Skaidrus nerimas

Krystian Lupa

Kuo ypatingas tavo spektaklių gyvenimas? Dar neseniai nė pagalvoti negalėjome, kad neprižiūrėsi savo spektaklių, o dabar, kai Varšuvoje vaidinamas "Ištrynimas", Vroclave repetavai "Prieglaudą" pagal Gorkio "Dugne".

Tai visada rizikinga. Pavyzdžiui, "Menas" jau seniai vaidinamas be manęs. Kai kartais ateinu kaip svečias ir pažiūriu tarsi svetimą vaidinimą, nebenoriu ką nors taisyti, keisti ar išsaugoti spektaklio tikslą, temas, kryptį - tai, ką aktoriai kartais pameta iš regėjimo lauko. Šis spektaklis taip "sukibo", kad yra tarsi instrumentinis trio. Dirigentas nebereikalingas.

Bet kamerinį orkestrą kartais reikia pakeisti simfoniniu. Užsisklendusi žmonių grupė visada prieina tą ribą, kai energija apleidžia, prireikia vadžių.

O kalbant apie didelius spektaklius, kuriems būtina visų motyvų priežiūra ir nuolatinis jų atnaujinimas, atgaivinimas... Kartais, kai miršta prasmė, silpsta energija, kai ieškodami bendros motyvacijos nerandame geresnės išeities, reikia pakeisti vidinį aktoriaus nusistatymą, iš naujo jį įkvėpti, rasti naujas kryptis, kurios atsivers jau vaidinant. Antai, pavyzdžiui, pastebėjau, kad "Broliuose Karamazovuose" turiu pakeisti "Svogūnėlio" sceną. Paaiškėjo, kad ji paseno, yra pernelyg patetiška. Ten buvo daugiau teatro, nei tiesos. Kasiai Gniewkowskai, kuri puikiai vaidina Grušos vaidmenį, sunkiai sekėsi įgyvendinti manąjį "Svogūnėlio" įsivaizdavimą. Ypač monologą, kurį mačiau kaip savotišką sapnuojančio kūno šokį. Tai buvo rizikinga, išgalvota scena. Ir staiga pamaniau: supaprastink ją, eik iš vidaus, iš sielos, pasakyk tai Aliošai taip, kaip jauti. Būk šiame monologe savimi - su savo vaizduote, savo regėjimu, ir pajausi būtinumą, kad kūnas tau padėtų.

Ten buvo per daug judėjimo?

Per daug choreografijos. Ir pasirodė, kad Kasia, kuriai visada ši scena atrodė kaip primesta (niekad to nepasakė, tik nuolankiai pildė mano, bet ne savo sumanymą), negali jos atsisakyti. Tai paradoksas. Galbūt todėl, kad įdėjo daug triūso. Kūnas nejaučia kitos galimybės. Tokią situaciją sukuria aktoriaus ir režisieriaus santykis, kai režisierius nuolat stebi spektaklį.

Nesuprantu režisierių, kurie baigę repeticijas mano, kad ir spektaklis baigtas. Arba jie nieko nesupranta, arba jiems tai nerūpi. Juos domina premjerinės recenzijos. Po to žiūrovai mato tai, kas miršta ne dėl aktorių kaltės ir nepriklausomai nuo jų pastangų.

Kada galima tikėtis, kad kas nors nemiršta, neprarandama?

