Teatras, einantis teisingu keliu

Scena iš G.F. Händelio "Alčinos" pastatymo

"Alčina"

Tai bent gardėsis baroko mėgėjams! Ne, - šiuolaikinio teatro mėgėjams. Ne, ne, tiesiog - teatro mėgėjams! Tiems, kurie vertina aktorių ir publikos energetinę ir intelektualinę "komunikaciją", mėgaujasi stebėdami vaidybos grakštumą. Tiems, kurie iš teatro laukia visų komponentų - muzikos, dramos, režisūros, vaidybos, šokio, scenografijos ir kostiumų - tarpusavio sąveikos ir skleidžiamų emocijų. Nepretenzingas ir gaivus, kupinas švelnios ironijos režisierės Kristinos Vuss ir scenografo Andrio Freibergo žvilgsnis į barokinį teatrą. Dirigento Andrio Veismanio stilingai perteiktas barokinės retorikos teatrališkumas. Estetiški, psichologiškai tikslūs Kristinės Pasternaka kostiumai. Ir, žinoma, žavingoji Sonora Vaice (Alčina), verčianti publiką ploti vidury arijos ir akimirksniu nutraukianti juoką bei plojimus vien grakščiai pakėlusi mažąjį pirštelį.

Opera seria - tradicines baroko arijas jungia ilgi rečitatyvai. Bet subtili pastatymo ironija, šviesos ir džiaugsmo atmosfera priverčia nuolat šypsotis, o kartkartėmis ir garsiai juoktis. Žinoma, yra ir privalomi barokinei operai baleto numeriai - tuomet galima gėrėtis autentiškais epochos šokiais (choreografė Jane Gingela). Kaip žinia, sudėtingos barokinės arijos, pilnos įvairiausios melizmatikos ir fioritūrų, neleidžia solistams daug judėti dainuojant ariją. Tokiais atvejais dramai nesustoti padeda vizualus basso continuo - stilizuotas nebylių personažų (Alčinos tarnų - pavergtų vyrų) baletas. Baltos antikinės kolonos ir aklina siena scenos gale, virstanti labirintu - štai ir visa scenografija. Bet kiek erdvės ir šviesos, kokios puikios proporcijos! Kiek jausmo ir informacijos tame minimalizme! Čia ir saulėta Italija (opera parašyta pagal siužetą iš L. Ariosto "Orlando furioso", savo ruožtu interpretuojančio antikinį mitą), ir Alčinos rūmų galia. Ir barokas, ir šiuolaikiškas ironiškas mostas: palubėj kabo "barokiniai debesys" - milžiniški balti balionai.

Spektaklio prasminė kulminacija tapo ilgiausia Alčinos lamento arija: "išsiverkti" Jos didenybei padeda krapnojančio lietučio videoprojekcija (burtininkė visgi), tuo tarpu "tarnai" visiškai abejingai atlieka, rodos, įprastinį vakarinį ritualą - padeda nusivilkti aksominę suknelę, o iš palubės, iš po "debesų" žiūrį į kaprizingą vaiką balti šiuolaikiniai skėčiai…

Detalės: Alčinos suknelė atrodo paprasta, bet kilniai prabangi - puikaus purpurinio aksomo ir klasikinių proporcijų. Jos sesers Morganos suknelė - lyg ir to paties modelio pakartojimas, tačiau akivaizdu, kad Morgana, nors ir tokia pat turtinga, turi ne tokį subtilų skonį ir galbūt net pavydi sesutei: jos suknelė šiek tiek blizganti, ne tokios taurios spalvos, sijonas trumpesnis, puresnis, žodžiu, visko per daug. Tarnai (Alčinos pavergti vyrai) - nebylūs personažai, visiems jiems raiščiais užrišta burna. Tai iš pirmo žvilgsnio paaiškina Rudžjero vietą Alčinos rūmuose. Tokių detalių spektaklyje gausu, bet jei nenori, gali jų ir nepastebėti, kaip gali nepastebėti už lango augančio medžio šakų formos. Gali nepastebėti, bet be tokios detalių precizikos apie profesionalumą juk nekalbėtume.

