Lauke, už durų

Tai vokiečių teatro kritiko C. Berndo Sucherio straipsnio "Sueddeutsche Zeitung" antraštė. Vokietijos, Italijos ir Belgijos spauda atidžiai stebėjo birželio 27 - liepos 14 d. įvykius Prancūzijoje, susijusius su samdomų kūrėjų, teatro, kino ir audiovizualinių menų sferą aptarnaujančio personalo (intermittents) streikais. Tai, kad streikai nutraukė Avinjono (teatro), Eks-en-Provanso (operos) ir Rošelės (šiuolaikinės muzikos) festivalius, yra beprecedentinis atvejis per visą šių festivalių gyvavimo laiką.

Liepos 14-ąją Prancūzijos prezidentas Jacques`as Chiracas tradiciniame interviu žurnalistams sugebėjo visus pakviesti tik dialogui - visus, kuriems rūpi neseniai diskutuotos pensijinio amžiaus, taip pat intermitantų ir Korsikos problemos. Tą pačią dieną jis gavo ir 650 intermitantų pasirašytą kreipimąsi dėl naujos, juos tiesiogiai liečiančios nutarties, kurią gali vetuoti tik Prezidentas. Tarp pasirašiusiųjų - ir prancūzų žvaigždės Jeanas-Jacques`as Beineixas, Agnes Jaoui, Jacques`as Rivette`as, Andre Techine, Bertrand`as Tavernier, Pierre`as Arditi, Gerard`as Depardieu ir kt.

Toks socialininės apsaugos ir bedarbystės pašalpų meno ir kultūros sferos darbuotojams mechanizmas, koks veikia Prancūzijoje dar nuo 1936 m., yra išskirtinis ir žinomas tik šioje šalyje. Iki šiol buvęs kultūrinės ir socialinės politikos pasididžiavimu, skatinęs kūrybinę įvairovę ir palaikęs naujoves, šiandien šis mechanizmas, regis, pats sustreikavo. Galima būtų manyti, taip nutiko dėl to, kad kartu su juo ilgainiui atsirado ir kitas - naudingesnis ne vien menininkams, bet ir darbdaviams (ypač audiovizualinių menų ir kino sferoje), sumaniai išvengiantiems nustatytų socialinių įmokų. Atrodo, kad iš dalies būtent ši situacija bus paskatinusi Kultūros ir komunikacijos ministrą Jeaną-Jacques`ą Ailloną sukviesti deryboms socialinius partnerius - darbdavių, profsąjungų ir kūrybinių sąjungų atstovus - rengiant intermitantų socialinio draudimo ir bedarbystės pašalpų įstatymo pataisas. Šios pataisos, svarstytos birželio 26 d., o paskelbtos 27 d., sukėlė nelauktą pačių intermitantų ir šįkart jų pozicijoms "atstovaujančių" kairiosios pakraipos "CGT-Spectacle" (Generalinės teatro darbuotojų konfederacijos) ir FO (Darbininkų jėgos) reakciją. Atrodo, akimirksniu "nuskriaustieji" buvo organizuoti vieninteliam įmanomam pasipriešinimui - streikams ir festivalių suspendavimui su lozungu "Kultūra pavojuje!".

