Pirmasis

Šokio maratonas

Festivaliui "Naujasis Baltijos šokis `03" pasibaigus

Helmutas Šabasevičius

iliustracija
Trupės "La La La Human Steps" spektaklis "Amelija"
M. Raškovskio nuotr.

Visą savaitę nuo gegužės 5 iki 11 d. šiuolaikinio teatro bei šokio mėgėjų ištvermę tikrino festivalis "Naujasis Baltijos šokis `03" - nors sakyta, kad iš viso į Vilnių atvyko apie 200 artistų bei aptarnaujančio personalo iš 13 valstybių, atrodė, kad tikrieji skaičiai didesni - per septynias dienas parodyti 20 skirtingų projektų šokti šiuolaikinį šokį vertė ir tikrovėje, ir sapnuose.

Festivalį "atidarė" suomis Tero Saarinenas. Jo monospektaklis "Žmogus kambaryje", sukurtas choreografės Carolyn Carlson, pirmą kartą buvo parodytas 2000 m. Venecijos bienalėje. Šokėjas iš tiesų yra savo kūno šeimininkas. T. Saarineno įtūpstai, šuoliai, rankų mostai leido pajusti, kad jis jaučia savo pastangų prasmę ir yra įtikėjęs šiuolaikinio šokio tiesa. Antroje pasirodymo dalyje T. Saarinenas pademonstravo savo paties sukurtą kompoziciją "Medžioklė" pagal I. Stravinskio "Šventąjį pavasarį". Choreografinę šio epizodo formą gerokai užgožė "multimediniai" Maritos Liulios vaizdo projekcijų efektai, Mikki Kunttu apšvietimas ir Erikos Turunen kostiumai. Tiršta, erotiška I. Stravinskio muzika savaip atsispindėjo šokėjo judesiuose, tačiau ryškesnės, plastiškai sudėtingesnės struktūros neišprovokavo.

Lisos Torun šokio trupė iš Didžiosios Britanijos parodė Mažosios salės erdvei tikusį abstrakčių duetų "Triptiką". L. Torun naudojamų judesių skalė nėra plati, ji atitinka "šiuolaikinio šokio" terminą - pritūpimai, staigūs rankų judesiai, pabrėžtinas kūno natūralumas atsisakant estetiškojo šokio linijų bei pozų "rafinado", bet choreografei pritrūko vidinės motyvacijos bei sceniniam kūriniui vis dėlto pageidautinos, nors ir nesiužetinės, dramaturgijos.

Neabejotina, kad pats garbingiausias festivalio svečias - kanadiečių trupės "La La La Human Steps" spektaklis "Amelija", sukurtas garsaus choreografo Edouardo Locko. 90 minučių trukmės spektaklio premjera įvyko pernai spalį Prahoje. Melodinga, juslinga ir šiek tiek nostalgiška Davido Lango muzika scenoje buvo grojama gyvai. Emocingas instrumentų skambesys, švelnus, žmogiškas dainininkės balso tembras "Ameliją" pripildė autentiškos kūrybinės energijos - malonu čia vietoj susikūprinusių, pabrėžtinai šleivų, šiurkščiomis linijomis ir negražiomis pozomis bei kūno traukuliais besimaskuojančių "šiuolaikinio šokio kartos" šokėjų vėl matyti puikiai įvaldytą klasikinio šokio estetika pagrįstą plastiką. Nustebino itin aukšto lygio šokėjų technika, individualaus, duetinio bei sinchroniško šokio įgūdžiai, kuriuos greitas spektaklio tempas kartais paversdavo tiesiog virtuoziškais plastinių virsmų pasažais. Choreografas sąmoningai grįžta prie vienos unikaliausių šokio priemonių - puanto - ir išnaudoja visas jo teikiamas judesį tobulinančias galimybes. Vyrų šokyje choreografas naudoja nemažai šuolių, taip pat atkeliavusių iš klasikinio baleto lobyno, tačiau įtraukia ir moderniosios plastikos elementus, kurie drauge su normatyvinių judesių grupėmis sukuria savitą ir įdomią choreografinę estetiką. Prasminį "Amelijos" klodą formuoja įtaigi spektaklio vaizdų kolekcija - minimali scenografija (Stephane`as Roy), nespalvoti kostiumai (Vandal), animuota vaizdo projekcija (Chrisas Macivoras, Marc-Andre Guindonas) bei itin išradingas, plastiškai turtingas apšvietimas.

