Mano išsilavinimas: sapnų knyga

Amerikiečių prozos maištininkas, Alleno Ginsbergo, Jacko Kerouaco bičiulis Williamas S. Burroughsas (1914-1997) buvo bytnikų kartos įkvėpėjas ir autoritetas. Vėlai pradėjęs rašyti, jis debiutavo autobiografiniu romanu "Dženkis: nepataisomo narkomano išpažintis" ("Junky: Confesions of an Unredeemed Drug Addict", 1953), gerokai užkliuvusiu cenzoriams. Siurrealistiškas romanas "Apnuoginti pusryčiai" ("The Naked Lunch", 1959) dar labiau išgarsino "pogrindžio" rašytoją ir buvo uždraustas. Fantastinė-mitologinė Nova trilogija, "Minkštinimo mašina" ("The Soft Machine", 1961), "Bilietas, kuris sprogo" ("The Ticket That Exploded", 1962) ir "Nova ekspresas" ("Nova Express", 1964) bene geriausiai atspindi autoriaus literatūrinius eksperimentus, jo polinkį į groteską. "Mano išsilavinimas: sapnų knyga" yra paskutinė autoriaus knyga, sudaryta iš dienoraščio fragmentų ir išleista 1995 metais. Visą gyvenimą Burroughsas chaotiškai rašė dienoraštį, o kelerius paskutinius metus skelbė jį internete. "Sapnų knyga" - tai keistų įžvalgų ir nesiliaujančių paieškų knyga. Tai sapnų apie gyvenimą, pilną nemalonumų, knyga. "Rašytojai turi polinkį atnešti nelaimes. Nėra nemalonumų… nėra ir istorijos", - teigė rašytojas. Siurrealistiškai daug tų nemalonumų būta anaiptol ne konvenciniame rašytojo gyvenime. Tačiau šiuo atveju skaitytojui turbūt labiau rūpės ne rašytojo gyvenimo dramos, o siurrealistiški, fantasmagoriški jo tekstai, sapnų ir svajonių pasaulis, nedaug ką bendra turintis su realybe.

***

Oro uostas. Lyg mokyklinėje pjesėje, mėginančioje perduoti vaiduoklišką atmosferą. Scenoje - raštinės stalas, už jo pilka moteris šaltu vaškiniu tarpgalaktinio biurokrato veidu. Ji dėvi pilkai melsvą uniformą. Iš tolo orouosto gausmas - išsklidęs, nesuvokiamas, po to staiga - garsus ir aiškus. "Šešiasdešimt devintas skrydis atidė..." Šnypštimas... išblėsta tolyje… "Skrydis...".

Vienoje stalo pusėje stovi trys vyrai, išsišiepę, kad teks keliauti į jų paskyrimo vietas. Kai aš prisistatau, moteris ištaria: "Jūs dar neturite išsilavinimo".

Šį sapną sapnavau maždaug prieš trisdešimt penkerius metus, netrukus po "Apnuogintų pusryčių", išleistų "Olympia Press" leidyklos Paryžiuje 1959 m.

Pamenu karikatūrą "New Yorker" žurnale prieš daugelį metų: keturi vyrai prie stalo su stiklais, o vienas primygtinai mėgina papasakoti savo sapną: "Tu irgi ten buvai, Alai, tu buvai baltas šunytis su velykine kepuraite. Cha-cha-cha… Na, ar nejuokinga?" Alas taip nemano. Panašu, kad jis įmuštų burnon tam sapnuotojui sudaužytą stiklą, jeigu nebūtų belytis vyriškis iš "New Yorker" karikatūros.

Metų metais spėliodavau, kodėl perpasakoti sapnai dažnai yra tokie nuobodūs, ir tik šįryt atradau atsakymą, kuris yra labai paprastas, kaip ir daugelis kitų, jums seniai žinomų atsakymų: nėra konteksto... tai kaip banko salėje pastatyta iškamša.

