaudos konferencijose - iš akies traukta pamaiva Dona. Agitbrigados humoro lygį dar labiau pabrėžia stiuardesių instruktorius, kurį suvaidino Mike`as Myersas. Garsieji komikai, matyt, vartosi savo karstuose, kai Myersą kas nors pavadina populiariu komiku. Jeigu kam nors dar nenusibodo jo suvaidintas Ostinas Pauersas, filme "Vaizdas iš viršaus geresnis" didelę dalį filmo galės stebėti, kaip "išradingai" Myersas vaidina vienaakį, įžūliai tempia antklodę į save ir tuo akivaizdžiai siutina bespalvę pirmūnę Doną, t.y. Paltrow. Primityvus komikavimas sugriauna komedijos iliuziją, kuri turėtų būti filme, retrofilmo iliuziją, kurią stengiasi kurti režisierius, pasakos atmosferą, kurią vaidina Bergen. Lieka tik pasakojimas apie dar vieną prasisiekėlę, grįžtančią iš Paryžiaus su prabangios "Cartier" parduotuvės krepšeliais. Gal taip iš tikrųjų šiuolaikiškiau? Ir visos Pelenės svajoja tik apie tai? Barreto filme tarsi apibrėžia ribas, kurių negali peržengti šių dienų Pelenė. Feministinės nuostatos nepadeda jai į viską geriau pasižiūrėti iš viršaus, kai taip nenumaldomai traukia teisės studentas. Pelenei pakanka to, kad ji pabandė tai padaryti, taigi ji savo noru sugrįžta žemėn (prie puodų). Filmo retrospektyvumas erzina ne mažiau nei moteriškų žurnalų gero skonio etalonas Paltrow.

Mane taip pat galite apkaltinti blogu skoniu, nes labai mėgstu Chow Yun-Fatą. Pirmiausia todėl, kad be jo neįmanoma įsivaizduoti ankstyvųjų Johno Woo filmų. Atrodė, kad Chow Yun-Fatas neatskiriamas nuo Woo pasaulio, tačiau abiem persikėlus į JAV, jų keliai, regis, išsiskyrė. Prieš kelerius metus pirmame savo amerikietiškame filme "Sukeisti žudikai" aktorius perkėlė Woo filmų herojų į stilizuotą juodojo filmo atmosferą. Labiau pavykęs buvo jo mokytojas juostoje "Sėlinantis tigras, tykantis drakonas". Budisto vienuolio vaidmuo Paulo Hunterio filme "Nenugalimas vienuolis" ("Bulletproof Monk", JAV, 2003) tarsi sugrąžina Chow Yun-Fatą prie akinančių Woo susišaudymų - "baletų".

"Nenugalimas vienuolis" sukurtas pagal komiksą, todėl neverta iš filmo tikėtis to, ko jame negali būti. Gėrio ir blogio, kuriuos įkūnija Chow Yun-Fat vienuolis ir persenęs nacis, kova čia įsiplieskia dėl seno Tibeto ritinio. Jame glūdi daug paslapčių, tarp jų ir amžinos jaunystės. Vienuolis šešiasdešimt metų saugojo ritinį, bet atėjo laikas perduoti jį kitam. Mokiniu vienuolis išsirenka geros širdies San Francisko vagį (Seann William Scott). Sena kaip pasaulis mokytojo ir mokinio tema filmui suteikia savotiško intymumo ir šilumos. Pakeliui žiūrovui dar pateikiama Rytų išminties "špargalkė". Visa kita - kaip turi būti: triukai, peštynės, bloga mergina, gera mergina (šįkart rusė, mafijozo dukra), žūtbūtinis mūšis. Stinga tik lietuvių su beisbolo lazdomis.

Živilė Pipinytė