Markovaldo prekybos centre

Luigi Bussolati fotografija

Šeštą valandą vakaro miestą okupuodavo vartotojai. Svarbiausias visą dieną gaminančios visuomenės darbas buvo gaminti: jie gamindavo vartojimui skirtas gėrybes. Nustatytu laiku, tarsi spragtelėjus jungikliui, jie liaudavosi gaminti ir - pirmyn! - visi tapdavo vartotojais. Vos tik apšviestos vitrinos spėdavo pasipuošti kabančiomis raudonomis dešromis, lubas siekiančiais porceliano lėkščių bokštais, išskleistais lyg povo uodega audinių ritiniais, kai staiga įsiverždavo vartotojų minia, kuri imdavo viską ardyti, graužti, čiupinėti, grobti. Nenutrūkstama virtinė žmonių, be perstojo stumdančių vienas kitą alkūnėmis lyg kokiais stūmokliais, vingiuodavo šaligatviais išsitęsdama per parduotuvių stiklines duris iki pat prekystalių. Vartokite! Ir jie liesdavo prekes, mesdavo jas atgal, vėl imdavo, draskydavo jas rankomis. Vartokite! Ir versdavo išblyškusias pardavėjas išdėlioti ant prekystalio baltinius. Vartokite! Ir spalvotų virvių ritiniai sukdavosi lyg sukučiai, gėlėto popieriaus lapai kilnodavosi tarsi paukščių sparnai, suvyniodami pirkinius į paketėlius, paketėlius - į paketus, o paketus - į pakus, kurių kiekvienas būdavo surišamas "peteliške". Ir visi tie pakai, paketai, paketėliai, krepšiai, krepšeliai susigrūsdavo prie kasos, rankos ieškodavo rankinėse piniginių, pirštai ieškodavo piniginėse smulkių, o vaikai, nebelaikomi už rankų, pasimesdavo tarp nepažįstamų kojų miško ir verkdavo.

Vieną tų vakarų Markovaldo išvedė savo šeimą pramogauti. Kadangi neturėjo pinigų, tai jų pramoga buvo žiūrėti, kaip apsiperka kiti. Neturintis pinigų žmogus, matydamas vis didėjančią jų cirkuliaciją, tikisi, kad anksčiau ar vėliau kažkiek pinigų pateks ir į jo kišenę. Tuo tarpu Markovaldo atlyginimas - jis buvo nedidelis, o jo šeima buvo didelė (o dar reikėjo mokėti mokesčius bei grąžinti skolas) - būdavo išleidžiamas vos tik gautas. Taigi beliko tik ypatingas prekybos centro lankymo būdas - žiūrėjimas.

Prekybos centre veikė savitarna. Ten buvo vežimėlių, tai yra tokių metalinių krepšių, tik su ratukais, į kuriuos klientai, stumdami juos prieš save, kraudavo visokias gėrybes. Markovaldo įėjęs taip pat pasiėmė vežimėlį. Pasiėmė vežimėlį ir jo žmona. Jų keturi vaikai taip pat pasiėmė kiekvienas po vežimėlį. Ir taip lyg per procesiją stumdami prieš save vežimėlius, vaikščiodami tarp apkrautų prekystalių, pirštais rodydami į dešras ir sūrius vardydavo jų pavadinimus, tarsi minioje pamatę draugų ar bent jau pažįstamų veidus.

- Tėti, ar šitą galima paimti? - klausinėdavo kas minutę vaikai.

- Ne, nelieskite, tai draudžiama, - sakydavo Markovaldo prisimindamas, kad šito pasivaikščiojimo pabaigoje jų laukia kasininkė.

- O kodėl ta ponia juos ima? - neatlyždavo vaikai, stebėdami visas tas gražias ponias, kurios, užėjusios nusipirkti tik poros morkų ir vieno saliero, nesugebėdavo atsilaikyti prieš dėžučių piramidę ir - bumt! bumt! bumt! - atsainiu rankos mostu sumesdavo į vežimėlį nuluptų pomidorų, persikų sirupe, ančiuvių aliejuje dėžučių.