Įprastinis psichoanalitikų pripažintas sapnas aiškiai arba per akivaizdžią asociaciją nurodo į sapnuotojo gyvenimą nemiego būsenoje, jam pažįstamus žmones ir vietas, jo aistras, svajones ir manijas. Tokie sapnai spinduliuoja ypatingą nuobodulį. Jie tokie pat nepatrauklūs ir banalūs, kaip ir pats vidutinis sapnuotojas. Esu patyręs, kad esama ypatingos klasės sapnų, kurie visiškai nėra sapnai, bet yra tokie pat realūs kaip ir gyvenimas nemiego būsenoje, ir dviem pavyzdžiais, kuriuos pateiksiu, tie sapnai yra absoliučiai nežinomi mano nemiego būsenos patirčiai, tačiau jeigu įmanu apibrėžti realybės lygius, tai jie yra realesni dėl nepažįstamų scenų, vietų, asmenų ir netgi kvapų poveikio.

Tiedu nesapnai yra unikalūs mano sapnų patirtyje. Jie abu yra skridimo sapnai, tačiau nepanašūs į kitus mano patirtus skridimo sapnus. Dažniausiai skridimo sapnuose aš aptinku aukštą stačią uolą ar pastatą ir sklendžiu žemyn, žinodamas, kad tai sapnas ir kad aš nenukrisiu ir neužsimušiu. Kitame skridimo sapne aš plazdenu rankomis ir tam tikromis pastangomis išsilaikau penkiolikos ar dvidešimties pėdų aukštyje. Trečiajame aš su reaktyviniu motoru dideliu greičiu skrendu skersai dangų. Dar vėlesniuose dviejuose sapnuose buvau lengvesnis už orą. Kilau aukštyn į orą, kontroliuodamas ir savo kryptį, ir greitį.

Esu kambaryje su aukštomis lubomis, viename gale - durys. Kambarys - pilnas šviesos, junti, kad jis yra atviras ir erdvus. Aš pakylu iki lubų, prisiiriu prie durų ir patenku išorėn. Ten viršum kambario esama verandos ar balkono, ir dabar aš esu po juo, maždaug trisdešimt pėdų nuo žemės. Išneriu iš po balkono ir pasirinkęs greitį lekiu kažkokia kryptimi.

Nusileidžiu siaurame koridoriuje, atvirame iš kairės. Eidamas tolyn, koridoriaus gale matau šešių pėdų pločio ir aštuonių pėdų aukščio duris. Kitoje pusėje berniukas, apsirengęs pilkais sportiniais brabužiais, daro kažką, ko nematau - jis stovi į mane nugara. Jaučiu, kad jis nusiteikęs priešiškai, bet man tai visai nerūpi. Durys atsiveria, iš jų išnyra vyras. Jis dėvi labai tamsų dryžuotą kostiumą, ryšį kaklaraištį. Jis juodais ūsais. Žvelgia į mane be menkiausio draugiškumo ar priešiškumo. Tik pastebi, kad esu. Panašaus nesu anksčiau matęs. Iš kairės man - žemiau šlaito, kur stoviu - maždaug trisdešimties pėdų griovys. Anapus jo matyti kelios pušys ir kažkas panašaus į kapines... mauzoliejai su įrašais, iškaltais baltame akmenyje...

Jeigu būčiau ten nusileidęs (atleiskit - laikas prabusti...), būčiau galėjęs atrasti kokiame nors bareljefe savo vardą - kaip Citronelle miestelio Alabamoje bažnyčios vitraže:
SKIRIAMA ŠVIESIOS
ATMINTIES
WILLIAM STEWARD
BURROUGHS

Mano senelis, kurio aš, žinoma, niekad nemačiau, mirė čia, Citronelle miestelyje, nuo tuberkuliozės, būdamas keturiasdešimt vienerių.

Nuostabus mauzoliejus yra tuščias.