Po sudėtingų ir rafinuotų "Amelijos" vaizdų, judesių ir šviesų koliažo Timas Feldmannas iš Danijos žiūrovus pavertė beveik gatvės vaidinimo ar klubinio vakarėlio dalyviais. Jis Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje įkurdino ne tik atlikėjus, bet ir publiką. T. Feldmanno kūryboje vėl matyti "senas geras šiuolaikinis šokis" - įsitempiančio ir vėl staiga atsipalaiduojančio kūno konvulsijos ir traukuliai, ryškūs, energingi mostai ir žingsniai, kuriuose buvo justi ir klasikinio šokio estetikos atavizmų. Visi spektaklyje dalyvaujantys šokėjai dirbo sunkiai ir negailėdami jėgų, tačiau kartais buvo sudėtinga suprasti, kur baigiasi griežtai sukurta choreografinė forma ir prasideda atlikėjų improvizacijos.

Nustebino Xavier le Roy iš Vokietijos 50 minučių vaidinimas "Self Unfinished". Nors programėlėje rašoma, kad jis "1990 m. perbėgo į šokio pasaulį iš mikrobiologijos", tuo sunku patikėti - X. le Roy bėgioti, kaip ir šokti, nemoka, bent jau sąmoningai to nedemonstruoja. Mažojoje salėje iš baltų grindų ir baltos sienelės įrengtame paviljone, kurį tolygiai apšvietė palubėje įrengtų dieninio apšvietimo lempų linijos, už paprasto balta plokšte dengto stalo ant paprastos kėdės baltu paviršiumi sėdintis nebaltai apsivilkęs artistas žiūrovus pasitiko susikaupęs, tačiau neįsitempęs, o spektaklis prasidėjo tada, kai artistas pajuto publiką pasiruošus reginiui. Muzikinį foną iš pradžių atstojo įvairiausių garsų, kuriuos tik gali leisti žmogus sučiaupta burna, rinkinys, antrinęs lėtai, kiek robotiškai, tačiau ryžtingai ir užtikrintai artisto plastikai. Judėjimo trajektorijas artistas rinkosi labai rūpestingai, atidžiai įgyvendino ir intriguojančių, ir meistriškai apskaičiuotų žmogiškojo kūno transformacijų grandinę - nusitraukęs marškinius, nusiavęs sportinius batelius, liko su juoda aptempta suknele. Ją užsiraitojęs virš galvos ir pasilenkęs iki pat žemės pirmiausia virto keista keturkoje begalve būtybe, Siamo dvyniais be rankų, be galvų, tik vienu liemeniu, kurių iki smulkmenų apskaičiuota judėjimo trajektorija bei krypuojanti eigastis kėlė šypseną ir linksmino publiką. Nusimetęs ir suknelę, ir kelnes - netgi glaudes - ir atsistojęs ant galvos prieš pat baltą sienelę, jis virto nelyginant nupeštu ir kepimui paruoštu kalakutu, mostaguojančiu kulšelėmis ir sparneliais, bet kiekvienas jo judesys buvo labai racionalus, lėtas ir koncentruotas, todėl visos vaizdinės asociacijos neturėjo nė kruopelės vulgarybės ar neskoningo komizmo elementų.