"Alčina" - palyginti "senas", 1998-ųjų metų spektaklis. Ir rodoma ji nedažnai, nes orkestre groja ne Rygos operos muzikantai, o žmonės, besispecializuojantys atlikti senąją muziką - įvairių Latvijos bei Estijos senosios muzikos ansamblių nariai. Tai lemia stilistiškai teisingą G.F. Händelio muzikos skambesį, tačiau apsunkina teatro darbą: ne taip paprasta surinkti visus muzikantus, suderinti repertuarą su jų individualiais koncertiniais grafikais. (Solistės taip pat "neetatinės" - dainuoja įvairiuose Europos teatruose.) Be to, kai spektaklis nerodomas pusę metų ar ilgiau, daug kas pasimiršta ir visiems susirinkus reikia iš naujo repetuoti. Gerokai lengviau būtų pastatyti tokią operą, parodyti 5-10, gal net 20 kartų ir atsisveikinti… Arba absiriboti etatiniais dainininkais ir teatro orkestru… Rygiečiams netinka toks variantas: teatrui reikia kokybiškų spektaklių ir įvairaus repertuaro. Ir štai - nori Maskva barokinės operos? - prašome. Vengrai rengia Mozarto festivalį? - kokios iš jo operų pageidaujate? "Mes juk ne masinė subkultūra, - sako Andrejis Žagaras. - Mes - valstybės kultūros veidas."

Žinoma, yra ir ką kritikuoti. Choras vis dar lieka silpniausias Rygos teatro komponentas. O ir solistams, išskyrus Sonorą Vaicę, baroko muzika dar techniškai pernelyg sudėtinga. Teatras ieško: rudenį žadama "įvesti" į spektaklį du naujus solistus - kontratenorą Rudžjero partijai ir diskantą berniuko Oberto vaidmeniui (kol kas šias partijas atlieka tenorai, o tas neatitinka partitūros). Bet pastatymas vertas tokių rūpesčių. Beje, šis spektaklis - ne tik tiems, kurie negali be teatro gyventi, jis idealiai tinka žmonėms, kurie eina į teatrą pailsėti, ištroškę lengvo, gražaus reginio. Nuoširdžiai rekomenduoju. Netiktų jis nebent tiems, kurie nemėgsta G.F. Händelio muzikos. Na, čia jau nieko nepadarysi: šiame pastatyme Händelio negirdėti neįmanoma.

"Kaukių balius"

Kaip šių metų festivalio išskirtinį bruožą pažymėčiau tai, kad visi trys pirmieji spektakliai - "Sraigto posūkis", "Alčina" ir "Kaukių balius" pastatymo prasme yra tiesiog pavyzdiniai. Skoningas, labai profesionalus darbas, nepaprastai gražūs ir rafinuoti reginiai, itin protingos vizualinės muzikinės dramos interpretacijos! Šiuos tris spektaklius reikia rodyti studentams - būsimiems režisieriams, scenos dailininkams ir kritikams - kaip pavyzdį, kaip turėtų būti statomos operos.

Po "Kaukių baliaus" premjeros praėjusią žiemą teko skaityti giriamuosius straipsnius ir "Mūzų malūne", ir internete. O ir pati bandžiau aprašyti šį estetišką, subtilų spektaklį "Muzikos barų" puslapiuose. Taigi dabar pakartosiu tik tai, kas, mano manymu, yra svarbiausia. Ši opera - kiečiausias riešutas G. Verdi kūryboje. Siužetui lyg tyčia surinkti visi įmanomi XIX amžiaus operų trafaretai: meilės trikampis, burtininkės pranašystės, politinis sąmokslas, balius ir t.t. Muzika - "perlų" vėrinys. Stilius Verdi, tačiau keistai viskas "per gražu", "per lengva" - kankanai, bufonada… Ir nėra rakto: apie ką? kieno tragedija? kur tragedija? kur dramos logika? Nejaugi psichologas Verdi šį kartą viso labo norėjo įtikti dainingų, įsimenančių melodijų ištroškusiai publikai? Teko skaityti ne vieną muzikologinį traktatą, tačiau atsakymo į klausymą, apie ką ši drama, ką kompozitorius norėjo pasakyti, taip ir neradau. Reikia būti tokiam jautriam muzikai ir preciziškam, kaip režisierius Gintaras Varnas, kad visgi surastum tą vienintelį tašką, iš kurio žiūrint kiekviena šios operos nata atrodo logiška ir visa muzikos dramaturgija - psichologiškai pamatuota.