"Ištrynimas", pavyzdžiui, yra didelis spektaklis, kuris reikalauja mano nuolatinės priežiūros. Atsirado didžiulėmis aktorių valios pastangomis. Iš nuolatinės padidinto nervingumo būsenos, kuri dabar jiems yra toks... centrinis atspirties taškas. Aktoriai nepraranda šio centro pajautimo svarbos. Atnaujinimo repeticijose nelaukia vien mano pastabų, įsikišimo; patys tai jaučia. Aktoriams, pradedant Maja Komorowska, rūpi ne tik jų pačių vaidmenys. Repeticijose jie išsako savo nuomonę, vieni kitus kontroliuoja, diskutuoja. Maja Komorowska nuolat analizuoja atskirų scenų prasmę, herojės būsenas, paskatas. Nuolat nepatenkinta, vis ieško to, ką vadinu vidiniu peizažu. Todėl, nors spektaklyje vaidina daug aktorių, "Ištrynimas" išlieka kaip ir kamerinis "Menas"; kitaip tariant, aktoriai mato visumą. Tapo ne tik tos tikrovės gyventojais, bet ir jos kūrėjais. Tapo savo veikėjų režisieriais, jautrūs tam, kaip veikėjas funkcionuoja, kaip įeina į draminius santykius, kokie yra jų padariniai. Porą kartų (kai buvau Hamburge ir Vroclave) vaidino vieni ir po spektaklio skambindavo man, pasakojo apie savo sunkumus. Ir - kas mane nepaprastai sujaudino - kalbėjo apie mūsų partnerystės stygių, jautėsi vieniši. Galbūt tas vienišumas didina atsakomybės jausmą. Ir užsidegimą. Na ir kas, jei tai savotiška baimė, tuštumos ir nesaugumo pojūtis. Kažkurią spektaklio akimirką ši energija iš negatyvios gali virsti pozityvia varomąja jėga. Taip ir atsitinka. "Prieglauda" - tik embrionas, spektaklis, kuris gimsta ir kurio negalima palikti. Per pirmąją premjerą - gal dėl ilgo laukimo, aktorių sukauptos energijos - įvyko sprogimas; tarsi stebuklas. Atsirado dalykai, kurių iki tol nebuvo. Svarbiausieji. Nors nebeplanavom repeticijos, kitą rytą susirinkome, kad tai įvardytume. Tačiau visko tąkart atsirado per daug, ir viso to sujungti kituose dviejuose spektakliuose tapo neįmanoma. Negana to, tai suardė ligtolinę vaidybos struktūrą. Kažkas sugriuvo. Kaip pakabinamas tiltas, ant kurio užvažiavo per sunki mašina. Aktoriai dar nebuvo pasiruošę ilgai lauktos improvizacijos rizikai.

Gal galėtum papasakoti apie "Prieglaudos" repeticijas?

