Bendras tikslas - teatras

V. Inčiūtės nuotr.

Prieš kelias dienas su savo auklėtiniais - Muzikos akademijos III kurso aktoriais - grįžote iš 2-ojo tarptautinio studentų teatro festivalio Varšuvoje. Rodėte spektaklį pagal Vasilijaus Šukšino apysaką "Iki trečiųjų gaidžių". Koks tai festivalis, ar tokie festivaliai reikalingi studentams?

Išvažiavom, galima sakyti, visai atsitiktinai. Tiesiog į Muzikos akademiją buvo atėjęs kvietimas į festivalį, o mes apie jį sužinojom gana vėlai - kai jau reikėjo ruoštis į kelionę. Lengvabūdiškai pasakiau, kad važiuosime, bet šiek tiek ir bijojau - juk jie nė viename panašiame renginyje dar nėra buvę. Praėjusiais metais šiame festivalyje buvo parodytas kito mūsų akademijos kurso auklėtinių judesio spektaklis. Šįmet įvyko jau 2-asis toks festivalis, tačiau 3-asis dabar jau bus tik po dviejų metų. Tarsi savotiška jauno teatro bienalė.

Per visą mano darbo su studentais praktiką tokios pamokos neturėjo nė vienas kursas. Viena, ką sako ar pasakoja dėstytojas, visai kas kita - kai pats pamatai, kaip dirba tavo bendraamžiai. Juolab kai jie dirba taip įvairiai - festivalyje rodyti spektakliai iš 15 šalių: Lenkijos, Rusijos, Argentinos, Ispanijos, Čekijos, Slovakijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos ir t.t.

Ar jautėsi skirtumai tarp mokyklų?

Man didžiausią įspūdį padarė lenkai. Varšuvos Teatro akademijos ir Krokuvos aukštosios teatro mokyklos IV kurso aktoriai parodė skirtingus ir be galo įdomius spektaklius. Kai juos žiūrėjom, manėm: duok Dieve, kad tokie būtų teatre. Jokio įspūdžio, kad juose vaidina studentai. Vaidina subtiliai, organiškai, jaunatviškai ir labai skirtingai. Atrodytų, žinome lenkų mokyklą, ji turi savo tradicijas, tačiau įspūdis išties buvo netikėtas. Pamatėme tarsi dvi skirtingas tos pačios šalies mokyklas, kurios (ypač) išsiskyrė puikiais aktorių darbais. Varšuviečiai parodė A. Čechovo "Vyšnių sodą" (rež. Agnieszka Glińska), o krokuviečiai - Franko Wedekindo "Maestro" (rež. Krzysztofas Głobiszas). Kai su jais bendravę ir susipažinę studentai rodydavo man čia vaidinusius aktorius, negalėdavau jų atpažinti - taip scena ir vaidmenys juos pakeitė. Studentai man pasakojo, kaip jie kūrė tuos spektaklius, nemiegodavo naktimis, repetuodavo tol, kol galėdavo kviesti režisierius-pedagogus; kad, pavyzdžiui, spektakliui "Maestro" visų pirma atsirado forma, ir tik vėliau ji buvo pildoma emociniais ir psichologiniais gyvos vaidybos niuansais. Stebėjausi "Maestro" ansambliškumu; pasirodo, jie visi suvaidino vienas kito vaidmenis, kiekvienas po truputį juos pildė.

Žinoma, jų sąlygos nė iš tolo neprimena mūsų mokyklos. Varšuvoje galėjome repetuoti vienoje Teatro akademijos auditorijų. Kiekviena auditorija puikiai techniškai įrengta - su prožektoriais, reikalingomis priemonėmis, daiktais, studentų paslaugoms dirba aptarnaujantis personalas. Jie ir savo būsimą diplominį spektaklį iki "gynimo" turi suvaidinti trisdešimt kartų! Juk kokia tai neįkainojama vaidybos praktika - su savais žmonėmis, savo kursu, o ne atsidūręs vienas svetimame teatre. Tik tokiu atveju galima kalbėti apie ansamblį. Ir tik tokiu atveju aktoriai (su savo prožektoriais, savo rekvizitu) yra pasiruošę ir gali eiti iš mokyklos į teatrą. Priešingai nei mes: mes nieko neturime, o atėjus į teatrą, į sceną visko tenka mokytis iš naujo.

Ar skiriasi kitų šalių mokyklos, aktorių ruošimo metodikos?

Pavyzdžiui, Varšuvos akademijos aktorių kursuose grupėje yra 20 žmonių, tačiau vienas pedagogas kurį laiką dirba tik su šešiais studentais, vėliau pedagogai keičiasi. Vadinasi, studentai turi galimybę dirbti su skirtingais pedagogais, kurių, beje, su vienu kursu dirba po tris, keturis. Ir svarbu tai, kad vienas žmogus gali būti dėmesingas, reiklus ir gali daugiau duoti šešiems, o ne penkiolikai ar dvidešimčiai žmonių.

