Vytautas Benokraitis (1931-2003)

Birželio 30 d. po ilgos ir sunkios ligos mirė Šiaulių dramos teatro aktorius Vytautas Benokraitis.

Kur dabar stovi pilki Šiaulių kultūros centro rūmai, buvo gimtieji Vytauto Benokraičio namai. 1931-ųjų kovo 1 dieną ten jis atėjo į šį pasaulį, o tam žemės lopinėliui ilgainiui buvo lemta tapti aktyvaus kultūrinio gyvenimo vieta, nors apie tai tada niekas negalvojo. Naujagimio tėvai Adolfina ir Jeronimas Benokraičiai sūnų pavadino Lietuvos kunigaikščio vardu, kuris ne tik populiarus, bet ir brangus, artimas kiekvieno lietuvio širdžiai.

Iš kur jis išgirdo žodį artistas, galima tik spėlioti, bet dar nesuvokdamas jo prasmės, smagiai jodamas apžergtą lazdą kartą tėvams pareiškė: "Aš būsiu artistas!".

V. Benokraičio kūrybinio kelio pradžios liudininkai pasakoja, kad studiją lankydamas jis mūvėjo trumpikes. Atrodė jaunutis, menkutis. Vaikinas norėjo sustiprėti, todėl daug sportavo: žaidė futbolą, bėgiojo trumpas distancijas. 1946-ųjų metų spartakiadoje Šiauliuose bėgo 60 m ir laimėjo pirmą vietą. Kur pasukti?

Vis dėlto teatro trauka buvo didesnė.

Labai greitai aktorius ėmė gyventi teatro ritmu. Vaidmuo vijo vaidmenį, spektaklis - spektaklį: 1949 metais vaidino net septyniuose naujuose spektakliuose, 1950-aisiais - šešiuose... Greitai bėgo metai, dešimtmečiai... Aktorių puošė jaunystė, puikūs scenos duomenys: lieknas, aukštas, garbanotas.

Per penkiasdešimt metų kūrybinės veiklos teatre išryškėjo gabaus aktoriaus talentas. Be abejo, buvo visko - džiaugsmo, nusivylimų, konfliktų, laimėjimų ir praradimų. Kūrybos darbas ir negali būti kitoks. Beveik iš pusantro šimto vaidmenų galime išskirti ne vieną dešimtį, kurie sukurti ir suvaidinti meistriškai. Jie, aišku, pastebėti ir teatro kritikų, ir kolegų, ir žiūrovų. Jei atvykus gastrolių į miestelį ar kaimą žiūrovai klausia: "Ar vaidins Benokraitis?", tai didelis artistui džiaugsmas - jis pripažintas, mėgstamas, gerbiamas.

Per 50 metų pasikeitė miestas, nebeliko Vytauto gimtojo namelio, Anapilin iškeliavo scenos partneriai, keitėsi žiūrovų kartos. Visas jas džiugino Vytauto vaidmenys, meilė ir pasišventimas Šiaulių dramos teatrui...

Mus paliko scenos riteris, nuostabus žmogus, puikus draugas, ištikimas vyras.

Brangus Vytautai, su liūdesiu atsisveikindami tariame: tebūnie Tau lengva gimtoji Šiaulių žemė.

Šiaulių dramos teatro kolektyvas