Turbūt "Prieglaudoje" ryžomės dar radikalesniam bandymui nei "Ištrynime". Neseniai gavau keletą jaudinančių vieno aktoriaus laiškų, dienoraščio fragmentų apie neįtikėtinas pastangas mėginant sukurti vaidmenį. Apie apsėdimą ir apsėdimo baimę. Tai bandymas polemizuoti su mano idėjomis, peržengiančiomis vadinamuosius vaidmens rėmus - o juos peržengti privalome, jei norime įsiskverbti į tikrovės tiesą, dar pasiekiamą tiesą. Šios tiesos esmė mums nežinoma, tai amžinas iššūkis. Svarbu, ar mes jį priimame, ar neatsisakome pastangų ir bendros kelionės, milimetras po milimetro. Tai - radikalus reikalavimas. Paskutiniame "Prieglaudos" repeticijų etape suformulavome identifikacijos idėją - ne vaidybos, o identifikacijos su pozityviais žmonių, kuriuos norime pažinti iš vidaus, troškimais: jų protu, svajonėmis, savigarbos jausmu, kentėjimu ir ilgesiu. Norėdami tapti to pasaulio gyventojais, greitai supratome, kad čia įmanomi tik radikalūs žingsniai. Kad nepakanka kalbėti tik apie vaidybą; kad nebesvarbu, kur čia stipriau "paspaudus". Kad tik įvaldę vadinamąjį atlikimą, aktorystę niekur nenueisime. Reikia eiti giliau ir bandyti įvaldyti žmogų, tiksliau, sukurti savo žmogų, sukurti jį ne tik vaidmenyje, bet ir už jo. Nešiojantis savyje, fantazuojant apie jo fiziškumą, kuriant jį ne vien iš sceninių situacijų ir teksto frazių. Tarėme sau: "Atsineškime šiuos žmones iš namų", priešingu atveju nesugebėsime to suvaidinti, nes jau startuojant atsiras pernelyg agresyvios vaidybos melas, reikės pernelyg daug valios pastangų įeiti į vaidmenį. Tuomet išryškėja būtent valios pastangos, bet ne žmogus. Nuolat nusižemindami, depresuodami "Prieglaudos" herojai yra atviri. Vadinamasis normalus, respektabilus žmogus laiko už pavadžio savo vidinį idiotą, skurdesnį, gilesnį ir tikresnį "aš", ir koncentruojasi į savo, pavadinkime, oficialų pavidalą, kurio atsisako tik labai retai; kai apima skausmas, kai nepritampama bendruomenėje arba erotinėse situacijose. O šie žmonės yra "paleisti", jie kaip vaikai, neslepiantys to, ką mes, suaugusieji, slopiname. Todėl negalime vaidinti valios pastangomis ar kokia nors ekspresijos akto iškrova - iškart atsidurtume neteisingame kelyje. Turime iki galo atsiverti, išleisti į laisvę esybę, kurią savyje nešiojamės. Vaiką, kurį normaliai, miesčioniškai išauklėjome laikyti vadžias. Tai labai sudėtingas manevras. Aktoriai, kurie kitose situacijose yra drąsūs ir laisvi, ir čia mėgino dirbti senu metodu, intensyvindami vaidybą, tačiau tai davė blogiausius rezultatus. Mūsų santykiai labai paaštrėjo. Repeticijos vyko tarsi tvenkiantis įtampai. Tai - ekstatiška, karštligiška būsena. Privalėjome pasiduoti kolektyviniam transui, beprotybei, kad tuo bendrumu atsivertume nesumeluotai sapnuojančio kūno improvizacijai. Kad improvizuotume ne pagal savo valią, norus, smegenų instrukcijas, bet įsileidę į situaciją vidinį, kūniškąjį "aš", kuris pats pradeda eiti atvėrimo keliu. Aktorius liaujasi kliovęsis savo smegenų instrukcijomis ir atsiveria įvykiui, susidūrimui su erdve, partneriais ir tuo, ką pats atsineša tą akimirką. Tai ir vadinu vidiniu peizažu. O galima sakyti - vaizduote. Tačiau ne pasyvia, ne mąstymo lygiu. Peizažas - tai sąmonė judėjime, tai kūnas, jau atsidavęs fantazijai, jau pavaldus fantazijos ar vaizduotės ritmui. Peizažas - tai būsena, kai esame persmelkti vaizduotės; kūnas jau yra šios vaizduotės įrankis - tai jis, kūnas, provokuoja reakcijas ir gestus, dažnai stebinančius patį aktorių. Tada aktorius pradeda paskubomis kažką daryti, negalvodamas, kad daro tai, ko anksčiau nedarė, kadangi užsimezga ryšys tarp tikrovės ir judėjime esančio sapnuojančio kūno, ir aktorius eina šio vyksmo keliu. Pasiduoda jam. Girdi jį...

Forma gimsta savaime.

Taip. Ir forma, ir turinys. Kaip aktoriaus egzistencijos scenoje šiuo momentu išraiška.

Toks radikalumas ir būsena, kuriai pasiduodame ir jie, ir aš, nėra nebaudžiama. Neįmanoma akimirksniu iš jos išsivaduoti ir nusilenkti publikai. Aš nesugebu. Po spektaklio apima pernelyg stiprus psichofizinio atskirtumo jausmas. To pasaulio įsukimas kainuoja man tiek, kad jeigu jis suyra, turiu nulįsti į savo kampą, išjungti telefonus. Išsigulėti, lyg būčiau sunkus ligonis. Puikiai žinau, kad pasklis kalbos, kad tai padidins aktorių, kurie man yra labai artimi, kančias. Nieko negaliu padaryti. Suprantu, jog tai kančia, bet intuicija kužda, kad ji reikalinga. Kad skausmingi dalykai kartais galbūt paveikia žmones, išlieka juose ir neleidžia vertybėms išsprūsti iš rankų.