Prancūzijos kultūros ir komunikacijos ministerija (kitaip tariant, valstybė) teatrinę veiklą šalyje finansuoja 40 proc., kitą dalį sudaro lėšos, gautos iš regionų administracinių centrų ir savivaldybių, taip pat - už parduotus bilietus. Visokeriopai skatinamas skirtingų struktūrų kofinansavimas teatro ir kino projektams. Tačiau bendra finansavimo sistema yra nevienalytė: Prancūzijoje veikia 5 nacionaliniai teatrai (keturi Paryžiuje - "Comedie Francaise", "Odeon", "Chaillot", "TNP", "Theatre Nacional de la Colline" ir vienas Strasbūre - "Theatre Nacional de Strasbourg"), kuriuos remia valstybė. Šalyje yra 45 nacionaliniai centrai (27 dramos, 6 - vaikų ir jaunimo, 12 - regioninių) ir 65 nacionalinės scenos (10 Paryžiuje ir 55 regionuose), 65-55 proc. jų finansavimo tenka valstybei. Regioninius centrus valstybė dotuoja 42 proc. Taip pat šalyje yra per 1500 nepriklausomų trupių, remiamų valstybės pagal ilgalaikės (iki 3 metų) veiklos projektus. Kasmet valstybė dotuoja ir apie 600 mažesnių kolektyvų bei apie 5000 projektų bei vienkartinių ar debiutinių pasirodymų. Svarbiausia, kad tik vienintelis "Comedie Francaise" teatras turi nuolatinę trupę, kurios dirbantieji yra visapusiškai socialiai saugūs. Ne tik nepriklausomi kolektyvai, bet ir kiti nacionaliniai teatrai, centrai ir scenos tokių trupių neturi, nes aktoriai ir aptarnaujantis personalas čia samdomi arba projektui, arba sezonui, arba ilgesniam laikui. Samdomi darbuotojai turi savo statutą, kuris užtikrina teisę dirbti ne daugiau, nei reikalauja statutas, ir būti socialiai apgintiems, tačiau pagal tą patį statutą, nedirbdami ilgiau, jie tokias teises praranda.

Ligšiolinis statutas rėmėsi 507 darbo valandomis, iš kurių mažiausiai 338 valandas aktoriai ir aptarnaujantis personalas turėjo dirbti konkrečiai prie spektaklių, o likusias - apskritai kultūros srityje. Turėdami tokį valandų skaičių, šie dirbantieji galėjo pretenduoti į socialinį draudimą ir bedarbio pašalpą 212 dienų, per kurias gaudavo vidutiniškai 122,55 eurų padienio (už 5 valandas per dieną) atlyginimo (skirtingai nuo kitų bedarbių, kurių pašalpa - maždaug 45 eurai). Taip 2002 m. iš 135 000 samdomų darbuotojų (aktorių ir rodomų spektaklių techninio personalo, kino ir audiovizalinių menų srities darbuotojų) 102 600 gavo įvairios trukmės pašalpą. Apskaita parodė, kad tais pačiais metais valstybė patyrė 828 milijonų eurų deficitą, kurį, pakeitus statuto principus ir remiantis dvigubomis dirbančiųjų bei darbdavių socialinėmis įmokomis, nuo 2003 spalio pavyktų sumažinti 206 milijonais.

Naujasis nutarimas koreguoja statutą, atrodytų, ne dirbančiųjų naudai. Nubrėžta 507 valandų riba dabar turi remtis tik konkrečiu darbu prie spektaklių ar tiesiogiai pagal profesiją, dėl kurios darbuotojai gautų 243 dienų (arba 8 mėnesių) pašalpą. Tiesa, ji gali būti pratęsta iki dešimties ar daugiau mėnesių, priklausomai nuo pasirašyto kontrakto. Jos apskaičiavimas remtųsi paskutinių 10 mėn. (technikams) ir 10,5 mėn. (aktoriams) vidutinio atlyginimo apskaita. Nutarimo autorių nuomone, problema yra ta, kad samdomi darbuotojai retai kada viršija nustatytas 507 val., tačiau mielai pretenduoja į pašalpą. Kita vertus, darbdaviai stengiasi kaip įmanoma apeiti statutą ir trumpindami deklaruojamų valandų skaičių išvengti socialinio draudimo įmokų. Apskaičiuoti darbo valandas pagal dirbančiųjų ir darbdavių įmokas darosi vis sunkiau dėl apgavysčių, tačiau ir pačių dirbančiųjų pašalpos, anot naujojo nutarimo nepasirašiusių CGT ir FO, būtų skaičiuojamos neteisingai. Kitaip nei nutarimą pasirašiusieji ir tikinantys, kad blogiau apmokami samdomi darbuotojai gautų didesnę pašalpą, mažumą balsų turinčios CGT ir FO teigia, kad tie, kurie neįstengtų įveikti 507 val. ribos, iškristų iš sistemos (apie 35 proc.), o tie, kurie gaudavo didesnį honorarą (pvz., kine), gautų ir didesnę pašalpą.