G. Varnas surado atsakymą ištyrinėjęs ne tik Verdi laiškus libretistui, bet ir istorinius šaltinius apie pagrindinį operos personažą - Švedijos karalių Gustavą III, karalių, kurio didžioji aistra buvo teatras. (Kaip žinia, Verdi cenzūros buvo priverstas pakeisti veikėjų vardus ir veiksmo vietą. Rygos teatras pasirinko pirmąjį operos variantą. Tačiau nesvarbu - Gustavas ar Rikardo, Verdi rašė apie Gustavą III.) Skaitant istorinius Gustavo III gyvenimo aprašymus atrodo, jog jis, kad ir ką darytų politikoje, mūšio lauke ar rūmuose, visur jautėsi lyg scenoje. Karalius - pajacas, aktorius, likimo priverstas vaidinti nemielą širdžiai vaidmenį. Štai iš kur šioje operoje tiek daug blizgesio - tai teatras, vaidyba. Štai kodėl nuo pat pradžios žinodamas apie sąmokslą, Gustavas nekovoja su "išdavikais", o toliau tęsia savo pasirodymą. Jei nematėte Rygos spektaklio, paklausykite šios operos įrašo būtent tokiame kontekste ir jūs įsitikinsite, kad Verdi - širdžių žinovas ir dramaturgas Dievo valia - liko ištikimas sau ir parašė labai nekvailą dramą.

Kaip ir partitūros, kiekviena spektaklio detalė, iš pirmo žvilgsnio galinti pasirodyti tiesiog graži ir maloninanti publiką, kartu yra dramaturgiškai itin pateisinta ir logiška. Pagrindas - teatras, meilė teatrui, teatro grožis ir romantiškas likimo atvaizdas. Centre - Gustavo III vaidyba gyvenimo scenoje. Pastatymo stilius - minimalizmas, suderintas su romantiška atmosfera ir barokišku prašmatnumu. Labai talentinga, kerinti švelniu grožiu ir, kaip visada, žavinga savo paprastumu Andrio Freibergo scenografija…

Dažnai režisieriai, statydami operas, kažkodėl mano, kad jų darbas - atpasakoti "trumpą operos turinį", vienaip ar kitaip interpretuoti siužetą. Geriausiu atveju perskaito libretą… Tačiau juk to nepakanka! Kiek visiškai skirtingų operų parašyta tuo pačiu siužetu ir net pagal tą patį libretą! Pirmoji profesionalumo taisyklė - operos statytojai privalo įsiklausyti į muziką, įsigilinti į muzikos dramaturgiją ir išsiaiškinti (visų pirmą sau), kodėl kompozitorius parašė būtent tokią, o ne kitokią muziką. Priešingu atveju tai, kas vyks scenoje, "pjausis" su muzikos skambesiu. Muziką galima interpretuoti, tačiau nuo jos dramaturgijos nepabėgsi. Ji skambės, klausytojai vis vien girdės muzikos teikiamą emocinę ir prasminę informaciją. Todėl operos režisieriai privalo būti itin atsargūs, kad vaizdas ir vaidyba neprieštarautų muzikai. Tam nepakanka vien laikytis dirigento duoto tempo ar priversti chorą ritmiškai žygiuoti. Svarbu, kad to žygiavimo keliamos emocijos atitiktų muzikos teikiamą informaciją. Jei orkestras - impresionistinis, erdvus, argi galima užgriozdinti sceną milžiniškomis metalinėmis konstrukcijomis, kaip tai padaryta mūsų teatro "Turandot" spektaklyje?