Visada siunti aktoriams signalus, rėkauji, muši būgnelį, kuri garsinę spektaklio partitūrą; "Meistre ir Margaritoje" net pasirodai scenoje. Tampi aktorių partneriu? Tai kodėl kartais per spektaklį juos palieki?

Tai nuo manęs nepriklauso. Taip atsitinka. Nemanau, kad išduodu aktorius. Tai tiesiog neišvengiama. Neišlaikau.

Atnaujinant "Meistrą ir Margaritą", ėmėme ginčytis. Pasigirdo: "Jeigu pats vaidini, neturi teisės mūsų palikti". Suprantu šio argumento logiką ir pagrįstumą. Bet aš juk nevaidinu šiame spektaklyje. Atlieku mediumo vaidmenį. Tai, ką darau, yra mano atsakas į aktorių skleidžiamą energiją. Nieko nedarau iš savęs. Būtų beprasmiška. Mano veiksmai tampa prasmingi tik tada, kai mane paveikia sceninis vyksmas. Atsiranda ritminė simbiozė, pradedu atsiliepti, pavyzdžiui, mušu būgnelį. Pastebėjau, kad nelengva tai paaiškinti partneriams, tarsi jie ne visai suprastų, ko noriu.

Parašiau tekstą apie muziką teatre - ne apie iliustraciją ir nemotyvuotą intervenciją, bet apie korespondenciją, t.y. muzikas-mediumas pasiduoda įvykiui ir pradeda su juo dialogą. Atsiranda tam tikras bendrumas, sukuriantis improvizacijos erdvę. Atsiranda uždara, grįžtamuosius ryšius stimuliuojanti apytaka. Kaip džiaze. Kai vienas instrumentalistas pradeda temą, kitas, į ją įsiklausydamas, tą temą pratęsia, ritmiškai į ją įsijungia. Tampa tarsi tos temos mediumu, tapatybe ir kartu ją deformuoja, tačiau padėkodamas pirmajam, jog šis įsileido jį į savo sumanymą. Prasideda slaptas dialogas, aukštasis dialogas, nuotaikos dialogas. O tai ir yra mano funkcija - pabandyti ritmiškai įsijungti į veiksminę nuotaiką. Būtent taip mano natūra seniai komunikuoja su tikrove, - ir staiga pastebėjau, kad tokia funkcija tinka teatrinei tikrovei. Kad tokių, pavadinkime, atspindžių perteikimas sietinas ne vien su garso erdve. Tai - inspiravimo erdvė. Per garsą, ritminę komunikaciją kuriame kitą, naują bendrumo erdvę. Jeigu aš su savo būgneliu, su aparatūra, kuri padeda švilpauti, dainuoti, šūkalioti, "atplėšti nuo žemės", provokuoti likimą... Jeigu kurią nors dieną aš nesulaukiu aktoriaus atsako, jei aktorius nejaučia vidinio ritmo arba jo ritmas per silpnas, jei nesuranda ryšių su partneriu - esu bejėgis. Nesugebu išgauti būgneliu nė garso. Nes aš nedarau ko nors...

... aranžuota?

Būtent. Iš anksto numatyta. Negana to, jei pabandyčiau taip daryti, viską tik sugadinčiau. Juk jei nėra ryšių tikrumo, tokio ritmo įsijungimas būtų pretenzingas, apsimestinis.

Kaip tuomet bandai apčiuopti savo tiesą?

