Karščiu alsuojanti tapyba

Dalios Kasčiūnaitės darbas

Dalia Kasčiūnaitė - kontroversiškiausia lietuviškos abstrakčiosios tapybos atstovė. Jos tapybos evoliucijoje aršius, spalviškai konfliktiškus etapus keičia ramios monochromijos periodai. Naujausi autorės kūriniai tapyti ant drobės ir popieriaus. Eksponuojami labai įvairaus kolorito kūriniai - ryškiai raudono, tamsiai mėlyno, skaisčiai geltono, balkšvo ir netgi pilkai rudo.

Dalios kūrybą galima pavadinti menu suvaldyti tuštumą. Tuštumą reikėtų suprasti ir kaip metafizinį kūrybinės idėjos lygmenį, ir tiesiogiai - kaip tapybos tradicijos, koncepcijų lūžius bei prieštaras, kurie nuolat iškyla analizuojant skirtingų kartų autorių, kolegų ieškojimus (pvz. A. Kuro ir A. Šaltenio karta, A. Petrulio ir A. Petrašiūnaitės koloristinis santykis, R. Katiliūtės ir K. Zimblytės atspalvių variacijos ir kt.).

Lietuviškos tapybos kontekste Dalia kuria konkrečiai kategorijai nepriklausančią koloristinę tradiciją. Viename paveiksle ji suderina ekstravagantiškas spalvines dėmes, šiurkščius faktūrinius potepius, barokine elegancija pulsuojančia ritmiką ir tolygius aktyvaus ar pastelinio atspalvio plotus. Neatsitiktinai kūriniuose regime racionalumo ir iliuzijos, mechaninių ir apgalvotų veiksmų sekos paraleles: dažo liejimą, tepimą įvairiais būdais, koliažą, piešimą dažo masėje kitu teptuko galu ir kt. Visa paklūsta išraiškos hierarchijai. Didelio formato drobėse improvizuojama ne vien tapybinėmis priemonėmis (potėpių tankiu, kryptimi, pastoziškumu etc.), bet ir potekstine struktūra: ornamentais, ženklais bei simboliais. Individualizuoti lietuviškų skrynių, audinių ornamentai, gobeleno imitacijos, be simbolinės prasmės, turi ir plastinę funkciją (plokštuminių planų atskyrimas). Būtent šis paslankus grafinis "tekstas" išryškina atspalvių ir grynos spalvos dermes. Kartais jų įspūdis besvoris, kartais monumentalus; kaitrus ir klampus ar skaudžiai ledinis. Įdomu, jog koloritas ir jį "pateisinanti" formos struktūra gimsta vienu metu.

Abstrakti Dalios tapyba atpalaiduoja formos elementus ir svarbiausia - spalvą. Jai dailininkė suteikia neribotą laisvę ir kartu temperamentingai ieško atsvaros formoje.Tarsi indo, į kurį būtų galima sugrąžinti išleistą džiną.

Nepaisant nuolatinio eksperimentavimo, D. Kasčiūnaitės tapyba yra vientisa, nepažeista autointerpretacijos. Nors kūriniuose kartais matyti polinkis į potapybinę abstrakciją, simbolinių prasmių materializavimą, juose išlieka tradicinės ekspresionistinės tapybos bruožai: spontaniškumas, energija, dinamika, raiški spalvos ir dažo kalba.