Jei tavo vežimėlis tuščias, o kiti prikrauti, gali pakęsti tai iki tam tikro momento, bet paskui tave apima pavydo jausmas, ima skaudėti širdį, ir tu jau nebesipriešini. Taigi Markovaldo, pataręs žmonai ir vaikams nieko neliesti, skubiai pasuko už lentynos, kad šeima jo nematytų, ir, paėmęs nuo lentynos datulių dėžutę, įsidėjo ją į vežimėlį. Jis tik norėjo patirti malonumą pavežiodamas ją gal kokias dešimt minučių, pasipuikuoti, kaip ir kiti, savo pirkiniu, o paskui padėti ją ten, iš kur buvo paėmęs. Tik tą dėžutę… Na, dar tą raudoną pikantiško padažo butelį… ir dar paketėlį kavos… ir dar mėlyną spagečių paketą. Markovaldo buvo tikras, kad viską darydamas delikačiai galės bent jau ketvirtį valandos mėgautis galimybe rinktis produktus, nemokėdamas už juos nė cento. Bet vargas jam, jeigu vaikai jį pamatytų! Jie tuojau pat imtų jį mėgdžioti, ir kas žino, kokia painiava iš to išeitų!

Markovaldo stengėsi mėtyti pėdas tai eidamas paskui aptarnaujančio personalo merginas, tai sekiodamas kailiniuotas ponias. O kai kuri jų pakeldavo ranką, norėdama paimti geltoną kvepiantį moliūgą ar dėžutę trikampių sūrelių, jis darydavo taip pat. Iš garsiakalbių sklido linksma muzika. Vartotojai, judėdami ir sustodami pagal muzikos ritmą, ištiesdavo rankas, paimdavo kokią nors prekę ir dėdavo į vežimėlį.

Markovaldo vežimėlis jau buvo prikrautas prekių, bet kojos jį nešė į rečiau lankomus skyrius. Produktai su neaiškiais pavadinimais buvo dėžutėse su piešiniais, iš kurių nebuvo galima suprasti, ar tai trąšos salotoms, ar tai salotos, ar tai jų sėklos, ar tai nuodai salotiniams vikšrams, ar tai lesalas privilioti paukščiams, lesantiems tuos vikšrus, ar tai prieskoniai salotoms, ar tai prieskoniai paukštienai. Kad ir kaip ten būtų, Markovaldo paėmė to dvi ar tris dėžutes.

Jis ėjo tarp aukštų prekystalių pertvarų. Staiga pertvaros baigėsi ir atsivėrė tuščia plati erdvė, apšviesta neoninėmis šviesomis, atsispindinčiomis nuo plytelių. Markovaldo stovėjo ten su pilnu prekių vežimėliu, o šitos erdvės gale buvo matyti kasa.

Pirma mintis - nuleidus galvą stumti prieš save vežimėlį ir, pasinaudojus juo lyg tanku, sprukti iš prekybos centro su grobiu kasininkei dar nespėjus duoti pavojaus signalo, bet tuo metu iš už kitos pertvaros išlindo vežimėlis, dar labiau prikrautas negu jo, o stūmė jį jo žmona Domitilija. Iš kitos pusės išlindo dar vienas, kurį įsiręžęs stūmė mažasis Filipo. Toje vietoje visų skyrių išėjimai susikirsdavo, ir iš kiekvieno jų išlįsdavo Markovaldo vaikas su prikrautu lyg krovininis laivas vežimėliu. Kiekvienam jų buvo atėjusi į galvą ta pati mintis. Susitikę pamatė, kad visi kartu jie susikrovė visus prekybos centro prekių pavyzdžius.

- Tėti, dabar mes esame turtingi? - paklausė mažasis Mikelė. - Dabar ištisus metus turėsime ką valgyti?

- Atgal! Greičiau! Toliau nuo kasos! - sušuko Markovaldo apsisukdamas ir slėpdamasis su savo prekėmis už prekystalių.

Paskui jis ėmė pasilenkęs bėgti, tarsi būtų apšaudomas priešo ir norėtų pasislėpti tarp lentynų. Už nugaros Markovaldo išgirdo triukšmą. Atsisukęs pamatė atbėgančią visą savo šeimą su stumiamais prieš save vežimėliais.

- Čia prekių būtų už kokį milijoną lirų!