Jau žinojau, kas yra italų mokykla. Dabar tik dar kartą įsitikinau. Nepasakyčiau net, kurio tai amžiaus, epochos teatras, tačiau visi vaidina pastatytais balsais, reikalinga mimika ar su patosu. Ispanai pristatė dvi - Barselonos ir Madrido - mokyklas. Studentai iš Barselonos paruošė judesio spektaklį - kaip studentiškus etiudus, kurių vieni buvo labai įdomūs, kiti nelabai, bet mūsų studentai turėjo progos pamatyti, kas yra kūnas, rankos scenoje, kaip ir kiek daug jie gali pasakyti apie žmonių tarpusavio santykius, kokius įvaizdžius sukurti. Juolab kad ir atlikimas buvo labai elegantiškas, kultūringas, išradingas. Studentai iš Madrido kūrė "tylos teatrą", deja, iš jo norėjosi kuo greičiau bėgti: pusantros valandos aktoriai labai lėtai judėjo lašant iš čiaupo vandeniui.

Kad ir kaip būtų, festivalis, ypač studentams, naudingas visomis prasmėmis: gali ir save įvertinti pažiūrėdamas iš šalies, ir pamatyti kitus. Tai labai reikalinga.

Nuo šiol festivalis vyks kas dveji metai? Gal žinote, kodėl?

Manau, kad tai nėra pigus renginys. Visi buvo priimti ne kaip studentai, kuriems nesvarbu, kur jie miegos ir kaip gyvens, bet kaip festivalio svečiai. Gyvenome viešbučiuose, gavome dienpinigių, galėjome (!) likti visą savaitę ir žiūrėti beveik visus (jei jie nebuvo rodomi tuo pačiu metu) spektaklius.

Mane sužavėjo ir nustebino varšuviečių profesionalų požiūris į jaunus menininkus. Klausiau rektoriaus, ar brangiai mokėjo teatrams už salių nuomą. Jis atsakė, kad mokama buvo tik apšvietėjams, kurie konkrečiai aptarnavo spektaklius. Varšuvos teatrai, žinodami, kad tai festivalis, maloniai priėmė jo svečius po savo stogu.

Festivalis turėjo ir savo prizus. Juos skyrė įspūdinga vertinimo komisija: prancūzų režisierius Jacques’as Lassalle’is, rusų režisierius Valerijus Fokinas, bratislavietis scenografas Borysas Kudlička ir lenkų aktorė Dominika Ostałowska.

Didįjį prizą laimėjo du A. Čechovo "Platonovo" spektakliai - iš Budapešto ir Bratislavos. Už vaidmenis prizus pelnė vengrų aktorius, vaidinęs Platonovą, ir būsima aktorė iš Brno. Deja, vengrų nemačiau, bet vertinimai kiek nustebino, nes nepaprastai įspūdinga buvo, pavyzdžiui, aktorė, "Vyšnių sode" vaidinusi Ranevskają. Ji sukūrė ir vaiką, ir ydingą moterį, atrodo, nesuvokiančią, kada ką padarys. Beveik kiekviena šio spektaklio mizanscena sukurta taip, kad tarsi nuosaikiai prasidėjęs etiudas staiga pavirsdavo kupina energijos, emocijų, ritmo ir dramiškumo scena. Beje, spektaklyje nėra Firso. Nors pats sodas, kurio nematome, jiems nepaprastai brangus. Jie jauni ir vaidino jaunus, tačiau įkūnijo reto ryškumo charakterius - šiuolakiškus, gyvus ir ekspresyvius. Jaša, Gajevas, Petia Trofimovas - galėčiau vardyti kiekvieną. Žiūrėjai ir bijojai kvėptelti... Nė sekundę nebuvo nuobodu.

Ar Jūs, Dalia, jaučiate skirtumą tarp skirtingo laiko savo studentų?

Be abejo. Kiekviena karta skiriasi. Negali dirbti taip, kaip anksčiau. Kaip rasti kontaktą, kaip tuos žmones atverti? Gerai, kad randi bendrą kalbą. Tai jau daug. Žinau, kad negalėčiau dirbti, jei manimi netikėtų.

O dabartinis mano kursas vėl kitoks. Tai ne tik kita lietuvių, bet ir kita rusų, kurie puikiai moka lietuviškai, gimę ir augę Lietuvoje, karta. Ir šitie žmonės, mano manymu, atviresni, palyginti su lietuviais. Kartais gerai, kad jie atviresni, kartais - ne. Lazda turi du galus. Kitąmet jiems - paskutiniai mokslo metai. Juos rinko kaip Rusų dramos teatro pamainą, dabar teatre vadovai pasikeitė, tad nežinau, kuo viskas baigsis. Tiesa, mes teatre neblogai jaučiamės, turime savo darbo vietą. Ir egzaminų spektaklius rodėme šiame teatre, ir jie patys retsykiais čia vaidina. Beje, jie labai trokšta žinių - šitai pastebėjau Varšuvoje, - norėjo kuo daugiau pamatyti ir sužinoti.

Ar norėtumėte grįžti į teatrą? Ar pati jaučiate teatro laiko skirtumą?

