Dailė

Meno juslės

Škotijos menininkių darbai galerijoje "IBID. Projektai"

Dovilė Tumpytė

iliustracija
Lucy Gunning. "Arklių pamėgdžiotojos". 1994 m.

"IBID. Projektų" galerijoje pristatomi dviejų Škotijos menininkių darbai - labai skirtingi, bet kažkuo ir panašūs. Galbūt tuo, kad menininkė Lucy Gunning dirba su žmonėmis, juos savotiškai tyrinėja, o Clara Ursitti įsibrauna savo menu į žmogaus organizmą per uoslę ir palieka žmonės tyrinėtis patiems.

Lucy Gunning videodarbas "Arklių pamėgdžiotojos" (1994) yra socialinės prigimties. Jame menininkė nufilmavo penkias moteris, kurios atsiliepė į skelbimą "London Weekly" dienraštyje, prašantį prisidėti prie meninio projekto. Moterys buvo paprašytos pamėgdžioti arklio skleidžiamus garsus, ir kiekviena nufilmuota nešiojama kamera. Moterys prieš kamerą stebėtinai atsipalaiduoja ir persikūnija į gyvūną. Kaip rašoma parodos anotacijoje, "Helene Cixous "Prometėjos knygoje" aprašo aistringą moters ir jos kumelės meilės istoriją, kurioje žirgas išreiškia idealą arba idealizuotąjį alter ego. Būtent narciziškas tokios aistros objektas atrodo tarsi adresuotas moterų riksmams iš Lucy Gunning videodarbo." Arklys nuo senų laikų įvairiose kultūrose siejamas su ugnimi ir vandeniu - kaip teikianti gyvastį ir kartu pavojinga jėga, veikianti teigiama ir neigiama linkme, simbolizuojanti nevaldomus instinktus, siejama su jaunyste, jėga, seksualumu, vyriškumu. Arklys laikytas sielų valdovu. Man pasirodė svarbu tai, kad moterys nėra aktorės, veiksmas nėra surežisuotas, jos tiesiog pažadina savo užslėptas aistras, troškimus, nuotaikas, emocijas, charakterį, savąjį "aš", sąmoningai (o gal ir nesąmoningai) susitapatindamos su žirgu, eržilu, kumelaite ar tiesiog arkliu. Moterys taip įsijaučia, kad ne tik garsais, bet ir elgsena, judesiais persikūnija į gyvulį, taip atskleisdamos savo skirtingus charakterius. Viena moteris vaikšto lyg niekur nieko parke ir vos praverdama burną žvingauja kaip jauna kumelaitė. Kita - šokčioja, strykčioja, prunkščia, kapsto "kanopomis" žemę kaip įsiutęs eržilas. Tačiau jos rankų padėtis tokia, tarsi laikytų vadeles ir tramdytų įsisiautėjusį gyvulį. Galima tai perskaityti kaip "moters" norą tramdyti "vyrą" arba "vyrą savyje". Persimainęs moterų elgesys atskleidžia ne tiek chtoniškąją, kiek juslingą ir veržlią jų prigimtį.

Iš Lietuvos menininkių žmogaus susitapatinimo su gyvūnais galimybes savo videofilme bandė parodyti Ieva Sireikytė. Menininkė prašė kelių žmonių paloti studijoje prieš kamerą. Žmogaus "persikūnijimas" į šunį turi kiek kitokį charakterį: lojimas yra greičiau paslėptos agresijos iškėlimas į paviršių, savo neigiamų savybių parodymas. Galbūt todėl prieš kamerą žmonės buvo labai susikaustę, ir prireikė juos ilgai įkalbinėti atlikti tokį palyginti paprastą veiksmą. Žiūrint filmą matyti, kaip žmogus nedrįsta iškeisti savo žmogiškos prigimties į šunišką, galbūt bijodamas ir nenorėdami parodyti savo "šuniškumo" (paprastai lojimas suvokiamas kaip pyktis). Galbūt šis veiksnys veikė ir merginas vienoje iš "Holivudo šou" laidų, kai jų buvo paprašyta paloti, nes toks garsų sąskambis išjudina balsą ir praplečia jo galimybes. Tačiau merginos griežtai atsisakė tai daryti (nes neleidžia "vidus"), sakydamos, kad gali kniaukti arba sutiktų švelniai "nusižvengti". Vaikinams lojimas nesukėlė jokių keblumų, supratus lojimą tik kaip priemonę balsui tobulinti.