Mano manymu, dabartinis teatras tolsta nuo konvencijų ir artėja prie teatrinės tiesos ar manifestacijos. Lygiai taip dramaturgijoje einama nuo istorijos pasakojimo prie... išpažinimo. Kitaip tariant, prie žmogiškojo "aš" bendravimo su žiūrovu ir bandymo tirti šią būseną bei visa skausminga, paslaptinga, kas tame "aš" slypi. Išpažinimas - tai darbinis terminas. Suteikiu jam specifinę reikšmę. Negaliu susitaikyti su tuo, kad teatras turi pasakoti istorijas naudodamas konvencionalias priemones ir gestus. Teatras visada yra vienkartinis įvykis. Tai mūsų dabartinės būsenos išraiška. Nesigriebsiu jokios tuščios konvencijos (arba melo) tik todėl, kad reikia pabaigti spektaklį. "Meistras ir Margarita" yra struktūra, kur viskas paremta susidūrimu su momento tiesa. Jeigu, pavyzdžiui, kurioje nors scenoje aktorius sujaudina partnerį ir šis verkia, tai, manau, jei kitą dieną nėra susijaudinimo tiesos, partneris neprivalo verkti. Kadangi aš tuo netikiu. Tai tik pasakojimas, netampantis tikrove. Arba, viena vertus, yra užprogramuota, scenarijumi paversta istorija, kita vertus - santykis su tikruoju vyksmu. "Meistro ir Margaritos" repeticijose kovojau būtent dėl antrojo lygmens. Dėl improvizacijų laisvės, kuri atsirastų iš atskirų santykių tiesos arba netiesos. Tai, ką darau, yra intuityvu. Pasinerdamas į spektaklį tampu mediumu. Absoliučiu mediumu: mano impulsai yra mediumo impulsai. Be abejo, suprantu, kad kai kurie mano poelgiai dezintegruoja, bet jie yra tikri. Nematau galimybės įsijungti į ritmą, jei tikrovė scenoje yra kita, bet mano tylėjimas irgi gali tapti aktoriui paskata pasukti šiuo keliu. Pastebėti, kaip kažkas kitaip. Čia esama netikėtų pasikeitimų, provokacijų rizikos, tačiau "Meistro ir Margaritos" tekstas tarsi tam ir sukurtas. Žinau, kad aktoriaus situacija gerokai sunkesnė: reikia eiti iki galo, nepriklausomai nuo to, ar pavyko apčiuopti situacijos tiesą. Tačiau blogiausia yra klimpti į apsimestinę situaciją tik todėl, kad to reikalauja konvencija. Momentas, kai aktorius patirs kokį nors "smūgį" ir bus priverstas reaguoti apimtas nevilties, ir taps tiesos aktu, išlaisvinančiu kūrybinę tėkmę. Gal jis rizikingas ir netikėtas, bet autentiškas. Labiausiai nemėgstu konvencionalaus pasakojimo, nepriklausomai nuo to, ar jis tą akimirką bus, ar nebus tiesa.

Žinau, kad kurdamas sceninį "Meistro ir Margaritos" gyvenimą, sugadinau gyvenimą aktoriams, bet esu įsitikinęs, jog be tokio radikalumo, be tų mano "aferų" spektaklis būtų... ne blogas, bet toks pat, vaidinamas taip pat, kaip viskas, ką vaidinome iki tol.

Ieškai naujos aktorystės?

Nauja aktorystė - tai naujas akimirkos scenoje supratimas. Tiesos pajautimas. Gestai, kuriuos galiu arba kurių negaliu atlikti. Aktorius - tai scenarijaus, režisieriaus sumanymo belaisvis, o aš to nenoriu. Noriu, kad būtų instrumentas, būtybė, kuri tam tikru momentu priima ir perduoda rizikingą improvizacinį impulsą. Žinoma, neprieštaraujantį personažui, ne bet kokį. Reikia labai susitapatinti su personažu ir nešiotis jį savyje. Teatre nuolat atsitinka nenumatytos situacijos. Kai kas nors griūva, kai dingsta bendravimo efektas... tai - dramatiškiausia vaidinamos scenos situacija. Viskas, kas yra surikiuota, visa fabula, visas personažo likimas yra mažmožis palyginti su tuo, kad, pavyzdžiui, personažo gyvenimas, energija pakrypsta kita linkme. Tada profesionalumas, grindžiamas būtinybe eiti iki galo, reagavimas į replikas, nepastebint deformacijos dramatizmo, melagingos situacijos dramatizmo, - nėra, mano manymu, joks profesionalumas. Tai chaltūra.

