Taisyklinga šiuolaikinė instaliacija

Paskutinė šią vasarą atsidariusi paroda Šiuolaikinio meno centre - Gintaro Kuginio ir Lino Rimšos instaliacija Šiaurinėje salėje "Kylant žemyn" ("Lifting Down"). Pagrindinis instaliacijos elementas - patalpos viduryje pakibusios lubos, lygiai tokios, tiksliau, tos pačios, kurios jau daug metų kalbėdamos ŠMC dengia daugybę po jomis vykstančių parodų. Išties parodoms skirta erdvė eksponuoja pati save - ne tik konkretų savo lubų gabalą, bet ir savo būdą lubas pakabinti. Šalta, tuščia, industrinė ir kartu gaivi erdvė jau labai seniai daugeliui asocijuojasi su šiuo pastatu. Asocijuojasi taip stipriai, kad čia patekęs neretai jautiesi apgautas - lūkesčio nepasotina tikrovė, kurią nuolat vienas per kitą kuria fotografijos darbai, videodarbai, tiesiog darbai; visi jie vargu ar būtų taip godžiai priimami, jei alkio nežadintų baltas "galerijos" kubas. Tačiau tai jau istorijos išbandytas faktas. Nieko nauja nepasako nuleistas lubas laikantys troseliai ir varžteliai, tačiau ir kalba ne apie troselius. Atrodo, kad viena iš parodų fabriko salių atrado laiko laisvai pakvėpuoti ir yra pasiryžusi niekuo kitu neužsiimti iki pat rudens. Prie jos artinantis nesunkiai apgauna įspūdis, kad artiniesi ne laiku - ar paroda veikia? Galbūt kažkam yra tekę atidaryti lifto duris tuomet, kai kabinai reikia dar kelių sekundžių užimti poziciją.

Durų atidaryti nereikia, tad kelios sekundės prabėga žingsniuojant atviros jų angos link; tačiau "pozicija" nesikeičia ir priartėjus - kol apslopsta instinktai, prisireikia dar kiek pastovėti vos įėjus į salę. Per šios parodos atidarymą visi susirinkusieji, iš pradžių kiek inertiškai pasklidę po patalpą, netruko išsirikiuoti aplink kabančių lubų ribas - tuo metu beveik norėjosi, kad tai būtų paveikslo rėmas. Tačiau, rodos, instinktus geriausiai slopina nuobodulys - diskretiškai luktelėję penkiolika minučių, meno gerbėjai jau siekė alaus ir rikiavosi pagal alaus gėrimo diktuojamas taisykles. Ne per atidarymą, nesižvalgant į bendraminčius, laikas praeina kiek grečiau, ir tuomet apsispręsti padeda po visą patalpą pasklidusi Lino Rimšos muzika. Saugiai virš galvos kabančios lubos pakviečia po savimi.

Buvimas po (čiužiniu) netikėtai asociatyvus, ausį pasiekiantys garsai randa savo pavadinimus, tampa bilsmu, trepsėjimu, lingavimu, jį, nors ir neturintį aiškios krypties, nuseki akimis, pasileisdamas išilgai lubų. Kvadratiška nusileidusių lubų tinklainė, pripildyta garso, netrunka paversti po ja ropojantį žiūrovą garso kolonėlėje klaidžiojančia blake. žengdamas nejučia stebi mikroarchitektūros įlenkimus, vandens nuobėgas, įvairiausius nusidėvėjimus, kuriais srūva ir kuriuos tyrinėja krintantis garsas. Retkarčiais pasigirstantį erzinantį švilpimą mintyse įkuri kurioje nors iš lubų gardelių ir pasižadi sau prie jos nesiartinti. Gali būti, kad akis atsiremia į inertiškai ratu lyg maniežu judančio dar vieno žiūrovo ausies kriauklę, šis aplenkia ir nulydi ausimi kitą garso bangą, kurios link pats tareisi nusižymėjęs kelią. Visi, arba abu, patekę į erdvę - "kylant žemyn" - tuo pačiu metu, pasirenka tą pačią judėjimo kryptį.

Teko girdėti apie olandų eksperimentinės architektūros projektą, pereinamų patalpų struktūrą, kurios paskirtis - tirti, kaip garsas veikia judėjimo trajektoriją; kodėl žmogus renkasi vienas duris, o ne kitas; kartotinė projekto kulminacija - žmogaus judėjimo trajektorijos valdymas. Kulminacija būtų itin konkreti, akivaizdi, paklusniai judančius lankytojus netgi būtų galima fotografuoti, tačiau ir nepastebima, kadangi nesąmoninga, be to, neišvengiama ir nepaliekanti galimybių svarstyti ir fotografuoti programos anuliuotų elgesio variantų. Abejonė, jei ji tokiame utopiniame projekte atsirastų, taip pat turėtų būti įrašyta garso takelyje, kaip ir neabejotinas sprendimas palikti patalpą garso takeliui besibaigiant. Neabejoju, kad viename iš kambarių, lankomų arba nelankomų, galėtų skambėti Lino Rimšos kūrinys, nors nežinau, kaip jis verstų elgtis. Gal būtent todėl, kad jis verčia elgtis vienaip, o ne kitaip, negaliu labai daug apie jį pasakyti? Nemažai lankytojų Rimšos muzikoje tariasi užčiuopiantys motyvus iš vesternų ar "Hario Poterio" ekranizacijos.

Šios parodos tikriausiai nepastebės rekordinis ŠMC lankytojų skaičius. Trečiuoju instaliacijos elementu, šalia architektūrinio gesto ir muzikos, turėtų būti salės prižiūrėtoja, trumpai ir aiškiai nupasakojanti situaciją tiems žiūrovams, kuriuos spėja sugriebti už skverno prieš šiems apsisukant ir dingstant. Tačiau nepaisant to, kad daugumai meno profesionalų visai nereikia "balto galerijos kubo" kaip visa ko išeities taško vis dėlto būtent tokią erdvę, kokia yra Šiaurinė ŠMC salė, galima įsivaizduoti esant tuo baltu lapu, kuriame gimsta visos dabartinio meno koncepcijos. Ir lubos kybo pusiaukelėje tarsi tam, kad į salę nepatektų nė viena iš jų.