Miestas pilkas ir jo gatvės tuščios. Aš stoviu priešais viešbutį, matau gatvę iki pat sankryžos ir kažkokius reklaminius skydus ant plytinės sienos. Vienintelė šviesa mieste - tiesiog priešais viešbutį, geltona dėmė, kompromisas, nuspėjamas pačiu viešbučio sumanymu: vieta keliautojams iš ten, kur esama geltonos šviesos. Kaip baras musulmoniškame krašte.

Ko gero, tai ta vieta, kuri nedalyvauja lenktynėse. Neutrali belaikė beerdvė šešėlių vieta. Aš galiu kyboti ore, kadangi čia nėra žemės traukos. Vadinas, ji yra kitame spektro gale, priešingame juodajai skylei, kur gravitacija savo neišmatuojamai suspaustu svoriu sulaiko netgi šviesą. Pastebiu, kad galiu kyboti tiesiai virš šaligatvio priešais viešbutį, ir žinau, kad tai - ne sapnas, kad aš iš tikrųjų atsiplėšiu nuo žemės ir jau įsiskrendu virš penkiaaukščio viešbučio; tai reiškia, kad aš - penki šimtai pėdų virš šaligatvio. Aš vėl nusileidžiu prie viešbučio fasado, o gatvės, kaip ir anksčiau, tuščios ir manęs niekas nemato. Po to į viešbutį įeina riebuilė moteris, apsirengusi trumparankove suknele, jos rankos apnuogintos iki pat pečių, ir aš lengvai stumteliu ją koja, bet ji manęs nepastebi. Šaunu aukštyn priešais viešbučio įėjimą ir nuseku ją vidun, o iš kambario vestibiulio gilumoje išeina jos vyras. Jis - oro policininkas. Aš pranešu jam, kad kažkas stumtelėjo jo žmoną, kadangi jos rankos apnuogintos, o žmonės čia - labai puritoniški. Jis sutinka, ir aš pakylu į savo savo kambarį penktajame aukšte. Kambario lubos iš metalinės folijos, kurioje įspausti balti koncentriniai raštai, panašūs į tuos, kuriuos galite matyti senuose viešbučiuose ir kavinėse, o lova - siaura, geležiniais rėmais, išdažytais tamsiai rudai. Aš skrendu viršun, atsitrenkiu į lubas ir regiu tuos raštus, įspaustus folijoje. Paskui nusileidžiu ir darsyk pakylu, ir atsiduriu priešais veidrodį, tačiau kai kybau, savojo atspindžio veidrodyje nematau. Po to į mano kambarį įeina kambarinė, nešina grafinu su kažkokiu gelsvu skysčiu ir ąsočiu karštimo. Sakau jai, kad aš nieko neužsisakiau, tačiau tai - viešbučio dovana. Skysčiai skleidžia rūgštų cheminį, aiškiai nemalonų kvapą. Po to įeina ypač bjaurios išvaizdos moteris - išgaubta kakta, riebiomis rankomis, įduobtu veidu, iš tikro - atstumianti. Paskui ją įeina du vyrai ir pradeda krapštinėti elektrinį prietaisą, pritaisytą prie lovos kojos. Tai kažkas panašaus į oro kondicionierių, tačiau jis atrodo pasenęs ir nebeveikiantis.

Kvapas, sklindantis iš iš grafino ir ąsočio, - visiškai negaliu jo atpažinti. Rūgštus cheminis dvokas, taip pat sklindantis nuo tos bjaurios moters, iš tikro persunkia kiaurai visą kambarį ir visą viešbutį. Galimas daiktas, jis sklinda iš to elektrinio prietaiso, prijungto prie lovos. Tai buvo neorganinis kvapas ir kartu rūgštus pūvėsių kvapas, tarsi sugedęs oras.

Prieinu prie lango pažiūrėti vaidinimo, kurio reklamą pastebėjau ant skydo, ir kažkas man sako, kad show dar mūsų nepasiekė. Šiuo metu vyksta kitas spektaklis. Pavadinimą pamiršau. Bijau prabusti šioje lovoje ir aptikti, kad tai viso labo buvo tik sapnas. Po to prabundu savo lovoje Lawrence ir suvokiu, kad sapnas pilkame tuščiame mieste - realesnis nei mano realus gyvenimas čia, Lawrence.