Festivalio viešnia Germaine Acogny suteikė visai programai egzotiško Senegalo plastikos, vaizdų ir kvapų štrichą. Jos spektaklis "Tchourai" žiūrovus pasitiko natūralių smilkalų aromatu, bet judesiu ir šokiu artistė žiūrovų nelepino - veikiau mąstė ir kontempliatyviai mėgavosi prisiminimais, tik kartkartėmis leisdama atpažinti afrikietiško ritmiško judesio stereotipus. Nors artistės judesiai buvo labai taupūs - vienas kitas nevikrus šuolis ar posūkis, rankos mostas, klubo virpesys, staigesnis galvos linktelėjimas, - jos susikaupimas ir tiesiog rituališkas požiūris į atliekamą veikalą neleido galvoti, kad visa tai daroma tuščiai.

Nacionalinio dramos teatro fojė pasirodę lenkai iš trupės "Made Inc" pristatė savotišką videoperformansą "Byla Nr. 1", kurio autoriai - Edyta Kozak ir Mirekas Kowalczykas. Virš Stanislovo Kuzmos "Versmės" buvo įrengta aukštoka juodai dengta pakyla, jos fone įtaisytas ekranas projekcijai. Ekrane pasirodžius "video", "šokis", "muzika" atsitiktinei kombinacijai, trys atlikėjai (dvi merginos ir vaikinas) kūrė plastines asociacijas parinktam užduočių komplektui. Jų "šokis" skleidėsi paprasčiausiais žingsniais, bėgimu, pritūpimais, rankų mostagavimu, vaikščiojimu keturpėsčiomis, striptizo judesių imitacijomis, breiko kombinacijomis bei raičiojimusi ar voliojimusi žeme. Buvo ir keletas sudėtingesnių, šokiu vadintinų judesio viražų, o išskirtinį štrichą visam pasirodymui suteikė tai, kad dalyviai sąmoningai nerodė jokių artistiškumo pastangų. Jie tiesiog tvarkingai ir paprastai vykdė ekrane išrinktas sudedamųjų komponentų "dėliones", retsykiais nustebindami netikėtomis grimasomis ar poelgiais.

Estijos "Von Krahli" teatro spektaklis "Gulbių ežeras", kurį pastatė režisierius ir teatro vadovas Peeteris Jalakas ir maskvietis choreografas Saša Pepeliajevas, sutrikdė - šalia įdomių režisūrinių sprendimų, čia buvo gausu visiškos beskonybės ir tikrų nesąmonių. Gana įdomiai manipuliuojama vaizdo projekcijomis: baleto fragmentais, gimnastikos scenomis bei optimistiškais socialistinių statybų vaizdais, projektuojamais ant didelio ekrano, ant virvele slenkančių paklodžių, o kartais - ant personažų krūtinių; retsykiais pavykdavo sukurti įtaigų projekcijos bei sceninio veiksmo kontrapunktą. Vis dėlto scenoje buvo per daug daiktų - skardinės statinės bei kibirai, audinių skiautės, paklodės, pagalvės, dygsniuotos antklodės (be abejo, prikimštos "Gulbių ežero" pakrantėse surinktų ar nuo gulbių nupešiotų pūkų), lietsargiai. Piktnaudžiauta šių daiktų manipuliacijomis, įvairiose scenos vietose vykstančiais veiksmais, negausias šokio apraiškas paverčiant priedu prie nekoordinuojamų ekscentriškų fantazijų.

iliustracija
Tero Saarinen
M. Raškovskio nuotr.

Festivalyje pristatyta lietuviško šiuolaikinio šokio programa nebuvo itin plati - nedalyvavo Aira Naginevičiūtė, Birutė Banevičiūtė, Jurijus Smoriginas. Pirmasis festivalio programoje parodytas lietuviškos choreografijos darbas - Anželikos Cholinos šokio spektaklis "Romeo ir Džuljeta". "Naujojo Baltijos šokio" programa A. Cholinos kūrybą atskleidžia kaip tradiciškiausią. Priešingai nei kiti festivalyje pristatyti kūrėjai, savo spektaklyje ji grįžta prie siužetinės choreografijos, kuriai padeda įprastiniai klasikinio teatro elementai - muzika, scenografija ir kostiumai, - bei jausmų, kuriuos taip dažnai tramdo šiuolaikinio šokio kūrėjai. Jausmus jos spektakliuose kelia ištikimybė meilės temai ir jai perteikti pasirenkamos paprastos išraiškos priemonės.

