Nikolajus Gumiliovas

ŠIAURĖS JŪROJE

O taip, mes buvom rasė
Senųjų užkariautojų,
Iškėlusių virš Šiaurės jūros
Didžiulę dažytą burę,
Šokinėjom iš ilgų eldijų
Ant plokščio normandų kranto -
Senųjų kunigaikštysčių žemėse
Sėjome gaisrus ir mirtį.

Jau ne vieną šimtmetį
Mes taip klajojame po pasaulį,
Klajojam ir trimituojam,
Klajojam ir mušame būgnus:
"Ar nereikia tvirtų rankų,
Ar nereikia kietos širdies,
Raudono kraujo gal prireikė
Respublikai ar karaliui?"

Ei, berniūkšti, nešk mums
Greičiau vyno,
Malagos, portveino,
O svarbiausia - viskio!
Na, kas gi ten:
Povandeninis laivas,
Plaukiojanti mina?
Ją sunaikins jūreiviai!

O taip, mes rasė
Senųjų užkariautojų,
Kuriai teks amžiais bastytis,
Kristi nuo aukštų bokštų,
Skęsti žiluos vandenynuos
Ir pasiutusiu savo krauju
Girdyti nepasotinamus girtuoklius -
Geležį, plieną ir šviną.

Bet vis tiek kuria poetai
Dainas įvairiausiom kalbom -
Tiek vakarų, tiek rytų, -
Bet vis tiek meldžias vienuoliai
Madride ir Atone,
Liepsnodami kaip žvakės prieš Dievą,
Bet vis tiek svajoja moterys -
Apie mus ir tik apie mus.

LIGONIS

Manuos košmaruos tik mintis viena
Kaip aštrialinijinė begalybė.
Ir skamba, skamba vis varpų daina.
Lyg laikrodis tiksėtų amžinybėj.

Man rodosi, kad po mirties akis,
Prisikėlimo viltimi sušvitus,
Pro tirštą rūką dairos į šalis,
Lyg vėl vaizdus pažįstamus matytų.

Bet pirmgimės miglos okeane
Nėra balsų anei žolių žaliųjų,
Tik kubai, rombai ir kampai mane
Kamuoja, skamba varpas lyg apdujęs.

O galbūt sapnas man pasivaidens!
Nueičiau tarsi į ramybės puotą
Gelsvan pliažan, prie žilojo vandens,
Rusvus didingus akmenis skaičiuoti.

JŪROS ILGESYS

Aš tyliu - ir mano akys niūrios,
Aš kalbu - bet vien piktas kalbas.
Ak, kada aš vėl išvysiu jūrą,
Mėlynas, putotas jos bangas.

Ji - baltų baltų žuvėdrų burė
Ar mėnulio tiltas naktimis,
Kurs pamiršo praeitį ir kuria
Ateitį tiktai su žvaigždėmis.
Aš, matyt, audrotajam Nerėjui
Įtikau jau nuo senų laikų,
Kad mane jis šitaip pakerėjo, -
Nemyliu nei miško, nei laukų.

Kankinuosi aš, praradęs žadą,
Išsiilgęs jūrų mėlynų,
Gal mana sesuo yra najadė,
O tritonas - brolis vandenų?

Dieve! Jeigu net valdovas būčiau,
Kurs negali jūros pamatyt,
Aš, tikriausiai, veidu žemėn griūčiau,
Graužčiau ją ir gremžčiau nevilty.

VIENATVĖ

Mane, kuomet miegojau, nušlavė
Nuo laivo gimtojo banga,
Ir vandenų juodųjų lūžtvėje
Aš žemę pamačiau staiga.

Joje žirgai eiklieji ganosi,
Raudonas auksas urvuose,
Bet naktį šviečia ir vaidenasi
Ugnis panterų akyse.

Ten vešlumu žolynai giriasi,
Ir upės - veidrodžiai rimties,
Bet mandragoros puošias giriose
Žiedais piktybės ir mirties.

Aukštai iškėliau savo švyturį
Ant melsvo marmuro kalvos,
Kad plaukiantys toli išvystų jį
Visuos praskriejančiuos laivuos.

Aš siūliau jiems koralų vėrinius
Ir stručių plunksnas, ir vaisius,
Bet burių, plazdančių pavėjui, nieks
Nesugebėjo man atsiųst.

Jie gerbė dieviško orakulo
Sprendimą, paskelbtą seniai,
Kad verktų ir patirtų pragarą
Visi, kurie paklius čionai.

Ir virš manęs vienatvė plakasi,
Rimbu ugniniu baudžia vis
Už tai, kad nuosprendį orakulo
Įveikt man paliepė lemtis.

POMPĖJUS PAS PIRATUS

Kaip rubinas laivagalis žėri,
Plaukia upė brangių aromatų
Į triumus, kur susispietė žvėrys -
Pavojingi ir žiaurūs piratai.

Baimės įtūžis sielas jų veria,
Pablyškėję ir suįžūlėję,
Jie tarpusavy pusbalsiu tarias,
Kaip nukirst galvą jauno Pompėjaus.

Jau seniai jie - vergai paskutiniai -
Šaukias Dievo ir velnio malonės
Ir nedrįsta įžengt palapinėn
Ant laivagalio denio raudono.
Girdis riksmas. Tai balsas Pompėjaus
Iš dailučių mergelių paukštyno.
Jis sušunka: "Ei, šunys manieji!
Taurės tuščios seniai! Neškit vyno!",

Ir virš jūros žilosios dykynės.
Sau drybsodamas tingiai ant šono,
Barsto dulkes sutrinto rubino
Ant nagų savo lako raudono.

