Mezganti Rosemarie Trockel

Rosemarie Trockel. "Besisvaiginantis jaunuolis". 2000 m. L. Augustaitytės nuotr.

Rosemarie Trockel parodoje Šiuolaikinio meno centre iš pradžių galima pažiūrėti šešis videofilmus, vieną po kito projektuojamus į pirmąjį ekraną. Sukasi "Mama, mama", paskui "Remix", "Mr. Sun", "Pauzė", "Buffalo Milly+Billy", galiausiai "Buvo naktis, buvo šalta, mes daug išgėrėme". Ilgiausiai trunka Milly ir Billy videofilmas, kažkodėl užėjus į salę dažniausiai rodomas kaip tik jis. Tačiau verta sulaukti ir kitų, nors kinematografinė Milly ir Billy faktūra, taip pat ir ją atitinkantis grublėtas garsas iš šešių videogabalų visgi palieka bene didžiausią įspūdį, jų bukas ritmiškas pasikartojimas įsigręžia į smegenis nesaugumo pojūčiu. Milly ir Billy patogus ir tuo, kad paviršiais besimėgaujantis žvilgsnis jame lengviausiai atpažįsta tai, kas turėtų ir galėtų būti kūrybinis Trockel įvaizdis: analitiška archyvarė, perfrazavus Anne M. Wagner, beveik gąsdinanti jai pačiai puikiai suprantamais ir logiškais sprendimais, kurie savo ruožtu tyčia paversti nesuvokiamais arba interpretuotinais kaip alogiški žiūrovui. Tam, kad šis juose atrastų galimybę, absurdišką prasmių, normų ir stereotipų žaismą, pradžioje suglumęs, nusižeminęs, paklusęs Trockel diktatui ir tuomet išganytas. Vaizdai, atsigręžiantys į jį radikaliu tikrovės sąlygiškumu, siūlo ne tik galimybę pasirinkti vieną ar kitą alternatyvą, bet atveria patį supratimo, būties ir tapatybės totalumą. Asketiškas paviršius, iš pradžių lyg ir nežadantis jokių potyrių ar sukrėtimų, sąmonę ir pasąmonę įsiūbuoja jai pačiai gana pavojingais ir ekstremaliais virpesiais. "Buffalo" įspūdingas ne tuo, kad jame veikia nemalonios žmogiško pavidalo, bet guminėmis šlykščiomis gyvulių kaukėmis prisidengusios jėgos, net ne tuo, kad jos yra akivaizdžiai fiktyvios ir suklastotos, nei baisus sapnas, nei negrabi animacija, bet veikiausiai tuo, kad Trockel pastangomis jis egzistuoja ir kaip viena, ir kaip kita tąsaus hipnotizuojančio filmo pavidalu. Panašiai veikia mašininiai mezginiai, tapymo mašina, asociatyvūs piešiniai: tarp meno ir mechanikos, autentikos ir štampo, agresijos ir bejėgystės, galų gale - tradicinės tvarkos ir nenormatyvumo, teisingo ir klaidingo įvaizdžio, būtent toje pragarmėje, kur galima neskubriai it gerą ir išvirkščią mezginio puses čiupinėti pasaulį. Žinoma, turint omenyje kad tai - Trockel primestas variantas, kad ją domina šitoks ir ne kitoks paviršių vartymasis, jų faktūros ir žaismai, kad ir kokie tie paviršiai - fiziniai ar mentaliniai - būtų.

Rosemarie Trockel. "Siesta". 2000 m. L. Augustaitytės nuotr.

Antrajame ekrane, pasak paantraštės, trys videofilmai, tačiau fatališkai kartojasi "Interviu". Jame vietomis, kiekiais, pozityvais ir negatyvais energingu ritmu kaitosi viryklės kaitvietės, galbūt tos pačios, kurios yra už sienos, antroje salėje, objektyviai, o nebe videoprojekcijoje kybančios ant sienos. Antrojoje salėje - taip pat ir piešiniai, fotografijos, vilna, stiklas; dažais, tušu, flomasteriais, rašaliniu spausdintuvu; popierius, cibachromas, tapymo mašina iš geležies ir menininkų plauko, viskas dažniausiai, kaip ir dera, "Be pavadinimo".