Nežinau. Neseniai pabandžiau, kai sutikau repetuoti Slapovskio "Bausti negalima pasigailėti". Kitąmet bandysime paruošti baigiamuosius egzaminus-spektaklius. Žinau, kad dirbdama su studentais kartu dirbti teatre negaliu. Visada kažkas nukenčia. Atsimenu, jei tau sekasi su studentais, tai kita diena teatre bus tuščia. Ir atvirkščiai. Teatras ir studentiška aplinka yra skirtingi dalykai. Galiu dirbti tik su tais, kurie nori dirbti su manimi. Nenoriu prievartos. Jei nėra pasitikėjimo, jei žmogus tik atlieka pareigą, tada nėra darbo. Bet... nuolat dirbti teatre nenorėčiau.

Žinoma, kad skiriasi ir teatras, ir raiškos priemonės, bet Brookas, sakydamas, kad visi žanrai geri, išskyrus nuobodų, ir šiandien teisus.

Mums atrodo, kad, pavyzdžiui, anksčiau teatras buvo tikresnis, gilesnis, o šiandien yra tik įdomus. Jaunimas turi savo pamėgtas teatro formas, tačiau daugelio jaunų žmonių teatras jau "neveikia", jie nebenori eiti į teatrą.

Lenkų "Vyšnių sodas" man tuo ir patiko, kad buvo nepaprastai emocionalus. Visada džiaugdavausi ir iki šiol džiaugiuosi, jei teatrui, scenai pavyksta mane apgauti. Ir pats viską žinai, žiūrėdamas vieną ar kitą sceną gali numanyti, kas bus, tačiau kai viskas netikėtai keičiasi, tada pasiduodi. Taip buvo "Maestro" spektaklyje.

Žinoma, jaunimas šiandien turi pasirinkimo laisvę. Bet kaip tik todėl teatrui ir reikia galvoti apie tai, ką daryti, kad jauni žmonės grįžtų. Man patiko, kaip per susitikimą Varšuvoje kalbėjo Fokinas: visi mes suprantame, kad žmones reikia kviesti į teatrą, ir kaip pavyzdį paminėjo Marko Zacharovo spektaklį "Lošėjas" pagal F. Dostojevskį. Tai - ne Dostojevskis, o šou: mažąją "Lenkomo" sceną režisierius pavertė tiesiog lošimo namais, nes po šou turtingi žiūrovai čia pat gali sėstis už stalų ir lošti. Reikia, kad būtų publika, bet labai svarbu, kokia. O mes vis kalbam apie publiką... Ją reikia prisijaukinti. Reikia rasti, kokius jaunų žmonių jausmus paliesti. Nors šiandien tai ne taip lengva. Kita vertus, tas, jaunesnis ar vyresnis, kuris pats užsidirba pinigų, jau žino jų vertę. Bet receptų nėra, jei jų būtų - būtų lengviau gyventi. Statydamas spektaklį nežinai, ar jis turės "paklausą". Visada rizikuoji.

Šiandien vis dar nesiliaujame kalbėję apie teatro vadovo "profesiją". Kas jis turėtų būti - režisierius?

Man atrodo, kad režisierius, kuris vadovautų trupei, reikalingas. Vienas rusų režisierius, turėdamas omenyje kiną, pasakė: "Pats svarbiausias dalykas yra atmosfera - ne aikštelėje, o už jos." Juk viskas, kas yra už aikštelės, atsiranda ir joje. O teatre šie dalykai ypač juntami. Pastaraisiais metais tokia atmosfera džiaugiausi vienintelį kartą - per ir po "Malыšo" premjeros. Santykiai visai kiti. Visai nesvarbu, esi tu tame teatre ar ne, dirbi ar ne kaip "etatinis", bet svarbu, kas tam teatrui vadovauja, kaip juo yra rūpinamasi.

Mes nuvažiuojam kitur, pamatom gyvus, puikius spektaklius, štai Jūs pasakojate nuostabius įspūdžius apie "Vyšnių sodą" - ko trūksta mums?

Kad kiekvienas darytų tai, ką sugeba. Aš nežinau, ką daro Oskaras Koršunovas, bet pas jį jaunimas eina. Gali klausti ką nori, kokį režisierių ar teatrą jie šiandien žino, pasakys, kad jo. Režisierius, repetuojantis baisiuose Profsąjungų rūmuose, išleidžia spektaklį, kurį Lietuva finansuoja tik maža dalimi, tuo tarpu Nacionalinis tuščias, kituose teatruose režisuoja kas netingi - vyksta negalimi dalykai. Vertybių skalė baisi.

Varšuvoje mums vertėjavo Teatro akademijos pirmakursis lietuvis. Jis mums papasakojo, kaip Jarzyna rinko jaunus aktorius spektakliui: reikėjo eiti į metro stotelę, sakyti, kad esi studentas, neturi iš ko gyventi, ir skaityti eiles. Konkursą praeis tas, kuris surinks daugiausiai pinigų. Tačiau Jarzyna ir akademija spręs, kaip jaunam aktoriui išnaudoti galimybę dirbti pas šį režisierių ir kartu mokytis. Ir jie susitars, nes žmonėms svarbus bendras reikalas. Bendras tikslas.

Kalbėjosi Rasa Vasinauskaitė