Iki ir ačiū už žuvį

Reuben Paterson. "Kažinkur - niekieno žemė". 2003 m.

Šiuo metu Vilniaus Šiuolaikinio meno centre Lietuvos žiūrovai gali susipažinti su labai tolimos ir egzotiškos šalies - Naujosios Zelandijos - šiuolaikinių menininkų darbais. Savo kūrinius parodoje eksponuoja septyniolika maorių genties kūrėjų, kilusių iš Naujajai Zelandijai priklausančių Ramiojo vandenyno salų. Linksmą ir lakonišką parodos pavadinimą "Iki ir ačiū už IKA" autoriai pasiskolino iš anglų rašytojo Douglaso Adamso mokslinės fanstastikos knygos pavadinimo. "Ika" maorių kalba reiškia žuvį, taigi "Iki ir ačiū už žuvį" - taip skamba šis pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą.

Maoriai - tai Rytų Polinezijos gyventojų, kanojų dirbėjų ir žvejų, į Naująją Zelandiją ir ją supančias salas atsikėlusių X a., palikuonys. Senieji atvykėliai kraštą pavadino "Aotearoa" - didelių baltų debesų žeme, taip ją iki šiol tebevadina ir patys maoriai. Tačiau tai nėra autonomiškas vienos genties kurtas menas, mat XIX a. pradžioje Naujoji Zelandija tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Taigi XIX a. pab. maorių mene - audime, tapyboje, raižyboje, architektūroje, piešiniuose - įsitvirtina Europos estetinis mąstymas, naujos medžiagos, struktūra, technologijos. Sąveika su Pakeka (taip vadinami baltieji) kultūriniais reiškiniais tampa itin reikšminga šios genties žmonėms ėmus iš kaimų keltis į miestus, "pasaulėti". Dviejų skirtingų kultūrų meno sąveika padėjo sukurti prielaidas savotiškai hibridinei kultūrai atsirasti. Ir iš tikrųjų parodoje pristatomų šiuolaikinių maorių dailininkų darbų raiška, motyvai neretai niekuo nesisikirtų nuo šiuolaikinių Europos ar kitų šalių menininkų, jei ne specifiniai ornamentiniai, spalviniai elementai, būdingi daugelio primityvių genčių menui. Maorių meno šaknys čia reiškiasi ir neįprastais mūsų akiai gamtos motyvais - žydras vandenyno vanduo, laibos palmės, smėlėtos pakrantės, didžiuliai debesų kamuoliai. Vaizduojami ir patys maoriai, dėvintys nacionalinius drabužius. Panašią šiuolaikinės ir senosios kultūros sąveiką matėme prieš kelerius metus Šiuolaikinio meno centre vykusioje kazachų menininkų grupės "Kyzyl traktor" parodoje. Čia autentiški klajoklių genčių papročiai taip pat organiškai pynėsi su šiuolaikinės dailės elementais.

Graham Fletcher. "Sienų gėlės". 2002 m.

XX a. viduryje maorių sukurtus darbus galima apibūdinti kaip Vakarų estetikos ir maorių kultūros sąveikos rezultatą, eksperimentavimą su naujomis medžiagomis ir technologijomis. Tačiau Naujosios Zelandijos valdžia siekia atgaivinti, išsaugoti ir puoselėti senuosius maorių menus, autentiškus spalvinius, formų derinius. 1927 m. tuo tikslu įsteigta Maorių menų ir amatų mokykla, vėliau išaugusi į į Naujosios Zelandijos maorių menų ir amatų institutą.

Parodoje matome įvairių žanrų, skirtingomis technikomis atliktus darbus. Eksponuojama fotografija, fotomontažai, videoinstaliacijos, šilkografija, mezginiai, keletas skulptūrinių kompozicijų. Beveik visus juos jungia pasikartojantys geometriniai motyvai, videodarbuose - ritmiški būgnelių garsai, šaižių spalvų deriniai - elementai, atkeliavę iš senųjų maorių audinių ir drabužių raštų. Ekrane "bėgantys" zigzago pavidalo ornamentai ir "skrečuojanti" muzika pasitinka žiūrovus tik įžengus į ekspozicijos salę. Taip atrodo, pavyzdžiui, Veronicos Vaevae videodarbas "Mix that scratch" (1999), ją tarsi papildo priešais kabantis Niki Hastingso-Mc Fallo darbas "Pavojingi vingiai VIII" (2002) - ryškiai geltoni zigzagai juodame fone.

Žvelgiant į ekspoziciją, nepaprastai įdomus maorių kūryboje atsispindintis požiūris į save, genties mentalitetą, papročius, istoriją. Taigi duoklę savo kilmei maoriai atiduoda kiek ironiškai žvelgdami į praeitį, ironizuodami savo "laukiniškumą". Saviironija dvelkia Craigo Fasio videodarbas "Laukinis" (2002), kur gamtos fone, apsiginklavęs kuoka laksto pusnuogis žmogus. Itin sarkastiška atrodo ir Franciso Upritchardo skulptūrinė kompozicija "Be pavadinimo" (2003). Tai kartu ir vienas "baisiausių" parodos eksponatų, kurį sudaro nemalonios išvaizdos ant geležinio strypo pamauta kartoninė žmogaus galva, "pasipuošusi" peruku ir plastmasiniais dantų protezais. Šalia gulinčios gipsinės rankos, aptrauktos baltomis pirštinaitėmis, taip pat gipsinė gitara ir kuoka - tarsi užuomina apie vaizduojamo personažo elgseną. Arba - pašaipi pastaba apie civilizacijos ir "laukinių" papročių santykį.