Birželio 27 d. nutarimo projektas į priešingas stovyklas išskyrė ne tik intermitantus, bet ir juos ginančias profsąjungas. Intermitantai, vadovaujami CGT ir FO, jau liepos 2 d. paskelbė apie 8 d. organizuojamą "milžinišką manifestaciją" Avinjone. Čia įvykęs į festivalį susirinkusiųjų Forumas padalijo jo dalyvius - prieš "manifestaciją" drįsę pasisakyti menininkai (Ariane Mnouchkine ir Patrice`as Chereau) buvo nušvilpti, neįsiklausyta net į Jano Fabre, Erico Lacascade, Stanislaso Nordey`aus, Valere`o Novarina, Angelino Preljocajo nuomones. Forumo metu pasisakę kitų Prancūzijos festivalių vadovai, taip pat verslininkai bandė aiškinti, kad festivaliai - neturėtų tapti streikuojančiųjų taikiniu, tačiau streiko šalininkai buvo neperkalbami. Tą pačią dieną Avinjono direktorius Bernard`as Faivre-d`Arcier nusiuntė laiškus Prezidentui, Premjerui ir kultūros bei komunikacijos ministrui, prašydamas padėti susitarti su streikuojančiaisiais. Deja, nei vėlesni profsąjungų lyderių ir Kultūros ministro susitikimai, per kuriuos bandyta kiek sušvelninti naujojo nutarimo pozicijas, nei festivalių vadovų raginimai gelbėti festivalius streikuojančiųjų nesustabdė. Juos palaikė ir 64 proc. viešosios nuomonės apklausoje dalyvavusių prancūzų.

Avinjono festivalis ne tik buvo nutrauktas liepos 8 d. streiku, bet ir patyrė 2,5 milijonų eurų nuostolį už neparduotus bilietus (visi nuostoliai siekia iki 40 mln. eurų); situacija komplikuos ir kitų metų festivalio biudžetą, būsimus projektus bei trupių kvietimą. Šiuos nuostolius turės atlyginti valstybė - sutartinai teigia neįvykusių festivalių vadovai.

Ypač kritiškas intermitantų atžvilgiu šįkart buvo nepriklausomos "Zingaro" cirko trupės vadovas Bartabasas: "Be intermitantų statuto "Zingaro" neegzistuotų. Tačiau ir be savo žiūrovų "Zingaro" neegzistuotų. Mes atidavėme 20 metų, kad sukurtume šiuos ištikimus ryšius; publika mums - šventa. 22 000 žiūrovų pasirūpino nusipirkti bilietus į mūsų spektaklį . Aš pasipiktinęs tais menininkais, kurių įkaitais tampa publika, ir siunčiu po velnių visus CGT narius, kurie nori mane katalogizuoti. Jie yra asilai ir nesupranta, kad festivalis jiems yra puiki tribūna būti išgirstiems..." Ieškantys alternatyvų streikui menininkai, pavyzdžiui, aktorius Denis Lavant`as, siūlė, užuot nevaidinus, vaidinti be perstojo, be pertraukų. Avinjono vadovas Faivre-d`Arcier kitą dieną paskelbė, kad parduotus bilietus - jų 74 000 - galima grąžinti, už juos bus atlyginta vietoje arba paštu. Liepos 9 d. susirinkę streikuotojai 559 balsais prieš 13 atmetė ir jau kiek pagoreguotas nutarties pataisas ir streiką pratęsė dar 24 valandoms.

Kultūros ministro nuomone, tai ne vien samdomų darbuotojų kova už savo teises, - tai labiau kova tarp nutartį pasirašiusių ir jos nepasirašiusių profsąjungų: "Tai uždaras kautynių laukas, kuriame tam tikros politinės jėgos bando atgauti savo populiarumą gana demagogiškais būdais..." Pasidalijimą galima pastebėti ir tarp įvykius nušviečiančių "Le Monde" ir CGT bei FO palaikančio "Liberation" reportažų.