Festivalyje Gustavo vaidmenį atliko kinų dainininkas Warrenas Mokas, jo balsas stokojo belkantinio erdvumo, tačiau intonacija ir vaidyba (labai temperamentingas aktorius) jis sugebėjo perteikti Gustavo charakterį, jo dramą geriausiai iš visų, kiek teko matyti. W. Mokas parodė ne karalių-juokdarį, bet karalių-pajacą, o tai - skirtumas, turint omeny Rygos "Kaukių balių" - spektaklį, kuris leidžia kalbėti apie tokias "subtilybes" kaip charakterio traktuotė… Renato vaidmuo šioje operoje ir šiame spektaklyje, be abejo, skirtas Dainiui Stumbrui - jo sodriam, vyriškam, didelio diapazono balsui ir mokėjimui vien intonacija atskleisti Verdi-psichologo talentą, jo plastikai ir "energetikai". Ir, žinoma, spektaklio brangakmenis - Kristinės Gailitės Oskaras. Dirigavo 27-erių metų latvių muzikantas, nuo rudens - teatro vyriausiasis dirigentas Andris Nelsonas - labai talentingas, emocionalus, užkabinantis jautrias klausytojų stygas, nors kol kas dar ir ne visada užtikrintas kūrinio forma. A. Nelsonas - Latvijos teatro augintinis: kelerius metus dar studijuodamas muzikos akademijoje jis grojo trimitu teatro orkestre. Teatro vadovai, pamatę jo talentą, siuntė tobulintis dirigavimo į kitas šalis…

G. Verdi "Kaukių baliaus" pastatymo fragmentas

"Skrajojantis olandas"

Latvijos nacionalinės operos teatre darbuotojai nuolat "iš viršaus" skatinami mokytis. Daug rėmėjų lėšų teatras skiria tobulinimuisi: dainininkai siunčiami į tarptautinius meistriškumo kursus, jiems samdomi pedagogai, administracija lanko marketingo, kalbų, visuomeninių ryšių ar dar kitokius kursus. Direktorius šiuo metu Maskvoje studijuoja režisūrą.

"Skrajojantis olandas" - pirmas A. Žagaro režisūrinis darbas. Šiek tiek stokojantis individualių meninių įžvalgų, tačiau skoningas, atliktas su didele pagarba muzikai. R. Wagnerio muzikoje stilistiškai priešinami du pasauliai - buitinis gyvųjų ir mistiškas Olando įgulos. (Pirmieji scenoje daug juda, nėra labai grakštūs - "individualizuota" minia, Olando jūreiviai - statiški, nejuda, tik išnyra iš tamsos ir vėl tampa nematomi.) Centre - Senta, Olandas ir juos jungiantis Fatumas. Vykusiai akcentuojama Sentos plastika: kampuotas ir kartu grakštus, "nežemiškas" ir lyg paženklintas judesio piešinys. Galima nesutikti su vietomis pernelyg didele statika. Galima kritikuoti režisierių dėl interpretacijos - opera traktuojama be gilių filosofinių vagneriško masto apibendrinimų, labiau kaip žmogiškų jausmų drama. Bet visa tai jau "aukštos materijos". Nei profesionalumo, nei gero skonio režisūrai nestinga.

Rygos teatras teisėtai didžiuojasi savo apšvietimo technika. Ir šiame spektaklyje scenos efektai visiškai atitinka muzikos ambicijų amplitudę. Besisukančios erdvėje lazerinės trimatės projekcijos, šviesų kontrastai, jų žaismė su scenografija, dainininkų šešėliai, peraugantys į videovaizdą ir t.t. Du kartus mačiau šį spektaklį ir vis vien nesupratau, kokiu būdu aklina atrodanti metalinė siena scenos gale staiga ištirpsta ir žiūrovams pasirodo visas švytintis iš vidaus, fantastinis, neapčiuopiamos konstrukcijos "NSO" (tiksliau, NPO) - Olando laivas. Sėdėdamas Rygos teatro salėje matai kiekvieną dainininko plaukelį, tačiau kaip padarytas tas laivas - neklauskite.

Pagrindinis Olando vaidmens atlikėjas - puikus baritonas Egilis Silinis. Dainininkas jau daugiau nei 10 metų gyvena ir dainuoja užsienyje. Tačiau teatrui tai ne problema - būtent E. Siliniui buvo statyta ši opera. "Latvijos žvaigždės, išėjusios į tarptautinę sceną, turėtų žibėti ir gimtojoje šalyje", - įsitikinęs A. Žagaras.

