Kinas

Taisyklės piktiems ir įsiutusiems

vasaros filmai

iliustracija
"Sekso pamokos"

Jau beveik suklaidino lietuviškas Rogerio Avary filmo "Rules of Attraction" pavadinimas "Sekso pamokos" (JAV, 2003), bet džiaugiuosi, kad dar suspėjau pamatyti netikėtą filmą. Lietuviškas pavadinimas orientuotas į sparčiai besidauginančių "Amerikietiškų pyragų" žiūrovus, tačiau Avary filmas yra visiška "pyragų" priešingybė, nors ir rutulioja tą pačią paauglystėje, sekso ir tapatybės paieškose įstrigusių koledžo studentų temą. Savo tragiška intonacija "Sekso pamokos" artimesnės Jeromo Salingerio romanui "Rugiuose prie bedugnės", nes visi pagrindiniai juostos personažai net nenujaučia, kad balansuoja ties bedugnės riba.

Filmas sukurtas pagal vieno madingiausių šių dienų amerikiečių rašytojų Breato Eastono Elliso to paties pavadinimo romaną. Pagrindinis "Sekso pamokų" herojus ir pasakotojas Šonas Beitmenas yra Elliso romano "Amerikos psichopatas" (taip pat neseniai buvo ekranizuotas) herojaus seksualinio maniako Piterio Beitmeno brolis. Vienoje filmo scenoje jis net prisistato merginai Piteriu. Šonas (James Van Der Beek) studijuoja filosofijos koledže, tačiau jam labiau rūpi narkotikai (Šonas juos ne tik vartoja, bet ir platina, nes neišsimoka skolų) ir meilė nekaltai Loren (Shannyn Sossamon). Šioji myli gražuoliuką Viktorą (Kip Pardue), kuris keliauja po Europą. Trečiasis pasakotojas yra gražuolis gėjus Polas (Ian Somerhalder), kuris neabejingas Šonui.

Filmas prasideda scenomis, kurios turėtų būti finalinės, o paskui veiksmas tiesiogine to žodžio prasme atsukamas atgal, kai idiliškame koledžo peizaže pradeda megztis pirmosios simpatijos ir konfliktai. Tačiau ir išeities tašką, ir finalą simboliškai jungia ta pati frazė, kurią vienas kitam pakartoja Loren ir Šonas. Ji apie tai, kad niekas nepažįsta ir negali pažinti kito. Jei "Sekso pamokos" nebūtų tokios natūralistiškos (filmo herojai vemia, tuštinasi, mylisi "kaip gyvenime"), net galėtumei pagalvoti, kad tai - nesusipratimų komedija: Šonas mano, kad meilės laiškus jam siunčia Loren, o ne nežinomoji, Polas iš pradžių viliasi, kad Šonas domisi juo, ir t.t. Tačiau Avary nepalieka jokių iliuzijų - visi nesusipratimai galiausiai baigiasi tragiškai - savižudybe, nusivylimu, jausmų tuštuma, tuo, kas niekad nebus pasakyta ir atrasta. Filmas taip pat nutrūksta vidury Šono frazės, dar labiau pabrėždamas neišsakyto kartėlį.

Ellisas neatsitiktinai vadinamas satyriku. Gyvenimas filosofijos koledže kupinas pirmapradžių ritualų - čia nuolat vyksta vakarėliai, kurių tikslas apsisvaiginti ir pasimėgauti atsitiktiniu seksu, kad ir su visa futbolo komanda iškart. Vakarėlių pavadinimai kažkodėl siejasi su pasaulio pabaiga ir mirtimi. Mokslams tenka ne tiek jau daug vietos. Ne filosofija, o kūnas yra viso ko centras. Kūnas čia atnašaujamas, atiduodamas, paimamas, svaiginamas. Regis, jis visiškai nebesusietas su jokia realybe, kuri tirpsta apsvaigus nuo narkotikų ar alkoholio. Kūnas yra atskiras, bet įvairūs ritualai jį susieja su kitais kūnais. Tačiau tai - ne artumas, jo nėra net patiriant orgazmą. Kiekvienas yra atskiras ir tikrai negali pažinti kito. Todėl originalus filmo pavadinimas tarsi akcentuoja, kad kiekvienas kuria savas taisykles, kiekvienas jas supranta savaip.

Kita vertus, šventės, seksas ir vakarėliai studentams, matyt, kompensuoja visuotinį nuobodulį, lydintį juos nuo lopšio iki karsto. Tokią mintį sufleruoja kad ir Polo susitikimas su apsvaigusia nuo alkoholio mamyte (Fay Dunaway), kuri aptarinėja tik būsimo automobilio spalvą. Taigi koledžas - tik tarpinė stotelė, panašiai kaip Europa Viktoro prisiminimuose, kurie prabėga prieš žiūrovo akis tarsi underground stiliumi sukurtas mėgėjiškas filmas. Avary, kaip ir Ellisas, nesigaili tų, kurie prarado savąjį šansą ir galimybę pažinti save.