Šalia mūsų stovyklavietę įkūrė kažkokie ateiviai, apsirengę mėlynais džinsiniais kostiumais, - manyčiau, marsiečiai, - ir aš einu jų aplankyti. Atrodo, jie pakankamai draugiški, o vienas nusiima nuo savęs visus drabužius: nuo kaklo jis - vientisa kaulo kolona ir daugiau nieko, neskaitant dubens. Jis sako: "Na, iš tiesų mano kūnas kalakutiškas…"

Tai jau tikrai, velniai griebtų.

Pajuntu karštį savo pėdoj, pažvelgiu žemyn - po mano bato padu, arčiau pirštų, įkišta deganti cigaretė. Kažkas nusprendė pajuokauti. Ištraukęs cigaretę, ją perlaužiu - ji kaip moliusko kriauklė, su čiuptuvėliais viduje. Bet kokiu atveju - nejudri ir negyva.

Mintys, kurios gimsta, apčiuopiamos tarsi migla, kylanti iš Jeano Genet "Meilės kalinio".

Aš niekada nesijaučiau artimas jokiam reikalui ar tautai, todėl iš savo nesupratimo tolio pavydžiu sakantiems: "mano tauta". Žydai, juodaodžiai, palestiniečiai, kinai… Tačiau man šlietis prie bet kurios panašios visumos būtų įžūlus diletantizmas. Mane išsyk išvadintų apsišaukėliu, nustatytų, kad esu šnipas. Visa afera jiems būtų aiški kaip dieną. Aš esu prasčiausias pasaulyje melagis, tačiau ne dėl savųjų garbingumo principų, bet dėl esminio negebėjimo meluoti. Manyje paprasčiausiai nėra nei melo, nei tiesos. Aš niekad nebūčiau galėjęs tapti nei politiku, nei sukčium, o iš visų žmonių tobuliausia mano prieštarybė yra baltaodžiai anglosaksai protestantai, tarp kurių aš išaugau.

Ivy Lee, Rockefellerio šeimos viešųjų ryšių ekspertas, buvo mano dėdė. Jis neapkentė manęs nuo pat pirmo žvilgsnio. Jo sūnus Jamesas iki šiolei mane vadina ne kaip kitaip, o "tas šunsnukis", - tuo pačiu tonu, kaip izraeliečiai mena dr. Mengelę, kadangi jiems taip ir nepavyko jo surasti. Mendelis jis ar Mengle? Niekaip nesugebu teisingai atsiminti. Kodėl? Todėl, kad pats neturiu vardo. O likimų lėmėjai nusprendė, kad man nebus leista gauti naudos iš pseudonimo. Mano paskutinioji Burroughsų palikimo dalis sudarė 10000 dolerių, jie, tarp kitko, atėjo labai laiku.

Genet domisi išdavyste, kuri, kaip ir patriotizmas, man yra bereikšmė sąvoka. Aš neturiu ką išduoti, taigi esu nepataisomai doras.

Mano nusikaltėliška veikla (nesibaiminkit, minimali) buvo tokia beviltiškai nevykusi, kaip ir pastangos neprarasti darbo reklaminėje agentūroje ar bet kokiame kitame nuolatiniame darbe.

Tedo Morgano (Sanche de Gramont - W.Burroughso biografas, prancūzų eseistas, - vert. past.) parašytoji biografija prasideda vienu iš pagrindo klaidingu vaizdiniu: Literatūrinis prasižengėlis. Norint tapti tokiam, iš pradžių reikia turėti teisėtvarkos pagrindus, kuriuos galėtum paskui atmesti ir pasišalinti. Aš niekad niekad neturėjau tokių pagrindų.

B.d.

Vertė Julius Keleras