Ar aktoriai, su kuriais dirbi daug metų, netampa pernelyg mechaniški? Jeigu jie jau įgudę vaidinti "pas Lupą", jeigu jie kartais pristinga atradimo džiaugsmo (nes jaučia, kad kalbate ta pačia kalba) - kas gali prilygti tam atradimui?

Tai, kas manyje atsiranda, yra metais besitęsiantis procesas. Jis pasiekė tokį laipsnį, kai pradedu kažko atsisakyti, bandau atsikratyti. Suprantu, kad jei staiga užversčiau ant partnerių tai, kas vyksta manyje, jiems tai būtų netikėta, skausminga, svetima. Galbūt esu vienišas su savo apmąstymais. Gal reiktų pasitraukti į olą ar dykumą... Toks atsiskyrėlis tampa nebesuprantamas. Puikiai žinau, kad jei toks atsiskyrėlis ateitų pas partnerius ir pareikalautų ko nors, kas jam akivaizdu, o jiems svetima, - tai būtų ir rizika, ir prievarta. Mano aktoriai apsiprato su mano pasauliu. Paaiškinamu pasauliu.

Įvaldytu?

Taip. Ir intelektualiai pagrįstu. Dabar atsisakiau analitinio, intelektualaus pamato. Žinau, kad esu "dvilypės" prigimties: intuityvistas ir racionalistas. Anksčiau mano intuiciją tikrino smegenys. (Tai nereiškia, kad smegenys nebeveikia.) Prieš kelerius metus pradėjau kitaip matyti, kitaip jausti tai, kas aktualu naujai besiformuojančiam pasauliui, jaunajai kartai... Negaliu suprasti, kodėl subrendę žmonės uždaro sau kelius į tai, ką turi jauni. Tai tarsi kartų lemtis. Nesugebama jos įveikti. Subręsti reiškia apsirūpinti. Siekiame apsirūpinti ir staiga apkurstame, sustabarėjame ir nebesuvokiame esmės. Galbūt tai, kad esu puer aeternus, kad tas mano brandumas yra abejotinas, suteikia man tam tikrą šansą. Pasenau ir subrendau, kad išvysčiau kitos kartos paslaptį. Manau, tai kažkokia mano misija. Tai, kad jaučiu išlaisvintą intuiciją ir moku ją panaudoti (darbe, gyvenime), o tik po to pasitelkiu refleksiją, pradedu aprašinėti... Rimtai traktuoju savo prielaidą ir nuojautą, kad artistų-dievų, individualybės garbinimo epochą keičia aktorių-mediumų epocha. Artėja kaita - iš jan į in. Ėjimas į tamsą, kur moteriškoji, intuityvioji prigimtis formuoja naują turinį. Matome mene šiuos simptomus, jie pasireiškia nepaaiškinama trauka patiems rizikingiausiems, keisčiausiems motyvams, pavyzdžiui, susižavėjimu užribyje atsidūrusiais žmonėmis... Tarsi svarbu būtų matyti tai, kas buvo paslėpta nuo ligšiolinės kultūros, civilizacijos žmonių. Nuo išgąstingai užsisklendusių, bijančių to, kas artėja kaip Apokalipsė.

Grįžtant prie atradimo džiaugsmo - jo negali suteikti vienas spektaklis. Mažiausiai dėl to kaltinu savo ligšiolinius partnerius. Laikau šį pokalbį dar vienu bandymu suvokti ir užaštrinti tai, ką dabar bandau apčiuopti teatre, nes tai, ko iki šiol pasiekiau, tampa ne tiek nebevertinga, kiek nebeįmanoma tęsti. Viskas buvo pasakyta. Įvardyta. O jei taip - ar turėčiau pasistatyti kaip vazą ant rašomojo stalo? Juk visko reikėjo tam, kad įžvelgtum kažką priešinga. Bandau į tai ir eiti.