Du Maskvos Didžiojo teatro spektakliai

Kaip minėjau, antroji šių metų Rygos operos festivalio savaitė buvo skirta Maskvos Didžiojo teatro gastrolėms. S. Prokofjevo "Meilė trims apelsinams" ir G. Puccini "Turandot". Abu spektakliai parodyti po du kartus.

Deja, tai ir buvo tas deguto šaukštas medaus statinėje. Pirmiausia nuvylė muzikinis atlikimas. Nesitikėjau tokių techniškai silpnų solistų. Tuo labiau iš Didžiojo teatro. (Pagrindinius vaidmenis atliko Sergejus Gaidejus - Princas ir Kalafas, Romanas Muravickis - Kalafas, Vladimiras Matorinas - Kryžių Karalius, Vladimiras Voinarovskis - Trufaldinas, Aleksandra Durseneva - Princesė Klaričė, Marija Belčeva - Turandot, Lolita Semenina - Liu ir kiti.) Moterų artikuliacija tokia, lyg dainuotų su karšta bulve burnoje. Ir tik vienam kitam atlikėjui (V. Voinarovskiui, Vadimui Lynkovskiui - Timuras, Nikolajui Kazanskiui - Pingas) negalėtum prikišti dainavimo kultūros stygiaus. Kodėl reikia taip rėkti pamiršus visus frazavimus, balso pateikimo ir muzikos tėkmės logiką? "Meilę trims apelsinams" dirigavo Aleksandras Titovas ir, nors ir gerai subalansuotas, orkestras atliko S. Prokofjevo partitūrą formalokai. "Turandot" dirigentas - Aleksandras Vedernikovas - jausmingesnis ir, laimei, nepamiršo impresionistinių G. Puccini spalvų. Deja, jo operos traktuotė visiškai atitiko pompastišką pastatymo stilių… O ir varinių pučiamųjų falšas lyg ir nedera Didžiajam teatrui…

Tiesa, labai neblogai skambėjo choras. Ir dar vienas pliusas - Maskvos dainininkų aktorinė mokykla vis dar yra verta dėmesio. Štai ir viskas. O kas dėl pastatymų…

Jie skirtingi. "Meilės trims apelsinams" režisierius Piteris Ustinovas pasirinko stanislavskišką piešinį, ne itin tinkantį neoklasikiniam partitūros ekspresionizmui, muzikos sarkazmui ir hiperbolėms. Kompozitoriaus interpretacija Carlo Gozzi pasakos taip ir neatskleidė: papasakotas siužetas, balansuojant tarp nestilizuotos commedia del’ arte išraiškos priemonių ir teatrinių "kapustnikų" stiliaus. Yra keli momentai, "iškrentantys" iš visumos arba nederantys tarpusavyje (pavyzdžiui, Virėjos figūra, sukurta tyčia siekiant sukelti žiūrovų pasišlykštėjimą, arba ligoninės lova, pasirodanti tik pirmame veiksme ir nieko nereiškianti finale), tačiau svarbiausia, kad režisūrai trūksta "stuburo". Suaugę dėdės ir tetos natūralistiškai vaidina vaikus vaikams. Juokinga? - ne, nes falšas akivaizdus. Verta pagyrimų minimalistinė spektaklio scenografija (dailininkas Olegas Šeincis) - dygliuotas scenovaizdis, pavertęs sceną milžiniška spąstų dėže. Keli štrichai, bet emocinis poveikis yra. Gaila, kad šios emocijos nerado atsako režisūroje. Tuo tarpu pusė drabužių - kubistinių, geometrinių, ekspresyvių formų (labai primenantys mūsų teatro "Kaukių baliaus" finalinės scenos maskaradą, tik juodai balti), kita pusė - aliuzijos į fabrikinės gamybos realijas.