Prekybos centras buvo didelis ir painus kaip labirintas: juo buvo galima klaidžioti valandų valandas. Su turimomis atsargomis Markovaldo ir jo šeima būtų galėję neišeidami iš namų praleisti visą žiemą. Tuo tarpu garsiakalbiai, nustoję transliuoti muziką, pranešė:

- Dėmesio! Po penkiolikos minučių prekybos centras uždaromas! Prašome paskubėti prie kasos!

Buvo pats laikas atsikratyti krovinio. Dabar arba niekada. Į garsiakalbių kvietimą klientų minia sureagavo pasiutišku skubėjimu, lyg tai būtų vienintelio pasaulyje prekybos centro paskutinės minutės. Skubėjimas, kurio metu neapsisprendžiama, ar imti viską, kas yra vežimėlyje, ar palikti… Markovaldo, Domitilija ir vaikai tuo pasinaudojo iškraudami prekes ant prekystalių arba nepastebimai įmesdami jas į kitų žmonių vežimėlius. Prekių grąžinimas į vietas vyko šiek tiek netvarkingai: musgaudžiai buvo padėti prie kumpių, kopūsto galva - prie tortų… Sumaištyje nepastebėjus, kad viena ponia vietoje prekių vežimėlio stumia vaikišką vežimėlį su kūdikiu, į jį buvo įmestas pintas dvilitrinis "Barberos" butelis.

Tai, kad visko reikėjo atsisakyti net neparagavus, buvo kančia, spaudžianti ašaras. Grąžinant prekes į vietą atsitiko taip, kad paliekant tūbelę majonezo, po ranka pakliūdavo bananų kekė, ir jie ją paimdavo. Arba, pavyzdžiui, vietoj nailoninio šepečio paimdavo keptą vištą… Tokiu būdu jų vežimėliai tuštėdami vėl pilnėdavo.

Markovaldo šeima su savo provizija kilo ir leidosi eskalatoriais, bet kiekvieną kartą vis atsidurdavo prie išėjimo, kur kasininkė kasos aparatu lyg kulkosvaidžiu tarškino prieš visus, norinčius išeiti. Markovaldo ir jo šeimos vaikščiojimas ratais priminė žvėris narve arba kalinius apšviestame kalėjime spalvotomis lentelėmis išmuštomis sienomis.

Vienoje vietoje sienos lentelės buvo išardytos, prie jų atremtos pristatomos kopėčios, sudėti kūjai bei kiti mūrininkų ir stalių įrankiai: kažkokia statybos įmonė plėtė prekybos centrą. Darbininkai, baigę darbą ir viską palikę, buvo išėję. Markovaldo, stumdamas priešais save vežimėlį, įlindo į esančią sienoje skylę. Ten buvo tamsu, bet jis stūmėsi į priekį, o jo šeima su vežimėliais - jam iš paskos.

Vežimėliai guma aptrauktais ratukais pasišokinėdami dardėjo paviršiumi, primenančiu išardytą grindinį, paskui - išklibusiomis lentinėmis grindimis. Markovaldo laviruodamas ėjo lenta, kiti sekė paskui jį, staiga - ir priešais, ir už nugaros, ir viršuje, ir apačioje - pasimatė daug išsibarsčiusių žiburių, o aplinkui - tuštuma.

Jie atsidūrė ant medinių pastolių septynių aukštų namo aukštyje. Po jais atsivėrė miestas, mirgantis langų, iškabų ir tramvajų laidų elektros blyksnių šviesomis. Virš jų buvo žvaigždėtas dangus ir raudonos radijo antenų lemputės. Pastoliai nuo jų svorio virpėjo.

- Aš bijau! - tarė mažasis Mikelė.

Iš tamsos išlindo milžiniškos besižiojančios bedantės burnos ant ilgo kaklo šešėlis. Tai buvo keliamasis kranas. Jo kaušo apatinė dalis sustojo jų aukštyje prie pat pastolių krašto. Markovaldo palenkė vežimėlį, išvertė prekes į geležinius nasrus ir pasitraukė. Domitilija padarė tą patį. Vaikai pasekė tėvų pavyzdžiu. Kranas užčiaupė nasrus su viduje esančiu grobiu iš prekybos centro, girgždėdamas pasuko savo kaklą ir atsitraukė. Apačioje įsižiebdavo ir sukdavosi ratu įvairiaspalviai užrašai, kviečiantys pirkti prekybos centre.

Iš italų kalbos vertė Arnoldas Stackevičius