Yra aktorių, kurie sako: "Esu Lupos aktorius". Ką reiškia būti Lupos aktoriumi?

Nežinau. Taip daug kalbu apie partnerystę, o ji tampa fikcija. Be abejo, jie talentingi, sugeba įeiti į sudėtingus pasaulius ir juos atskleisti. Tai netgi tam tikras aktorinis stilius, kurio ne aš juos išmokiau, o bendros mūsų paieškos. Todėl dabar jaučiuosi vienišas, nes šalia nėra aktorių, kurie mane lydėtų, diskutuotų apie visas tas sapnuojančio kūno paslaptis, skaitytų mano tekstus, kurie būtų...

...kitapus profesijos?

Būtent. Jaučiu pažinimo aistros stoką. Artimų man polemistų stoką. Kurie su manimi ginčytųsi. Ne repeticijose, bet apie tai, prie ko bandau prasibrauti, ką trokštu užčiuopti. Jauni žmonės... Studentai kur kas atviresni pažinimui, vidinio monologo, kitaip tariant, sapnuojančio kūno, eksperimentams, nei mano aktoriai. O po studijų jie drąsiau, patikliau įsilieja į srovę, kuri man rūpi.

Tadeuszas Kantoras provokuodavo tol, kol pasiekdavo norimą rezultatą... O gal, kaip pas Grotowskį, aktorius privalo visiškai išsižadėti savęs, užmiršti apie savo "laikinumą" ir gyventi tik toje šventoje erdvėje?

Manau, kad abu tie keliai yra neteisingi. Nors Kantoras nedarė įtakos savo aktoriams už teatro ribų. Jie tik teatre pasiduodavo jo disciplinai, terorui. Sakyčiau, Grotowskis sukūrė teatro auklėtinių vienuolyną, jiems svarbiau už gyvenimą atrodė egzistuoti jo pasaulyje.

Manau, kad taip elgtis negalima. Svajoju apie "laisvos valios" kolektyvą, kur žmonės neprarasdami autonomijos užsikrėstų bendru žavesiu ir aistra. Gal tokios taisyklės yra pernelyg laisvos, nes panašios bendrijos man nepavyko sukurti. Nors gal tai ir mano subjektyvus požiūris. Gal neįvertinu to, ko nematau. Gal ne visi yra pasyvūs.

Užsiminiau apie vieno "Prieglaudos" aktoriaus, ieškančio toje patirtyje savos tiesos, dienoraštį. Būtent tai man yra tikroji partnerystė. Inspiruojanti ir jaudinanti.

O žiūrovo inspiracija? Ne kartą mačiau, kokie tylūs ir apsiverkę žiūrovai eina į rūbinę, ir Tavo susierzinimą. Tavęs nejaudina gilūs žiūrovų išgyvenimai, net jei spektaklis silpnesnis?

Kartais nejaučiu bendros perspektyvos ir todėl paprasčiausiai pabėgu. Konfrontacija - tai tramvajų susidūrimas. Nemokėčiau apsimesti. Tai būtų pasibjaurėtina. Nesugebu! Žinau, kad mano agresija matoma, ir vėliau graužiuosi dėl to, ką padariau. Tačiau žiūrovams nebūtina dalytis mano būsenomis, vertinimais ar jausenomis po spektaklio.

Aš ir žiūrovas neturime čia susidurti. Jis nueina su savo jauduliu, aš - su savo graužatimi. Mūsų požiūriai tokie skirtingi, jie neturi konfrontuoti. Manasis priklauso partneriams ir neskirtas rodyti.

Aktoriai... nori, kad išeičiau į sceną po spektaklio, net jei, mano manymu, jis nepavyko... Visa tai yra užgaida, ryšio perversijos. Tikriausiai esu pasipūtęs; įtampos, agresijos būsena išryškina visus trūkumus. Daug lengviau slopinti pasipūtimą harmoningose situacijose. Spektaklis man - ekstazinis išgyvenimas.

Iš Žurnalo "didaskalia" vertė Rasa Vasinauskaitė