Ir užgniaužę savy keršto sėklą,
Pasimetę nutyla piratai,
Nusižeminę neša padėklą
Su vynu, su gėlėm ir granatais.

ODISĖJO SUGRĮŽIMAS

1

Prie kranto

Siela - avilys su bitėmis
Neregėtomis, auksinėmis!
Mes bangų verpetais ritamės,
Jų putotomis grandinėmis.

Aš triremą savo rimtąją
Audroje žaibų apdeginsiu,
Bet pasieksiu salą gimtąją
Su audros pilkuoju debesiu.

Žengsiu aš į menę dailiąją,
Pamatysiu nusidėjusią
Ir užmiršiu deivę meiliąją,
Karo žygin išlydėjusią.

Taip! Bet kas tarytum vanagas
Virš manosios sielos sukasi,
Kad, lemties juodosios vejamas,
Laivas virš bedugnių supasi?

Trirema visa suskilusi,
Jūra maudos uraganuose,
O krantai, kuriuos taip vyliausi
Palytėti, tik vaidenasi.

Ir šnabždu aš, vėl girdėdamas
Kaip virš jūros vėjai lėbauja:
"Deivės šios nenugalėdamas,
Būsiu nuolatos jos glėbyje".

3

Odisėjas pas Laertą

Štai dar viena skola badys,
Sena skola - toksai likimas!
Ne vilkas aš, ne žmogžudys, -
Kariauti mano pašaukimas.

Brangių veidų iš atminties
Praėjęs laikas neištrynė.
Laertai, sveikinu išties
Tave miglotoje tėvynėj.

Regiu: vėl sodai puošia ją,
Ir kalvos naują rūką rėdos.
Kokia prinokus vaisija,
Kaip saldžiai kvepia žalios mėtos!

Aš ašarom droviom guodžiuos,
Aš laimės kupinas lig valiai,
Upokšniui tekančiam meldžiuos
Ir varganai laukų trobelei.

Kaip su tavim čia gera man
Sėdėti tolimoj tėvynėj.
Tikiu: dievai - tai tyluma,
Ne uraganai ir griaustiniai.

Neklausinėk manęs, kodėl
Pabodo rožinės najadės?!
Virš jūros skydas kyla vėl
Karių globotojos Paladės.

Varau aš, tėve, kuo greičiau,
Atsibučiuojam, ir užtenka.
Bedugnę prieky pamačiau
Ir juodo žaibo tamsią ranką.

Tą valandą, kada dievai
Nutars, kad baigėsi lošimas,
Kada nuskęs mani laivai,
Kada kaip siūlas trūks likimas,

Atminsiu aš nebe karus,
Šventes, pakvietusias į kovą,
Ir ne žmonos tamsius kerus,
Ir net ne suterštą jos lovą, -

O tik tave su karūna,
Akim, tyrom nelyg žydrynė.
Ištarsiu: "Tėve", ir mane
Priglaus Erebas begalinis.

* * *

Šiandieną nežinomas laivas atskriejo
Ir inkarą išmetė prie mūs krantų,
Mes matėm, kaip purpuras irklų blyksėjo,
Mes juoką girdėjom ir triukšmą kardų.

Pipirų, cinamono, kailių panterų
Ir krovinį sunkų brangių akmenų,
Ir viską, į ką taip širdis pasinėrus,
Liuciferis atvežė mums dovanų.

Ilgai svarstėm mes, kas jis - priešas ar
draugas,
Bet štai kapitonas atėjo pas mus,
Ir degė kaip anglys jo akys nejaukios,
Ir raštas kamziolės mirgėjo nuožmus.

Mes paskui jį ėjom lyg įsimylėję,
Stebuklų ištroškus minia ėmė gaust,
Bet pateris, senas ir šventas, įspėjo
Mus, taręs, kad jis yra priešas dangaus.

Kad teismas baisus, paskutinis artėja,
Kad melstis prieš galą reikėtų karštai,
Bet mes šiom paikybėmis nepatikėjom
Ir žiląjį kvailį nuvijom už tai.

Sugrįžo jis lūšnon tarp krūmų alyvų,
Palydimas būrio balandžių baltų,
O mes vėl linksmybėn panirom kas gyvas,
Linksmon beprotybėn, apkvaitę turtu.

Burmistru padarėme savąjį svečią -
Karaliaus seniai neberinkome mes -
Ir dievinom stotą jo, judrų ir gražų,
Akių jo žaibuojančių juodas gelmes.

Mes statėme bokštus galingus, triukšmingus
Ir išpuošėm miestą kaip rūmus kokius,
Tik žilojo kvailio namelis vargingas
Alyvų akligatvy liko kuklus.

Jis - priešas auksinės puikios karalystės,
Triukšmingoje puotoj jis - riksmas gailus,
Nenorintis nuodėmėn žengti ir klysti,
Žilasis maištautojas prislėgė mus.

Nereikia liūdėti, užtenka jau bliauti!
Nuplaukime širdis, ir sielvartas žus!
Šiandieną keliausim alyvų išrauti,
Baidysim šauksmais ir grumstais balandžius.

Vertė Gintaras Patackas