Prieš maždaug dešimtį metų vaidybiniu filmu "Nužudyti Zoją" debiutavęs Avary priskiriamas Quentino Tarantino bendraminčiams. Jie kartu dirbo videotekoje, kartu rašė pirmųjų Tarantino filmų scenarijus. Videotekos sinefilo prisiminimais, matyt, galima paaiškinti "Daktaro Kaligario kabineto" ir "Pavargusios mirties" kadrus filmo herojų televizoriuose, nes kažkaip neįtikėtina, kad Frizo Lango "Pavargusia mirtimi" mėgautųsi buka narkomano sadisto meilužė. Po "Nužudyti Zoją" Avary dirbo televizijoje, prodiusavo kelis filmus, bet į didįjį kiną grįžo tik dabar "Sekso pamokomis". Tarantino pamokos išmoktos, tačiau žengta ir toliau, nes natūralizmas "Sekso pamokose" jau nėra vien žaidimo elementas, bet ir būdas analizuoti uždarą mikrovisuomenę ir jos paranojas bei perversijas. Filmas įdomus formaliais struktūros eksperimentais ir satyros bei natūralizmo mišiniu, tikrai retais persaldytame ir pernelyg paprastame šių dienų amerikiečių kine.

"Sekso pamokos", kaip ir "Taikinys telefono tinkle", išsiskiria ir iš šios vasaros repertuaro. Kitas šios savaitės filmas "Greiti ir įsiutę 2" ("2 Fast 2 Furious", JAV, 2003) - išsemia viską, ką gali išsemti populiaraus filmo tęsinys, nors iš Holivudo vunderkindu dar neseniai vadinto ir su Orsonu Wellesu lyginto Johno Singletono ("Kaimynų berniukai", "Rouzvudas", "Šaftas") galima tikėtis kur kas daugiau. Tačiau filmo "specifika", matyt, nieko daugiau neleidžia. Tęsinio didvyriu tampa šviesiaplaukis gražuolis (Paul Walker) - buvęs policininkas ir sėkmingas lenktynininkas. Kartu su savo vaikystės draugu (juodaodis modelis Tyrese) jie turi padėti pagauti su įkalčiais narkotikų bosą. Aišku, kad pagaus, kitaip ir negali baigtis.

Scenarijus parašytas taip, kad siužeto įmantrybės nekliudytų grožėtis greitomis mašinomis ir jomis atliekamais triukais. Lenktynes, mašinas ir jas aptūpusias merginas Singletonas rodo labai erotiškai, nuolat lygindamas merginų apatinių kūno dalių ir mašinų formas. Tai gana archajiška ir nelabai korektiška, bet ir pats filmas kurtas pagal tam tikros utopijos dėsnius. Čia viskas nutvieksta saulės, blogis yra bejėgis prieš gėrį, kurį simbolizuoja susibroliavę baltosios ir juodosios rasės atstovai. Matyt, dar rengdamasis "Rouzvudui" Singletonas pasižiūrėjo daug totalitarinės epochos filmų ir neliko abejingas jų stiliaus žavesiui. Plakatiškų portretų ir judėjimo apoteozės vaizdus "Greituose ir įsiutusiuose 2" sudrumsčia nebent viena scena, kai mafijozo paliepimu jam nepaklusęs policininkas kankinamas originaliu būdu: ant jo pilvo kibiru užvožiama žiurkė, kibiras daužomas lazdomis, o žiurkė negali pakęsti triukšmo... Tai taip pat gana archajiškas požiūris, juk neatsitiktinai ne tik B. Akuninas naujausiuose Pelagėjos nuotykiuose teigia, kad ateities religija atsigręš į gyvūnus ir augalus.

Pirmųjų "Greitų ir įsiutusių" žvaigždė Vinas Dieselis šią vasarą atsidūrė panašiai intelektualiai "prisodrintame" filme "Atpildas" ("A Man Apart", JAV, 2003). Čia jo herojus taip pat policininkas, kuris dėl metodų kovojant su tarptautinės narkomafijos bosais irgi praranda policininko ženklelį. Dieselio herojus filme turi tik du norus: 1) pagauti mafijos bosą; 2) atkeršyti mylimos žmonos žudikams. Dieselis visą filmą ir vaidina tik tuos du norus ir dar labai grožėdamasis savimi.

Aišku, kad režisierių F. Gary Gray’ų įkvepia filmų su Van Dammu ar Stalone patirtis, tačiau ir jam reikėjo labiau pasukti galvą ir paieškoti nors kiek originalesnio stiliaus, nes išorinis margumynas, nuolat supantis Dieselio herojų, neužpildo tuštumos. Net jei ta tuštuma vadinasi pramoginis vasaros filmas.

Živilė Pipinytė