Kairiąją sieną pradeda tapymo mašinos piešiniai, pati mašina stovi salės viduryje, demonstruojamas ir nedidukas filmas apie jos veiklą: lėtai slenka menininkų plauko teptukus valdantis agregatas, šie savo ruožtu ir braižu tamsiomis šliūžėmis ženklina popieriaus lakštą, įtaisytą įtaiso papėdėje. Dar viena demaskuota fikcija, kuri, tiesą sakant, demaskuoja kažką kita, nei atrodo iš pat pradžių, mat Trockel nuolat žaidžia dvigubus žaidimus. Pasirodo (parodai skirtoje knygelėje apie tai rašo A.M. Wagner), mašinos teptukai yra pernelyg švarūs, kad kadaise būtų buvę liesti dažais, jų plaukas - pernelyg nekaltas, kad būtų galėjęs dalyvauti nufilmuotoje akcijoje, taigi meno ir menininko (genijaus) meniškumo demaskavimas nei įvyksta, nei neįvyksta, o "Tapymo mašina/Be pavadinimo" ŠMC salėje egzistuoja kaip specifinis darinys, gremėzdiškai ir nerangiai išsidriekęs trimis mūsų tikrovės matmenimis (video, 3D, piešiniai), skleisdamas antideterminizmo nuotaikas. Šiame kontekste įdomu tai, kad Trockel iki galo nėra nei aktyvistė, nei formalistė (ko galbūt reiktų tikėtis iš menininkės, 9-ajame dešimtmetyje įsiveržusios "į vis dar vyravusį vyriškąjį meno pasaulį"). Ji greičiau generuoja, o jos darbai - taip pat; jie atviri ir linkę diskutuoti su žiūrovu tam tikromis kontroversiškomis, bent jau tradicionalizuojančios visuomenės požiūriu, temomis. "Pauzė", videodarbas iš pirmojo ekrano, išmuša iš vėžių. Į kambarį įeina mergina, įsimovusi į "trockel", arba mechanizuoto rankų darbo, vilnonį sijoną. Į akis, žinoma, krinta languotas sijonas iki kelių, akcentuojamas ir kameros judesiu. Visgi pauzė baigiasi netikėtai taikliai. Mergina nusimauna sijoną ir atsigulusi ant kažkokios sintetinės medžiagos iškilmingu ir prasmę suponuojančiu judesiu uždengia juo savo kojas iki pat liemens.

Rosemarie Trockel. Be pavadinimo. Piešinys. 1995 m.

Kairiąją sieną pratęsia keli pieštuku nupiešti piešiniai: tai Piteris, apsimetantis oposumu, apleistasis, Kevinas vidurdienį, besisvaiginantis jaunuolis, siesta. Panašaus tipo piešiniai išrikiuoti ir priešais esančioje sienoje, pavyzdžiui, besiilsintis ir kiti, be pavadinimų. Tačiau kad ir kiek į juos bežiūrėtum, atrodo, kad juose - nepaisant kur kas naivesnio pavidalo ir formos, o gal kaip tik dėl to (juk po viso šito nesitiki, kad Trockel primityviai ir nuoširdžiai, beveik vaikiška maniera ir nieko neturėdama omenyje paišo Keviną: juk ji tai daro tyčia, norėdama apsimesti nekalta, o paskui tai pademonstruoti parodoje, kad žiūrovas suvoktų, jog ji tokia nėra) - nuosekliai spekuliuojama ir žaidžiama asociatyvius žaidimėlius, kėsinantis ir įžeidinėjant įprastą vaizdavimo tvarką ir simboliką. Piteris, apsimetinėjantis oposumu, lygiai taip pat galėtų būti ir tuo, kas vadinama Kevinu, arba besisvaiginančiu jaunuoliu ir atvirkščiai. Už paprastų gulinčių kūnų kontūrų nėra nieko daugiau, jokios prasmės, kaip kad piešinys, kuriame flomasteriu užrašyta Kelley vadinasi Kelley, ir tai gali reikšti tai, ką nori, kaip kad šalia nespalvotos garbanės fotografijos įtaisyta dar ir spalvota, gerokai perspalvinta, ir dar šalia - keli garbanoto šuns eskizai, nekomentuojamas derinys, priverčiantis patikėti, kad žiūrėdamas vienur iš tiesų esi visiškai kitoje pozicijoje ir situacijoje, panašiai kaip Alisa, atsidūrusi stebuklų šalyje, patirianti neadekvačius savo veiksmų rezultatus. Šie ekstremaliai individualizuojami, įautentinami žiūrovo ir kūrinio susidūrimai Trockel parodoje kuria fenomenologiškai reikšmingos patirties įspūdį.

Rosemarie Trockel. Be pavadinimo. Fotografija. 1995 m.

Galų gale galima baigti vilnoniais mezginiais, nors eidama į parodą buvau įsitikinusi, kad viskas prasidės būtent jais, "Rosemarie Trockel prekės ženklu" (iš katalogo). Tačiau jų viso labo du, vienas salėje, kitas koridoriuje. Reikia pasakyti, kad tam, kuris nėra atitinkamai nusiteikęs, mezginys gali pasirodyti tiesiog banalus masinės gamybos tekstilinis audinys. Tai, žinoma, tiesa. Megztieji paveikslai parodoje neišvaizdžiausi, nemeniški, nykūs. Netgi atrodo, kad jie neparadokslūs. Tačiau kuo daugiau Trockel kūrinių apžiūrinėji, tuo labiau jie visi atrodo paveikti keistos mezginio logikos, ištikti jo mechanikos, virstančių išeities ir apibrėžties tašku formos ir turinio problematikai. Megztą ikonografiją atkartoja "Buffalo…", taip pat "Buvo naktis…" - tamsoje žyrančio vandens čiurkšlė primena "bebėgančias" audinio akis; tarp dviejų stiklų įsprausti dažai sukuria kandžių sukapoto megztinio atvaizdą. Pasikartojantys vaizdai ir išvirkščios jų pusės, išardoma, ir vėl sunarstoma tikrovė kūnijasi visoje ŠMC eksponuojamoje parodoje, o šiam paradui diriguojančios mezginių akys neliudija jokios tvarkos ir tiesos.