Modernaus šokio ansamblis iš Kauno "Aura" parodė Birutės Letukaitės kompozicijos "Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartinės" eskizą - visi jo elementai pasirodė net pernelyg išbaigti. B. Letukaitės šokio stilistika remiasi prieš gerą dešimtmetį susiformavusia estetika - siekiama jausmų, vaizdų bei judesių abstrahavimo, šokama stabdant ir siekiant ištrinti iš veidų "išraiškos šokiui" būdingą mimikos emocingumą. "Auros" šokėjai šoko darniai, koncentruodami energiją ir kryptingai ją transliuodami žiūrovams. Sudėtingas apšvietimas, vaizdų projekcijos mirgėjimas, Kotrynos Pociūnaitės ir Marijos Rubavičiūtės kostiumai paryškina idealistinį B. Letukaitės ir "Auros" požiūrį į šiuolaikinį šokį, kaip sakralų filosofinio apsivalymo bei santūraus meninio atsivėrimo ritualą.

Vyčio Jankausko "Nuskendęs slėnis", kurį atliko pats autorius ir Giedrė Kirkilytė, sukurtas pagal skaidrią ir gaivią Skirmanto Sasnausko muziką. Ją atitinkantis lengvas, impresionistinis šokis buvo be jokių kliūčių "liejamas" juodoje Mažosios salės erdvėje. Epizodas suskaidytas į keletą duetų bei solo - juos vieną nuo kito skyrė aklinos tamsos pauzės, po kurių Džiugo Vakrino apšvietimas išryškindavo įdomias individualias ar duetines šokėjų pozas. Skulptūrišką, bet ne statišką šių pozų žavesį paryškino lengvi Rūtos Biliūnaitės kostiumai, o labiausiai - pačių atlikėjų nuotaikinga, nepretenzinga plastika, pagyvinta žvilgsniais bei mimika.

Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatras parodė "Žvelgiančius į amžinybę" - 30 minučių Olgos Ponos spektaklį, kuriame šoko aštuoni vyrai. Spektaklis vizualiai neefektingas - jokių dekoracijų, tik kėdės. Šokyje - nemažai fizinės jėgos reikalaujančių viražų, duetinio ir grupinio šokio kompozicijų, paremtų aukštais žingsniais, šuoliais, taip pat ir subtilesniais emocingo judesio štrichais.

Vienas ryškesnių "Naujojo Baltijos šokio" akcentų - nuolatinės šio festivalio viešnios, rusų trupės "Provincialnyje tancy" spektaklis "Skrydis arbatėlės metu", sukurtas Tatjanos Baganovos 2001 m. Amerikos šokio festivalio užsakymu. Tai sudėtingas kūrinys, dominantis racionaliai dėliojamu išradingumu stebinančių motyvų pasjansu. "Skrydžio" choreografinė sistema prisodrinta pačių įvairiausių judesių. Stilizuotas jų įtemptumas dažnai sukuria komišką efektą. Choreografinės mąstysenos paradoksų dramaturgija remiasi ne emocijomis, bet provizoriškai racionalia judesių bei jų sklaidos tipų dozuote. "Skrydyje" kažkodėl kalbama angliškai (galbūt dėl spektaklio užsakovų pageidavimo), o rusiškas akcentas - tik balalaika. Vis dėlto gilesnių emocinių sukrėtimų šiame spektaklyje nedaug - nusveria profesionalus žvilgsnis į scenines šiuolaikinio šokio raiškos galimybes.

Estės Renate Keerd kūrinys "Mistiški garsai knarkiančioj nakty", nepaisant pretenzingo pavadinimo, patraukė paprastumu, artistine ir plastine šokėjų koncentracija, nors kai kurios detalės buvo pernelyg ryškios, siekė primygtinai šiurkštinti, šiuolaikinti plastinę ir garsinę vaidinimo faktūrą.

