Vartai į Norvegiją

Helene Terjesen. "Vaisių apžiūrėjimas". 2003 m.

Norvegų menininkės Katrine Ellefsen, Ingvild Fagerli, Sigrid Hynell Fleischer, Helene Terjesen, Neena Sharma Uhre, Helen Knoph, Maria Bohlin ir Ebba Johansson parodoje "Varied View" atskleidžia skirtingus šiaurietiškos būties niuansus. Šiais laikais, kai jau nieko nestebina menininkų iš užsienio rengiamos parodos ir įgyvendinami projektai, galerijų erdvėse dažnai atsiduria Skandinavijos dailininkų darbai. Šį kartą "Vartai" atsiveria į moterų menininkių sukurtą Norvegijos kultūrinio gyvenimo oazę.

Kam teko pabuvoti Norvegijoje, atsiveža gana įvairių įspūdžių: vieni ją apibūdina kaip vikingų ir feminisčių šalį, kiti žavisi jos gamta, treti fiordų fone mato konservatyvių žmonių, apsirėdžiusių nacionaliniais kostiumais, sambūrį. Tai įvaizdžiai, stereotipai ir požiūriai, ateinantys į galvą šališkiems Norvegijos gyvenimo stebėtojams. Tačiau kai kurie iš minėtų vaizdinių, nors ne visuomet tiesiogiai, pasirodo ir Norvegijos menininkių kūriniuose: tam tikras uždarumas, glaudžios sąsajos su gamta ir gyvenamąja aplinka, dėmesys buities detalėms, polinkis į savistabą, melancholiškos nuotaikų kaitos fiksavimą, šiuo atveju - žvilgsnis į pasaulį moters akimis. Aplinkoje, kurioje nuolatos susiduria gamtos stichijos ir materialios žmogaus gyvenimo formos, gimsta darbai, siekiantys ištirti ribas tarp dviejų giminingų ir kartu skirtingų egzistencijos pavidalų. Riba tarp jų nuolatos kinta, jie išsiskiria, o kitą akimirką susipina, įsiskverbia vienas į kitą ir vėl nutolsta. Materija stengiasi užvaldyti gyvąsias formas, jas imituoti ir netgi pakeisti, tačiau nepaisant visų pastangų jai nepavyksta nuslėpti detalių, kalbančių apie už visa ko slypintį, kvėpuojantį ir jaučiantį bei vienaip ar kitaip į aplinką reaguojantį subjektą.

Gyvybė juntama ženkliškose S.H. Fleischer tekstilės kūrinių figūrose - gerai pažįstamų kelio ženklų parafrazėse, kurios, negalėdamos akivaizdžiai keisti savojo konvencionalaus ir simbolinio pavidalo, reikalauja tiesioginės jas stebinčiojo reakcijos. Panašiai atrodo vairuojant automobilį ir stebint nuorodas pakelėje, tik S.H. Fleischer sukurti ženklai rodo kelių eismo taisyklių vadovėlyje nepažymėtas kryptis: žmogus tai pastūmėjamas komunikuoti su kitu asmeniu, tai įkomponuojamas šalia abstrakčių gamtiškų pavidalų. Skatinamas nenutrūkstantis dialogas kūrinyje ir su pačiu kūriniu.

Kita autorė - H. Terjesen - nutolsta nuo minimalistinių ženkliškų pavidalų naudojimo. Ji žaidžia daugiau ar mažiau atpažįstamomis formomis, įsipinančiomis į nutapytą abstrakčių pavidalų, daugiaprasmį spalvų ir tekstūrų koliažą. Tarp gamtiškų ir geometrizuotų formų gimsta aliuzijos į šiaurietiškąjį peizažą - akmenuotą ir samanotą žemės paviršių, skaidraus vandens telkinius. Skirtumas tarp gyvosios gamtos ir tapyto paviršiaus vaizduotėje ima nykti, tačiau potėpiai ir savo pavidalą keičiančios formos grąžina į realybę.

