Pasaulyje

Esame sukurti iš vienatvės

Paralyžiuotas režisierius baigia naują filmą

iliustracija
"Erotas"

1959-aisiais Michelangelo Antonioni vieną savo tekstą pavadino taip: "Kurti filmą man reiškia gyventi". Tačiau kai 1987 m. dienraštis "Libération" jo, kaip ir daugelio pasaulio kinematografininkų, paklausė, kodėl jis kuria filmus, režisierius nerado jėgų atsakyti į šį klausimą. 1985 m. gruodžio 19 d. jis buvo iš dalies paralyžiuotas. Tačiau netrukus ne vienam tapo aišku, kad Antonioni, kaip jokiam kitam režisieriui, kinas yra reikalingas kaip oras.

Pirmasis ligos patale sukurtas (kartu su Wimu Wendersu) filmas "Anapus debesų" ("Par-dela les nuages") mus pasiekė 1996-aisiais. Po to - tyla. 2001 m. spalį pasklido žinia, kad Antonioni vėl grįžta į kiną. Fotografijose buvo matyti Toskanos peizažas, dvi tamsiaplaukės aktorės (Regina Nemmi, Luisa Ranieri) ir vaikinas (Christopher Bucholz). Reti liudininkai tvirtino, kad tai - aistringo meilės trikampio istorija, kad ji nepaprastai kūniška ir vizuali. Šio erotinio trikampio centre buvo devyniasdešimtmetis režisierius ir jo mįslė.

Antonioni jau baigia suvesti šio filmo, kuris dabar vadinasi "Erotas" ("Eros"), garsą. Praėjo pusantrų metų po filmavimo. Tačiau filmo istorija dar ilgesnė ir kartais net varanti į neviltį. Iškart po "Debesų..." sklido gandai, kad Antonioni rengiasi kurti filmą, kuriame vaidins Sophia Loren, o jį prodiusuos Carlo Ponti. Paskui sužinojome, kad Antonioni bendradarbiauja su amerikiečių režisieriumi ir scenaristu Rudy Wurlitzeriu ir kad parašė scenarijų pagal vieną geriausių Wurlitzerio novelių "Dvi telegramos". (Šio scenarijaus užuomazgas Antonioni jau buvo išspausdinęs savo "minčių knygoje" "Vien tik melas".) "Dvi telegramas" turėjo prodiusuoti "Debesų..." prodiuseris Stephane`as Tchalgadieffas, buvo kviečiami vaidinti Johnny Deppas, Winona Ryder, Samas Shepardas, Andy Garcia... Atomas Egoyanas buvo sutikęs baigti filmą tuo atveju, jei Antonioni pablogėtų sveikata, buvo rasta lėšų, draudimas, filmuoti planuota Paryžiuje ir Los Andžele. Prodiuseris tvirtina, kad filmą sabotavo Holivudas: "Dvi telegramas" pilnai prodiusavo "Canal +", mums nereikėjo amerikiečių pinigų. To Holivudas, t.y. jo agentai, advokatai, profsąjungos, negalėjo pakelti."

1998 m. Antonioni šventė 86-ąjį gimtadienį. Jis nepaprastai norėjo sukurti savo paskutinįjį filmą. Jis sutarė su Tchalgadjieffu, jo kolegomis bei ištikimuoju Tonino Guerra pradėti kitą projektą. Tai turėjo būti pusvalandžio trukmės filmas, kurio išeities taškas - kelios prieš dvidešimt metų parašytos eilutės: "Prisimenu žalią žolę, raudonų atspalvių namą, tarsi plyta saulės išdegintą žemę tarp žolių. Mergaitė taip pat buvo kupina saulės. Šiaurietiškos saulės, kaip ir ji pati. Anksčiau aš jos niekad nebuvau matęs. Ji man šypsojosi labai natūraliai. Aš jai šypsojausi taip pat. Tačiau netrukus be jokios šypsenos aš jos paklausiau, ar sutiktų gyventi su manimi. (...) Ji gyveno su manimi. Tai truko tris dienas. Tai buvo neįtikėtinos trys dienos."

Prie šių dienų Antonioni pridūrė dar vieną tekstą - užrašus, kuriuos jis darė kasryt, vos atsibudęs, 1977-ųjų vasarą. Čia rasime pasakojimą apie dviejų moterų susitikimą Toskanos paplūdimyje. Jos myli tą patį vyrą, bet ilgainiui pradeda suvokti, kad yra visiškai skirtingos. Šiuose užrašuose Antonioni siekia parodyti neįmanomą vaizdą, panašiai kaip Baconas gyvenimo pabaigoje norėjo nutapyti vandens srovės staigumą. Antonioni norėjo nufilmuoti baltą smėlį apdengusį sniegą ir parodyti, kad "balta yra šešėlio spalva".

Antonioni parašė Tchalgadieffui, kad filmas turėtų būti "erotinis". Reikėjo surasti dar du režisierius, kurie filmuotų meilę. Iš pradžių prodiuseris prisiminė Elią Kazaną ir Billy Wilderį, bet garbus pastarųjų amžius privertė apsigalvoti. Tada jam kilo mintis supriešinti Antonioni su dviem jaunais režisieriais, kurie gali pateikti savąsias meilės vizijas. Prodiuseris susisiekė su Wong Kar-wai ir Pedro Almodovaru. Kai Almodovaras atsisakė, jo vietą užėmė Stevenas Soderberghas (jo biurą nuolat puošia išdidintos "Raudonosios dykumos" nuotraukos). Wong Kar-wai novelė "Sras" jau montuojama, Soderberghas baigia montuoti savąją "Equilibrum".

Pastaruosius dvylika mėnesių Antonioni paskyrė specialiesiems efektams, stengdamasis išgauti ypatingą sniego pilkumą, tačiau rezultatas jo netenkina. Devyniasdešimt vienerių Antonioni negali kalbėti, jis bendrauja ženklais, kartais vienu kitu žodžiu, kartais piešiniais. Kadaise režisierius vadintas susvetimėjimo dainiumi. Tačiau jo filmai kartu rodė kitokį bendravimą - daug egoistiškesnį, intymesnį, tylesnį, vienišesnį. Tai bendravimas, kurio paslėpta prasmė ir pasitenkinimas slypi pralaimėjime. Bendravimas, kai nesitikima, kad geismai išsipildys...

Būsimame filme per trisdešimt minučių moteris išsiskiria su savo vyru, nes šis, visiškai žemiškas žmogus, neturi nieko bendra su nei su jos tobulumo troškimu, nei su dvasiniais ieškojimais. Paplūdimyje vyras sutinka kitą moterį. Ji jausmingesnė, infantilesnė, goslesnė, jų ryšys trumpas, bet labai intensyvus. Dar vėliau tame pačiame paplūdimyje susitinka abi moterys - dvasingoji ir kūniškoji. Ant jų krinta sniegas. Jas supa tyla.

"Erotas" dar nebaigtas. Tačiau tie vaizdai, kuriuos pirmąkart svetimoms akims parodė Antonioni, jaudina. Minimalus kameros judesys, įdėmiai stebimas šių dienų pasaulis. Moterys apsirengia ir nusirengia realiame laike, jų gestus tarsi apvalo laiko tėkmė. Lėtumas suteikia vaizdui fantastinę, irealią dimensiją tarp mitologijos ir dvasingumo (režisierius seniai domisi budizmu). Antonioni tarsi nori kartą ir visam laikui pasakyti, kad esame sukurti tik iš vieno - geidžiamos ir nenumaldomos vienatvės.

Pagal "Libération" parengė Kora Ročkienė