Šiuolaikinės choreografijos trupė "Tad" iš Baltarusijos rodė du savo vadovo Dmitrijaus Kurakulovo epizodus - ir duete "Cumparcita", ir sekstete "Mažoji erdvės simfonija" buvo naudojami akrobatiniai, gimnastikos elementai, fizinę gerai pasirengusių atlikėjų energiją mėginta papildyti emocingomis išraiškomis bei tam tikra muzikos ir drabužių patetika.

Latvija prisistatė Olgos Žitluchinos studenčių Ramonos Galkinos ir Ilzės Zirinios debiutiniu darbu "Smūgis" - kaip pirmasis jaunų choreografių ieškojimas, jis pasirodė įdomus savo vaizdo projekcija bei šiuolaikinio šokio plastika, tačiau jaunoms kūrėjoms teks dar gerokai padirbėti norint rasti savo vietą itin reljefiškame šiuolaikinio Baltijos šokio peizaže.

Vienos žinomiausių Latvijos šiuolaikinio šokio kūrėjų O. Žitluchinos "Alisa" konstatavo esminę šiuolaikinio šokio spektaklių savybę - čia nebeužtenka choreografijos, ją užgožia papildomi sceniniai efektai. Pasitelkusi šiuolaikinės Latvijos kultūros avangardistų "isteblišmentą", choreografė žinomą L. Carrollo paradoksų pasaką apie Alisą prisodrina naujausiais el. muzikos ir multimedijos laimėjimais. Alisa klūpi priešais nešiojamąjį kompiuterį, jame rašomas dienoraštis projektuojamas ir ekrane scenos gilumoje. Kai kurie spektaklio fragmentai perteikiami abstrakčiai, kiti - beveik paraidžiui. Latvijos choreografijos mokyklos mokiniai šoko ir vaidino užsidegę, bet be didesnės koordinacijos, į šiuolaikinės choreografijos pasaulį atsinešdami nešiuolaikinę senųjų baleto spektaklių gestikuliaciją ir minas.

Britų trupės "New Art Club" spektaklio "Tai yra modernu" vaizdo įrašas ir jo tekstas turėtų būti privalomas šiuolaikinio šokio studijų programoms - Tomas Rodenas ir Pete`as Shentonas preciziškai ir negailestingai preparuoja nuo XX a. pradžios galvą keliantį modernų ir šiuolaikinį šokį, sukurdami nepaprastai juokingų situacijų virtinę, demaskuojančią šiuolaikinio šokio plastikos ir filosofijos štampus. Šokis išnarstomas ne tik originaliai primenant jo pradininkus - kalbama apie jo plastinę struktūrą ("Šokimas kartu", pasirodo, gali būti pavojingas, nes šokėjai gali vienas už kito užkliūti, vienas kito neišlaikyti arba net ir seksualiai susijaudinti), grupinių judesių būdus ("Unisonas", "Kanonas", o kai šios priemonės išsisemia, galima padaryti netikėtą judesį - staiga sutrypti kojomis ar nukristi ant žemės). Artistai bendrauja nepaprastai organiškai ir gyvai, lengvai parodijuodami šokį, bet nepaversdami jo klounada, o atskiros spektaklio scenos jungiamos pavydėtinai išradingai, nes visi ant scenos esantys daiktai išnaudojami maksimaliai.

"Naujasis Baltijos šokis `03" pristatė itin plačią ir įvairią programą - nors šiuolaikinis šokis tebėra Lietuvos kultūros marginalija, jam skirtas festivalis tapo neabejotinu metinių teatrinės kultūros įvykių lyderiu, ištobulino organizacinius ir vadybinius įgūdžius bei dar labiau sudomino ne tik teatro ir šokio profesionalus, bet ir nuolat gausėjančias žiūrovų gretas.