"Laikinumas, globa, nykimas, svajonės, prisiminimai, melancholija - tai žodžiai, aprašantys trapų grožį, kuris mane taip traukia. Gėlė man simbolizuoja kažką gražaus, kas kadaise buvo, kito laiko ir kitos erdvės prisiminimą", - teigia H. Knoph, į siuvinėtų audinių herbariumą sudėjusi džiovintus gėlių žiedlapius, kuriuos antram gyvenimui prikelia siūlu medžiagoje išvedžioti augalų pavidalai - kadaise buvusios gyvybės šešėliai. Trapi būtis, uždaryta į rankdarbio rėmus, grąžina žydėjusių laukų ir siuvinėjusios moters vaizdus. Gėlių, palikusių trapius žiedlapius kaip pasibaigusio gyvenimo sezono ženklą, moters, kuri niekad negrįš į tik ką praėjusią akimirką ir galiausiai kaip tuos žiedlapius paliks savo rankdarbius kažkieno kito skrynioje. Romantizmas, kaip šiaurietiško mentaliteto dalis, pasirodo ir kitų autorių kūriniuose. Pavyzdžiui, E. Johansson fotografijose raudonai aprengtos moters figūros fragmentai raibuliuojančiame vandenyje kelia aliuzijas su lietuvių paskenduole Veronika.

Maria Bohlin. "Gražus, nemalonus" O. Posaškovos nuotraukos

Kur kas griežtesnį su moters įvaizdžiu susijusį kūrinį eksponuoja M. Bohlin, siekianti ištirti kūno ir drabužio ribas: "Kūnas - ne paprastas kūnas, bet kūnas kaip drabužis. Mitų ir pasakų pasaulyje daiktai atrodo šiek tiek kitokie, negu mūsų vadinamajame "normaliame" pasaulyje." Kabantis medžiaginis torsas su "nueinančiais" tolyn aukštakulniais kailiu pamuštais bateliais kuria iliuziją, kad kūną palieka jo dalys. Torsas primena tikrą pavidalą ir kartu griauna jį savo materialiu įvaizdžiu. Tai primena fetišistinių fantazijų prisodrintus kūrinius (pvz., kailinį puodelį), kur pradinė daikto paskirtis paneigiama, ir jis netenka savo funkcionalumo. Šiuo atveju jį praranda moters kūnas - jis tampa tiesiog tyrimų, stebėjimų objektu, daiktu, drabužiu, medžiaga, kuri savo ruožtu reiškia pretenzijas būti kūnu.

N.Sh. Uhre stengiasi apibrėžti fotografijos ir konkrečios erdvės tarpusavio ryšį, kuris komplikuojasi objektus ištirpinant erdvėje, paliekant tarsi akvarele nulietus paviršius. Matymo patirtis lieka anapus kadro, į jį patenka tik apsvaigusios fotokameros žvilgsniu pamatytas rūkuose skendintis pasaulis. Toks pat, koks nematomas gyvuoja kiekvieno žmogaus pasąmonėje, koks susideda iš praeities prisiminimų, svajonių ir dabarties nutikimų. Nematomas ir neišbaigtas pasaulis, kuriame K. Ellefsen mėgina surasti dėsningumus, tyrinėdama žmogaus atmintyje susikaupusį archyvą, sudarytą iš įvairiausių detalių, atskirų fragmentų, vaizdinių frazių nuotrupų, atsiduriančių vienoje instaliacijoje. Joje, tarsi kokios nors rūgšties cheminėje formulėje, į molekulę susijungia gyvenimiškų patirčių atomai.

Šiuolaikinio žmogaus aplinka, jo santykis su objektu domina ir I. Fagerli. Autorė siekia atskleisti ne tik pasirinktų išraiškos priemonių - tekstilės, objekto, fotografijos, linijos, etc. - panašumus ir skirtumus, bet ir netiesiogiai parodyti vyrų ir moterų, vaikų ir suaugusių, gamtos ir kultūros santykius. Pasitelkdama skirtingus įvaizdžius ir jų pateikimo būdus, kontrastingus elementus menininkė sujungia viename kūrinyje.

Pasaulis pagal norveges gali pasirodyti įsitraukęs į aplink vykstančius savistabos ir savianalizės procesus, besistengiantis surasti vizualią vyksmų išraišką. Tapyba, fotografija, tekstilė, instaliacija, objektai ir t.t. - žmogiškai patirčiai išnarstyti tinka viso priemonės. Įvairūs požiūriai suranda sau tinkamiausias.