Liepos 10 d. Avinjono festivalio direktorius atsakinėjo į "Le Monde" klausimus: "Po trijų dienų supratau, kad festivalis normaliai vykti negali. Buvo anuliuota 17 spektaklių. Reikėtų išskirtinių techninių pastangų, kad įvyktų tie, kurie buvo numatyti ateinančiomis dienomis. Visada sakiau, kad festivalis gali vykti tik esant trims būtinoms sąlygoms: nenuvertinant ryšių su publika, spektaklius pristatant tomis sąlygomis, kokių pageidauja jų kūrėjai, ir be grėsmės saugumui. (...) Puikiai žinau intermitantų problemas, nes buvau su jomis susidūręs dar tada, kai dirbau teatro skyriaus Kultūros ministerijoje vadovu. Intermitantai tada buvo apsupę Popiežių rūmus, tačiau mes radome išeitį, susitarėme atidėti bedarbystės pašalpų problemos sprendimą. Tačiau šįkart situacija kitokia, nes festivaliai prasidėjo tuoj po birželio 27 d. protokolo pasirašymo. Naktį iš liepos 9 į 10 d. technikai iš naujo balsavo, ir daugumos persvara lėmė streiko pratęsimą. Kalbant apie trupes, du trečdaliai iš jų nori vaidinti. Tačiau aš atsisakau rodyti trečdaliu sutrumpintą programą. Skaudžiai išgyvenu visą šią situaciją, nes tai mano paskutinis festivalis, buvau sumanęs gražiai juo atšvęsti atsisveikinimą. Man rūpi ir finansinės Avinjono bei kitų festivalių problemos. Tačiau jei šitai ženklina epochos pabaigą, tai anaiptol nėra festivalio pabaiga. Jaučiuosi ganėtinai kovingas. Man patiktų organizuoti kovojantį festivalį, jei galėčiau pristatyti ir tokius spektaklius. Po trijų savaičių aš jau nebūsiu direktorius ir prisijungsiu prie intermitantų, kad jiems padėčiau."

Liepos 13 d. Kultūros ir komunikacijos ministras, atsakydamas į Faivre-d`Arcier nuogastavimus per "Europe 1" ironizavo, kad "ponas Faivre-d`Arcier nėra vienintelis, išgyvenantis dėl šios problemos. Jis įžeistas, aš suprantu jo emocinę būseną. Žinau, kad jis yra pažeidžiamas žmogus. Ir neatleidžia man dėl to, kad nebevadovaus festivaliui, kurį organizavo šešiolika metų."

Intermitantų pasipriešinimo bangą kiek numalšino liepos 14-oji ir Prezidento atsako laukimas. Nutrūkusį Avinjono in festivalį iš dalies pakeitė vaidinančios off trupės. Šeštadienį Oranže prasidėjo operos spektaklių festivalis, vyksta ir džiazo festivalis Žuane. Tačiau liepos 12 d. CGT vadovas nedviprasmiškai pareiškė, kad jei Prezidentas nepasiūlys jokios "lengvinančios" išeities, neatsižadama ir visuotinio streiko galimybės. O jis sužlugdytų ne tik ateinantį sezoną.

"Pasakojama, kad jau dvi naktis vėlai vakare vienas velnio apsėstasis šturmuoja Avinjono Popiežių rūmus. Jis bėga laiptais, krinta, vėl bėga, ir taip ištisas valandas. Kalbama, kad jis sustoja tik bandoneonu sugroti "Trimitų maršą", kuris dar nuo Vilaro laikų skelbdavo festivalio atidarymą. Kas yra šis rūmų beprotis? Kažkas atpažįsta, kad tai - Denisas Lavant`as, aktorius, dar prieš festivalio in anuliavimą kvietęs paversti jį nenutrūkstama menine akcija", - rašo liepos 14 d. "Liberation". Ištuštėjusiame mieste kabo raudonas transparantas su užrašu "Tegyvuoja off! Avinjono prekybininkai jus palaiko". Trečdalis off trupių vaidina, tačiau mieste, anot vokiečių kritiko, tvyro "sušikta nefestivalinė nuotaika".

Viso šio incidento sklaidos metu buvo aiškiai girdėti, kad prasidėjusią kovą išties teisingiausia būtų vadinti ne kultūrine, bet politine. Kairieji pakėlė ginklą prieš socialliberalus ir liberalus. Kultūra ir patys jos atstovai tėra tik įkaitai.

Parengė Rasa Vasinauskaitė