Vanduo ir griuvėsiai

Marek Liksztet. Fotografija iš ciklo "Griūvantis fabrikas"

Šiuo metu "Prospekto" galerijoje Vilniuje veikia lenkų grafiko ir fotografo Mareko Likszteto fotodarbų paroda. Fotografija autorius susidomėjo 9-ajame dešimtmetyje, pasitelkęs ją kaip dar vieną meninės raiškos priemonę, nors publikai jau buvo žinomas ir kaip įdomiai dirbantis grafikas. Parodos anotacijoje teigiama, kad M. Likszteto, kaip grafiko, patirtis neatsisipindi jo fotografijose. Autorius nesiima mišrios technikos darbų, gilinasi į "grynąją" fotografiją. Tačiau kameriški darbų formatai, nespalvota fotografijos technika, juodų ir baltų linijų, dėmių žaismas vis dėlto primena ir tradicinę grafiką.

Žiūrovų dėmesiui autorius pristato du skirtingo siužeto, tačiau panašios plastikos fotografijų ciklus. Pirmasis - "Vanduo", ("Aqua"), 1986 - 1993 m. ir "Griūvantis fabrikas" ("La fin de l`usine"), 1998 m. Pirmojo ciklo pavadinimas taikliai nusako svarbiausią šių darbų objektą - tai įvairiomis kintančiomis fizinėmis savybėmis pasižyminčio fenomeno fiksavimas. Vanduo čia yra ir metafora apie nuolatos gamtoje vykstantį vienos materijos virsmą kita, amžiną gimimo ir mirties kaitą, ciklišką kūrimo ir griovimo procesą. Ledas, vėjyje pastirę sniego gumulai, bangų mūša, ramiame telkinio paviršiuje atsispindintys už kadro likę vaizdai - augalų, medžių ar debesų fragmentai - tai vis kitokia vandens stichijos būsena. Itin išraiškingos fotografijos, kur įamžintas vandenyje atsispindintis pasaulis, - filosofiška užuomina apie mus supančios aplinkos irrealumą, efemeriškumą. Tarsi gyvenimas, kaip atspindžiai vandenyje, vos palytėtas ištirptų raibuliuojančiame paviršiuje.

Gamtos pasaulio reiškiniai cikle "Vanduo" - pozityvaus prado išraiška M. Likszteto kūryboje, o destruktyvūs žmogaus veiklos rezultatai atsispindi ciklo "Griūvantis fabrikas" fotografijose. Čia matome griūvančio, apleisto fabriko vaizdus Lenkijos miestelyje Zeliona Gura. Grėsmingą nuotaiką fotografijose kuria metalinių konstrukcijų, išsiklaipiusių medinių perdangų griuvenos, nejaukios, tamsoje skendinčių rūsių ertmės.

Marek Liksztet. Fotografija iš ciklo "Vanduo" O. Posaškovos nuotraukos

Griūvančio fabriko vaizdai - tai tarsi pagalbos šauksmas ar nebylus įspėjimas. Fotografijose ne tik užfiksuotas apgailėtinas konkretaus fabriko likimas, bet kartu simboliškai kalbama apie civilizacijos, techninio progreso, globalizacijos problemas. Žmogaus nemokšiškumas, neišmintingumas ar įžvalgumo stoka leidžia pajusti grėsmingą civilizacijos produktų poveikį ne tik gamtos, bet ir pačių juos sukūrusių žmonių elgsenai, gyvensenai. Šie darbai primena ir nelinksmas pokomunistinių šalių socialinio, ekonominio gyvenimo realijas.

Abiejų ciklų fotografijoms intymumo, kameriškumo suteikia vienodi, nedideli darbų formatai - autorius naudoja 9 x 12 cm dydžio kontaktinius atspaudus. Ši beveik taip pat seniai kaip ir pati fotografija žinoma fotografavimo metodika reikalauja ypatingo fotografo kruopštumo ir atidumo. Atspauduose sąmoningai autoriaus palikti nelygūs negatyvo kraštai atrodo tarsi lango rėmas, pro kurį regime konkretų realaus pasaulio fragmentą.

M. Likszteto darbai pasižymi meninės kalbos paprastumu, tylia pagarba gamtos reiškinių ir formų grožiui, iškalbingais motyvais. Tačiau menininkas nėra vien gamtiškojo pasaulio metraštininkas, estetas, jam rūpi ir socialiniai, ekologiniai klausimai. Šiose fotografijose neišvysime dinamiškų, teatrališkų rakursų, dažnai naudojama fragmentiška kompozicija, į objektus žvelgiama iš artimo žiūrėjimo taško. Vaizduojamų motyvų įtaigą sustiprina šviesotamsos efektai, juodų ir baltų dėmių kontrastai. Autorius itin profesionaliai išnaudoja nespalvotos fotografijos subtilybes ir privalumus.