Istorinėje aplinkoje

Scena iš spektaklio "Ugnis ir tikėjimas"

Šiemet Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Trakų pilyje parodė du spektaklius (liepos 5 ir 12 d.). Suredukuoti kelerius metus gyvavusį teatro vasaros sezoną/festivalį Trakų pilyje iki dviejų lietuviškų operų spektaklių, regis, būtų logiška, ypač turint galvoje, kad perkelti operą į lauko sceną yra brangokas malonumas, kuris ne visuomet pasiteisina, bent jau finansiškai. O ir renginių šią vasarą sostinėje tikrai netrūko - tai ir "Vilniaus festivalis", ir Pasaulio lietuvių dainų šventė, ir t.t. Kūrinių pasirinkimas taip pat nesunkiai suprantamas. Minint karaliaus Mindaugo 750 karūnavimo metines buvo parodyti du proginiai kūriniai - specialiai užsakytas ir sukurtas Broniaus Kutavičiaus sceninis diptikas "Ugnis ir tikėjimas" ("Ignis et fides") bei lietuviškąja žanro klasika tapusi istorinio siužeto ir patriotinio pobūdžio Vytauto Klovos opera "Pilėnai".

Visgi savaitės intervalas tarp dviejų spektaklių yra per didelis. Jis būtų normalus, jei spektakliai, pavyzdžiui., būtų rodomi visą vasarą, tačiau apsiribojus tik dviem, reiktų juos rodyti pagrečiui, galbūt netgi kartojant kelis vakarus iš eilės, juolab kad proga viena. Apskritai, jei bus išlaikoma vasaros spektaklių tradicija, jų turėtų būti daugiau, gal net, bendradarbiaujant su kitais teatrais, galėtų vykti lietuviškų operų festivalis, juk pastaruoju metu muzikinių teatrų repertuaruose jų atsiranda vis daugiau. Tiek įžangos.

V. Klovos "Pilėnai" Trakuose jau, galima sakyti, tapo tradicija. Apie spektaklio perkėlimą į Trakų pilies "sceną" buvo nemažai rašyta užpernai ir pernai, tiesą sakant, nelabai kas ir pasikeitė. Spektaklis, statytas Vytauto Viržonio (jis dirigavo ir šį kartą), režisieriaus Eligijaus Domarko, dailininko Henriko Cipario, kostiumų dailininkės Janinos Malinauskaitės, pilies erdvėje atrodo itin organiškai. Dainavo puikus solistų ansamblis - Arvydas Markauskas (Margiris), Alma Buzaitė (Eglė), Inesa Linaburgytė (Mirta), Vytautas Juozapaitis (Ūdrys), Vytautas Bakula (Ulrichas), taip pat - Jonas Valuckas, Arūnas Malikėnas, Česlovas Nausėda, Vladas Bagdonas. Kaip ir pernai bei užpernai, tai buvo puikus reginys, skambant melodingai, nekomplikuotai V. Klovos muzikai.

B. Kutavičiaus sceninis diptikas "Ugnis ir tikėjimas" (solistams, rečituotojams, chorui ir simfoniniam orkestrui, papildytam kanklėmis ir išilginėmis fleitomis) yra skirtas dviem Lietuvai reikšmingiems istoriniams įvykiams: pirmajam Lietuvos vardo paminėjimui bei Mindaugo karūnavimui. Kūrinys parašytas Tūkstantmečio komisijos užsakymu.

Trakų pilies kiemas nėra pati geriausia muzikinė scena, akustinės sąlygos čia itin nepalankios. Tai, kaip skamba muzika, priklauso nuo įgarsinimo. Tačiau didelis privalumas yra "natūralios" pilies mūrų ir bokštų "dekoracijos" ir, be abejo, senove dvelkianti atmosfera. Tad svarbiausias šioje "scenoje" yra būtent reginys, muzika tik papildo įspūdį, kad ir kaip paradoksaliai, kalbant apie operą, tai skambėtų. Todėl lietus "Ugnies ir tikėjimo" premjeros vakarą tapo išbandymu atlikėjams, kurie dainavo, šoko ir vaidino po atviru dangumi, žiūrovams, tarp gausybės skėčių tikrai ne viską galėjusiems matyti, ir, aišku, autoriams.

Visgi įspūdis padarytas ir turint omeny, kad "Ugnis ir tikėjimas" rudenį bus statomas operos scenoje, apetitas buvo sužadintas. Žvelgiant į priekį, pagrįstai galima tikėtis, kad šis sceninis veikalas normaliomis teatro sąlygomis bus atskleistas ir pateiktas įdomiai.

