Neliečiamos sienos

Astrid Klein. "Mes niekada neperžengiame savęs". 2001-2002 m.

Šiuolaikinės vokiečių fotografijos paroda tapo reikšmingu akibrokštu dabartinei Lietuvos meno scenos situacijai. Pirmosios nuomonės apie šią parodą atspalviai žadėjo tradicinį, konformistinį ir instituciškai ribotą fotografijų kolekciją. Kažkokiu ypatingu būdu būtent Alfredo Kruppo von Bohleno ir Halbacho fondo stipendininkų darbai turėjo pristatyti šiuolaikinės vokiečių fotografijos pobūdį ir palikti nebylų atspaudą žiūrovo atmintyje. Tačiau perskaičius parodos katalogą paaiškėjo, kad tokia perspektyva yra klaidinga, ir tiek. Dėmesį patraukia kitas aktualus aspektas - šiuolaikinių menininkų rėmimo rezultatai.

1979 m. Vilhelmas Schurmanas teigė: "Jaučiu pavydą, matydamas amerikiečių ar anglų fotografų darbo sąlygas. Stipendijos jiems suteikia galimybę tam tikrą laiką būti nepriklausomiems ir kurti. Pažvelgęs į situaciją Vokietijoje, įtūžtu: tikrai egzistuoja rimta šiuolaikinė vokiečių fotografija, tačiau ji nepripažįstama. Greičiau koks nors akmenskaldys gaus statybos meno stipendiją, nei rimtam fotografui bus suteikta galimybė gyventi iš savo kūrybos. Juk tai farsas: JAV man siūlo stipendiją, kad ten dirbčiau, o mūsų šalyje negaliu tokių sąlygų net tikėtis, nors būtent čia norėčiau dirbti. Manęs nedomina galimybė fotografuoti JAV. (...) Mane domina mano gyvenimo erdvė, ją aš noriu įamžinti, jeigu įmanoma, gaudamas už tai pinigus iš savo šalies." (iš parodos katalogo)

Prasmingi ir daug kartų girdėti žodžiai deramai apibūdina dabartinį (2003 metų) lietuvišką kontekstą, kai jaunieji menininkai (taip pat ir vyresni, jau pelnę pripažinimą Lietuvoje) išvyksta į Vakarus siekdami to, ko iš tiesų yra verti. Kaktomuša susidūrę su kultūrinį gyvenimą organizuojančių institucijų sustabarėjimu, jie tampa savotiškais savo įsitikinimų ir tikslų įkaitais, juos supančio konteksto kritikais ir priešininkais.

Lietuvoje iš inercijos veikiančios ir kultūros paramą bei veiklos organizavimą simuliuojančios institucijos nebesugeba įgyvendinti realios meno rinkos reikalavimų. Sukoncentravusios dėmesį į nusistovėjusias, patikrintas meno formas, šios valstybinės institucijos (arba visuomeninės organizacijos) bando kaip šiuolaikinio meno atstovus įtvirtinti tik "savus" menininkus. Elementari priešprieša tarp individualios ir institucinės iniciatyvos išryškėja prisimenant paskutines stambesnes lietuvių parodas ŠMC erdvėse. "Mes ateinam", "Grafika 2003" tapo kiekybe ir padrika įvairove pribloškiančiais projektais, dezinformuojančiais visuomenę. Be jokio prasmingesnio, intriguojančio, kūrinius jungiančio motyvo surengtos parodos tapo tikru "stagnacinės retorikos" (taiklus A. Čepauskaitės šūvis) įvaizdžiu. Tuo tarpu "Šiuolaikinė vokiečių fotografija" demonstruoja tikslingo meno rėmimo rezultatą - įdomių ir išbaigtų kūrinių rinkinį, vertingą rinkos prekę. Naujoviškas požiūris į menininko statusą, jo paramą, meno kūrinį bei jo visapusiško panaudojimo galimybes Vokietijoje sudarė geras sąlygas šiuolaikinio meno plėtrai. Tarp menininko, jo kūrinio ir žiūrovo įsiterpusios institucijos paveikė meninį gyvenimą pozityviai - jį paskatino.

Fondo stipendininkų paroda akcentuoja ir nacionalinių ambicijų (aktualus aspektas Lietuvai jungiantis į Europos Sąjungą), kurios gali būti realizuotos būtent suteikiant menininkams paramą kūrybai savo šalyje, svarbą. Vokietijoje vykęs procesas, kai buvo pradėti remti atskiri vokiečių fotografai ir dėl to ėmė kurtis naujos fotografijos galerijos, Lietuvoje, galima sakyti, nevyksta. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos veikia kaip lietuviškų suvenyrų parduotuvės. Akivaizdžiai vengdamos įsilieti į šiuolaikinio meno procesų pristatymą, jos skleidžia miglotą dabartinio meno sampratą. Menininkai remiami kaip paprasti amatininkai, pardavę kūrinį jie gauna užmokestį (be to, neretai dar susimokėję už eksponavimo plotą). Kokių tuomet kokybinių laimėjimų galima tikėtis iš jaunųjų ambicingų kūrėjų čia, Lietuvoje?

Stulbinanti dauguma mūsiškių galerijų tiesiog mėgaujasi tuo, kad dar nėra uždarytos. Tyliai, ramiai rengdamos vieną po kitos parodas, jos nė nebando sudaryti atsvaros vyraujančiam Šiuolaikinio meno centrui. Galerijų kuratoriai neapsiima rengti šiandien komerciškai nepelningų jaunų menininkų parodų, tarsi jie nebūtų tokiam įvykiui kaip paroda pribrendę.

Baltos neliečiamos sienos, smulkūs darbų pavadinimai, prisegti prie rėmų, tyla ir menkas kelių lempučių apšvietimas, nebylūs mintimis parodų atidarymai ir uždarymai - ne vien finansinių komplikacijų, bet ir ataušusių kūrybinių ambicijų padariniai.