Claros Ursitti darbe "Mirusi galva" (2002) galėtų šokiruoti pats objektas (bet nešokiruoja): prie sienos pritvirtinta žmogaus kaukolė su elnio ragais. Atrodo lyg būtų kažkieno trofėjas. Kieno? - ne taip svarbu. Tokio simbolinio pavidalo "mirtis" (juk tai pirmiausia paprastai pagalvoja žmogus, išvydęs kaukolę) atrodo labai nepasiekiama, praradusi savo reikšmes, prasmes ir t.t., nieko organiško ir drebinančio paširdžius. Tai atsitinka, manau, dėl to, kad mūsų vizualinė percepcija yra perkrauta (overloaded, ne reloaded). Tikriausiai šiuolaikiniame vaizdų sraute nieko nenustebintų ir Jėzaus Kristaus pasirodymas - dar vienas new media triukas? Bet gal šis darbas visiškai nieko bendro neturi su mirtimi, o tėra greičiausiai "raguoto" (išduoto ir apgauto) homo sapiens porūšis (iš pirmo žvilgsnio - banali iki negalėjimo metafora). Kas dar, jei ne vizualumas (rega vis dėlto yra didžiausias informacijos absorbuotojas), galėtų mus sujaudinti? Tai, kas geba įsiskverbti giliai į mūsų vidų - kvapas, sukeliantis emocijas ir begalę prisiminimų, prabėgančių lyg kino filmo kadrai. Aromatai, mums jų net nefiksuojant, įsirėžia į atmintį, telkdami paskui save vaizdus. Kvapas yra pagrindinė kūrybinė Ursitti medžiaga. Muskusas, naudojamas kvepalų gamyboje kaip mišinio dalis, paprastai dedamas kaip kitą lytį pritraukiantis aromatas, per šnerves pasiekiantis žmogaus smegenis ir sukeliantis hormonų atakas (taip kartais tikrosios susijaudinimo priežasties gali net nenutuokti), šiame menininkės darbe skleidžia smarvę. Sako, kad natūralaus muskuso kvapas panašus į gyvūno išmatų kvapą ir, pasak anotacijos, turėtų pripildyti galerijos erdvę "gyvūno egzistavimo fikcija", bet bent man jis atsiduoda lavonų kvapu, sumišusiu su lelijų. Ilgai tokio kvapo neištversi, nes jis užgniaužia kvėpavimą ir supurto atmintį, ir bėgi nuo abiejų, ištiktas Prusto efekto. Savo darbuose menininkė išnaudoja kvapo galią priminti tam tikrą faktą, situaciją, reiškinį ir laukia numatytų rezultatų žiūrovo sąmonėje veikdama pasąmonę. Menininkė eksperimentuoja su kūno kvapais, juos perkuria sukeldama gausybę vaizdinių. Ir pati menininkė pripažįsta, kad ji suintriguota fakto, jog kvapas taip gyvybingai sužadina žmonių prisiminimus. Dirbdama kartu su biochemiku George’u Doddu, ji sumanė sukurti žmonių ir vietovių "Cheminius portretus". Vieną iš panašių "aromatinių" darbų menininkė įgyvendino 1998 metais, plačiai nuskambėjus Billo Clintono ir Monicos Lewinski skandalui: instaliaciją pavadino "Bilo kvapas" ("Bill - scent"). Skandalas menininkės projekte virto galingiausio pasaulio vyro kvapu: visiškai tuščioje instaliacinėje erdvėje - kambaryje - tvyrojo spermos kvapas, kuris tikriausiai pasako daug daugiau nei keliolika bekvapių vaizdinių.