Inesa Linaburgytė (Karalienė Morta)

Muzikinė partitūra "kutavičiška", čia nesunku išgirsti bendrumų su jo oratorijų "Paskutinės pagonių apeigos", "Iš jotvingių akmens" ir kitų, operų "Strazdas žalias paukštis" ir netgi "Lokys" muzika. Apskritai B. Kutavičiaus stilius yra itin vientisas, meniniai interesai nesikeičia, ir užsakymas tokios tematikos kūriniui, matyt, susijęs su jo ankstesne kūryba.

"Ugnis ir tikėjimas" sudarytas iš dviejų gan savarankiškų dalių. Pirmoje, pavadintoje "Passio et vitae sancti Brunoni", kurios libretą parašė pats B. Kutavičius (remdamasis Viberto pasakojimu, Petro Damianio "Šv. Romualdo gyvenimu" ir nežinomo autoriaus "Iš šv. Brunono gyvenimo ir kančių"), vaizduojama vienuolio Brunono kelionė į Lietuvą, kur jis buvo pagonių nužudytas. Taip Lietuvos vardas 1009 metais buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Tiesa, kompozitoriaus, studijavusio istorinius šaltinius, teigimu - Brunonas buvo nužudytas greičiausiai Prūsijos teritorijoje, todėl čia kompozitorius naudoja prūsų kalbą. Taip pat čia skamba grigališkojo choralo citatos, apibūdinančios vienuolių aplinką.

Antra dalis ("Rex ultimus in gloria"), kurios libreto autorius yra religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, skirta Mindaugo karūnavimui. Čia kompozitorius įveda ir du individualius charakterius, personažus - Mindaugą ir jo žmoną Mortą. Šioje dalyje atkuriama karūnavimo ceremonija, kompozitorius netgi išstudijavo Anglijos karalių karūnavimo ritualą, tiksliausiai išlaikiusį senosios Europos karūnavimo apeigas, pagal kurias turėjo karūnuoti ir Mindaugą. Šioje dalyje ryškiau nei pirmojoje rodoma krikščionybės - Mindaugas, kaip žinome, 1251 m. krikštijosi, bandė įvesti krikščionybę savo valdomose žemėse, po 10 metų pats jos atsižadėjo - ir pagonybės priešprieša. Čia vėlgi skamba įvairi muzika - tai ir psalmių tekstais kurta originali kompozitoriaus muzika, ir autentiškos sutartinės, kanklių skambesys, viduramžiška Hildegardos von Bingen giesmė, fanfaros, Vilniaus bažnyčių varpų skambesys, netgi tikro griaustinio įrašas kūrinio pabaigoje. Tekstai taip pat įvairūs - be minėtųjų, tai ir "Sanctus", "Te Deum" giesmės, Vaclovo Labunauskio epigrama iš Mikalojaus Daukšos verstos postilės.

Muzika yra ritualinė, tačiau spalvinga ir kupina kontrastų. Pagonybės ir krikščionybės pasaulių susidūrimas kompozitoriui būdinga maniera rodomas ne kaip konfliktas, o kaip dviejų visiškai skirtingų muzikinių pasaulių sugretinimas, kartais netgi ir vienalaikis skambėjimas. Tas ypač ryšku antroje diptiko dalyje. Muzikoje yra ir gan monumentalių momentų, nemažai ir kameriškumo. Kompozitoriui svarbios atskirų orkestro instrumentų spalvos, kameriniai, subtilūs deriniai, išryškinamas negarsus monodinis giedojimas, šamano "užkalbėjimai", muzikinio vyksmo dinamika kuriama kaitaliojant kamerinius ir "tirštesnio muzikinio potėpio" epizodus.

Be abejo, norėdamas patirti visavertį muzikinį įspūdį, turi palaukti kūrinio atlikimo uždaroje erdvėje. Tačiau jau dabar norėtųsi pagirti operos partitūrą parengusį Martyną Staškų. Jis be jokios trikdančios vidinės įtampos, ramiai dirbdamas su orkestru, choru ir solistais pateikė logišką muzikinę visumą. Tai jau antras dirigento sąlytis su scenine B. Kutavičiaus muzika (M. Staškus yra parengęs ir "Lokį").