O štai Didžiojo teatro "Turandot" - labai vientisa ir yra visiškas atitikmuo mūsiškei. Tokia pat pompastika, toks pat natūralizmas, tos pačios kruvinos galvos, ta pati "kinų liaudis" su vatinukais, stumdoma kareivių, niūriai vaikšto po sceną kairėn ir dešinėn, tie patys balti vos judantys seniai - išminčiai ir t.t. Žodžiu, ta pati akla trumpo operos turinio natūralistinė iliustracija. Su Puccini simbolika ir impresionistiniu orkestru neturinti nieko bendra… Tiesa, mūsų scenoje - metalas, Didžiajame - milžiniškos plastikinės pabaisos ir sienos. Be to, labai daug baleto, o "liaudies skurdui" priešpriešinama Turandot rūmų prabanga. Mūsų "Turandot" daug sąlygiškų momentų - matome, kad kraujas - dažai, o kostiumai specialiai scenai pasiūti. Ten - tikroviškumo etalonas: kraujas ant skudurų išties atrodo kaip kraujas, vatinukai - lyg su jais 20 metų dirbta purve ir miegota. Ir esminis skirtumas - mūsų Turandot su Kalafu finale pasitraukia į žaislinį "teletabių" sodą, o visa liaudis, nepaisant patetiško mažoro, lieka patamsyje stovėti kraujo klane. Didžiajame teatre finalas - komunistinės Kinijos paradas - raudonos vėliavos, baltos uniformos, laimingi vaikučiai… Tačiau koks skirtumas? Ir kaip tai susiję su Puccini "Turandot"?

Ne kartą Vilniuje (sic!) tenka girdėti: "Opera - ne dramos spektaklis, čia svarbiausia - muzikinis atlikimas, o dėl pastatymo stiliaus egzistuoja taisyklės, tradicijos. Partitūroje parašyta: stalas dešinėje, veidrodis kairėje… Kam tos šiuolaikiškos interpretacijos? Kostiumai turi būti istoriniai! Negadinkite operos!" Kur taip yra parašyta? Niekaip negaliu suprasti, iš kur šis mitas? Iš ilgalaikio vaikščiojimo į mūsų operos teatrą patirties? "Stalas dešinėje ir veidrodis kairėje" - ne tradicija, o štampas! O ten, kur yra klišės, nėra meno… Taip, P. Čaikovskis nupiešė Germano - savo amžininko portretą. Tačiau argi Germanas toks jau tolimas ir svetimas mums? O Shakespeare’o Hamletas? Verdi Otelas? Būtent tokie "tradiciniai" pastatymai - kuriuose scenografija, režisūra, drabužiai ir apšvietimas tėra tik fonas koncertui - ir sumenkina muziką, lyg pabrėždami operos, kaip žanro, naftaliniškumą. Opera pirmiausia yra teatras. Nuo dramos teatro skiriasi tik tuo, kad pjesės rašomos ne žodžiais, o natomis. Dramos teatro principų, jo raidos ir šiuolaikinių meninių įžvalgų čia nevalia nepaisyti. Ir apie tai, beje, galima perskaityti bet kurio iš didžiųjų operų kompozitorių laiškuose.

Kam reikalingi tokie festivaliai

Rygos operos festivalis - pirmiausia šventė operos mėgėjams, nes programos įvairovė sukelia pavydą Latvijos operai, kuri turi tokį įvairiapusį repertuarą. Festivalis - tai ir kasmetinė "ataskaita": teatras rodo praėjusio sezono premjeras ir vieną kitą "senesnį" spektaklį. Taip sakant, pažiūrėkime, palyginkime: ko pasiekėme ir ką turime. Galiausiai festivalis - tai komercinė paroda. Teatras siūlo "prekę". Užsienio operos gerbėjai, operos apžvalgininkai, kritikai, teatrų ir festivalių vadovai, prodiuseriai ir vadybininkai yra labai užsiėmę žmonės, prisikviesti juos nelengva: jie negali nuolat važinėti į Rygos premjeras. Norint geriau susipažinti su teatru jiems itin patogu vasarą atskristi į Rygą ir vos per savaitę ar dvi pamatyti visus geriausius ir naujausius pastatymus. Pamatyti, ką Ryga gali pasiūlyti ir galbūt pakviesti kokį nors spektaklį į savo teatrą ar festivalį. Vietinė publika taip pat nelieka užmiršta, nes festivalis juos vilioja arba premjeromis, arba solistais, arba svečių spektakliais.