Teatro chorui ir solistams Inesai Linaburgytei (Morta) ir Vytautui Juozapaičiui (Mindaugas) pirmasis "kutavičiškas" krikštas taip pat buvo "Lokys". "Ugnis ir tikėjimas", manau, jiems naujienų nepateikė, solistų partijos savo stilistika gan panašios ir atlikėjų padainuotos kokybiškai.

"Ugnis ir tikėjimas" M. Raškovskio nuotraukos

Ritualinės, mitografinės operos, nors šiuo atveju kalbama apie operą-baletą arba tiesiog sceninį diptiką, nėra naujiena. Tokių kūrinių XX amžiuje yra sukūrę Igoris Stravinskis, Olivier Messiaenas, tokios yra visos Karlheinzo Stockhauseno ir, be abejo, Phillipo Glasso operos. B. Kutavičiaus veikalas "Ugnis ir tikėjimas", nors ir gvildenantis itin lietuviškas temas, žanro samprata yra artimiausias amerikiečio P. Glasso operoms. Ta pati statika, muzikos rituališkumas, nors P. Glassas nenaudojo nei sutartinių, nei grigališkojo choralo, o B. Kutavičiui, manau, nelabai rūpi minimalistų iš už Atlanto "laimėjimai". Tačiau statytojams gal ir vertėtų atsižvelgti į tai, kaip pasaulyje inscenizuojama tokio tipo muzika, kaip tam tikra statika kompensuojama sceninio judesio arba scenografijos dalykais.

Tiesa, režisierius Jonas Vaitkus turi asmeninę, kiek žinau, sėkmingą patirtį - jis prieš daugelį metų statė B. Kutavičiaus operą "Strazdas žalias paukštis". To spektaklio nemačiau, o šį kartą režisieriaus pasirinkta ir šiaip jau jam būdinga statiškos režisūros maniera nepasiteisino. Muzikoje jau girdi, kad kažkas keičiasi, o scenoje - ramu. Statika ir rituališkumas nėra savaime susiję dalykai, netgi atvirkščiai, rituališkumas, mano galva, labiau sietinas su judėjimu. Tiesa, buvo vietų, kai choras dainuodamas ritmiškai judėjo, scenoje šoko šamanas su keturiais savo "ugniniais" padėjėjais ir keliomis vaidilutėmis (Airos Naginevičiūtės choreografija), be abejo, vyko ir karūnavimo apeigos.

Kita vertus, atminty vis iškyla nesceniniai B. Kutavičiaus kūriniai, kad ir "Paskutinės pagonių apeigos". Čia nebuvo profesionalios režisūros, o choro judėjimą kompozitorius įvedė muzikos "suerdvinimo" tikslu, ir žiūrovai kur kas ryškiau ir aktyviau angažavosi į meninį vyksmą, o tai ir yra režisūros užduotis. Šįkart visiškai nebuvo išnaudota Trakų pilies erdvė. Galbūt statytojams ji neatrodė priimtiniausia, gal iš karto, nesiblaškant, mąstyta apie akademinę sceną, kurioje netrukus atsidurs opera. Tačiau neintegruojama pilies aplinka pradeda trukdyti, ir laikinoji scena joje atrodo kaip svetimkūnis. Juk veiksmą galima buvo išplėsti į visą kiemo erdvę taip, kad muzikinis teatro ritualas apsuptų ir žiūrovus.

Jono Arčikausko scenografiją pavadinčiau pasakine. Be savitai aprėdyto šamano ir jo "ugninių" šokėjų, laiptus puošė keturi stabai žvėrių galvomis, o viršuje sėdėjo ragų "karūna" pasipuošęs valdovas. Tiesą sakant, pagonys, bent jau operos pradžioje, labiau primena laukinę gentį, šį įspūdį sustiprina muzika ir choreografija, girdime neartikuliuotus choro šūksnius, matome keistą šamano padėjėjų šokį. Scenografijos akcentas, baltas medžiaginis žirgas, vėlgi skatina pasakines asociacijas. Balti choro kostiumai, kaip supratau, remiasi liaudies drabužių stilizacija. Tiesą sakant, vaizdas kiek primena kalėdinius vaidinimus, tačiau čia savo žodį greičiau turėtų tarti scenografijos specialistai.

Belieka nekantriai laukti B. Kutavičiaus sceninio diptiko "Ugnis ir tikėjimas" premjeros Operos teatre, nes būtent ji padės sudėti visus taškus ant "i". Juk kai lyja ir scenovaizdį tai ten, tai čia uždengia staiga išdygęs skėtis, gali kažką ir ne taip suprasti...