Pakeliui į Venecijos bienalę

Svajonė ir Paulius Stanikai. "Dvi moterys". 2001 m.

Liko mėnuo iki 50-osios Venecijos bienalės atidarymo. Oficialiai renginys prasideda birželio 15 d. ir tęsis iki lapkričio 2 dienos. Seniausia Europoje dailės bienalė sutraukia parodos dalyvius bei žiūrovus iš viso pasaulio. Tris dienas prieš atidarymą į įprastinę Veneciją lankančių turistų minią įsilieja įvairiaspalvis būrys dailininkų, žurnalistų, muziejininkų, meno kritikų ir istorikų, galerijų savininkų, kolekcininkų bei prijaučiančios bohemos. Nešini planais jie šmirinėja po senąjį miestą, jo gatvėse, rūmuose ir kiemuose ieškodami to, ką tarp šimtamečių mūro sienų "paslėpė" dabarties menininkai. Pagal įprastą bienalės tvarką šiuolaikinis menas eksponuojamas bendroje kuratoriaus sudarytoje parodoje ir atskiruose nacionaliniuose paviljonuose. Šiemetinės bienalės tema "Svajonės ir konfliktai. Žiūrovo diktatas" ("Dreams and Conflicts. The Viewer`s Dictatorship"). Bienalės meno direktorius ir bendrosios parodos kuratorius - Francesco Bonami. Kas atstovaus Lietuvai 50-ojoje Venecijos bienalėje, buvo sprendžiama konkurse. Jį skelbė ir organizavo LR Kultūros ministerija. Dalyvauti galėjo visi norintys menininkai ir kuratoriai. Galimybė eksponuoti savo kūrybą 50-ojoje Venecijos bienalėje suteikta Svajonei ir Pauliui Stanikams. Organizuoti savo darbų ekspoziciją Lietuvos paviljone menininkai ėmėsi patys, patalpas ir techninį personalą jiems suteikė Šiuolaikinio meno centras. Trumpam pasprukę nuo savo kūrinių, menininkai kalba apie viską po truputį, bet daugiausiai apie Veneciją.

Į Venecijos bienalę veržiatės ne pirmus metus. Kiekviena didesnė jūsų paroda buvo tarsi pristatymas to, ką jūs galite parodyti Venecijoje. Kodėl tai jums buvo svarbu?

Paulius Stanikas: Svarbu būti matomam. Svarbu ir įsiterpti į meno rinką, bet svarbiausia - būti matomam. Galima daryti parodas ir Vilniuje, rengėme daugybę savo parodų dirbtuvėje ir kitokiose alternatyviose erdvėse. Čia ateidavo vietiniai specialistai, ir tai ne visi. Esi tarsi nematomas, o dirbti ir būti nematomam - menkas malonumas. Dirbi todėl, kad malonu dirbti, o kita vertus - malonu parodyti ir sužinoti kitų reakciją. Dalyvavome labai įvairiose parodose, bet tokiame tarptautiniame forume - pirmą kartą. Šiemet pirmą kartą vyko oficiali atranka, ir mes pakliuvome.

Tam tikra prasme siekis dalyvauti jau nebeatrodo toks išskirtinai svarbus, koks atrodė anksčiau, kai vis nepatekdavome į bienalę, kai labai norėjome, įvairiausiomis pastangomis siekėme dalyvauti. Žinoma, ypač gerai tai, kad galime eksponuoti darbus šiemetinėje Venecijos bienalėje. Tačiau nepatekę į dvi pirmąsias parodas išvažiavome savarankiškai "ieškoti laimės" į Paryžių, kur susiradome galeriją ir su ja ėmėme dalyvauti didesniuose meno renginiuose ("Paris photo" mugėje Paryžiuje, Arlio festivalyje ir kitur).

Svajonė Stanikienė: Intensyviau pradėjome rodytis Vakaruose.

P. S.: Ir iki tol surengėme nemažai parodų užsienyje: daugiausia Skandinavijoje, Vokietijoje, bet visada lietuviškuose projektuose, lietuviškame kontekste. Šios parodos kažkuria prasme tautinės. Tautinės ne savo turiniu, bet forma. Per jas sunkiau prasiveržti į tarptautinę meno rinką.

Dabar Venecijos bienalė jau nebėra spazmiškai dramatiška ir vienintelė galimybė ištrūkti iš lokalaus konteksto.

Ruošdamiesi bienalei šiemet pirmą kartą keliavote į Veneciją. Koks įspūdis?

P. S.: Kai vis nepatekdavome (o taip norėjome) į bienalę, sau ir kitiems pusiau juokais, pusiau rimtai sakėme, kad mes į Veneciją važiuosim tik tada, kai dalyvausime bienalėje kaip autoriai. Taip ir nutiko.

S. S.: Buvo baisu, kad pamatysim Veneciją - turizmo miestą. Bijojom, kad bus "konservuotas".

P. S.: Įsivaizdavom "nusaldintą" paveikslėlį. Visgi tai miestas, kokių reta dabartinėje Europoje. Keista. Žmonių nebėra, gyvenimas praktiškai nebeverda, tačiau praeity vykęs "didelis gyvenimas" jaučiamas ore. Tai įspūdinga.

Kokių savo parodai ieškojote patalpų? Ar bandysite ekspozicijoje rasti dialogą su miesto atmosfera?

P. S.: Pamanėme, kad jei jau rengiame ekspoziciją Venecijoje, tai reikia atsisakyti neutralių erdvių - tokių ten nedaug. Juolab kad niekada ir nesame darę parodos ypač baltose erdvėse, sterilioje, "kastruotoje" galerijos aplinkoje. Nors tai lengviausia.

Svajonė ir Paulius Stanikai. Be pavadinimo. 2002 m.

S. S.: Taip būtume mažiausiai rizikavę. Tačiau net ŠMC erdvės, kur rengėme personalinę parodą, nėra neutralios. Neįprasti ŠMC salių tūriai ir tuštumos nuotaika.

P. S.: Surasti patalpas Lietuvos paviljono ekspozicijai padėjo Anitta Sieff, jau 49-ojoje bienalėje dirbusi Lietuvos paviljono organizatorių atstove Italijoje. Pasiūlė tris variantus. Pirmasis - labai puošnūs privatūs rūmai. Bet ten tvyrojo keista privatumo dvasia, nors tarsi nieko labai asmeniško nebuvo: freskos ant lubų, venecijietiškos grindys, lempos.

S. S.: Ten tvyrojo "kapų" rimtis. Privataus gyvenimo, šeimyniškumo jausmas. Lyg veržiesi į svetimą zoną.

P. S.: Antrasis variantas - puiki Venecijos vieta, bet netiko vidus - reikalavo daug investicijų. Trečias pasiūlymas - Fortuny rūmai ir muziejus. Jį iškart pasirinkome. Daug mūsų draugų Paryžiuje sako, kad tai nuostabi vieta - gerai žinoma turistams, patogiai prieinamoje vietoje. Nors, kalbant apie ekspoziciją, tai sudėtinga, komplikuota erdvė. Ką daryti, kad gerai atrodytų? Salė graži, kiemas gražus - tik dirbk. Dvi dienas smaksojome su paltais šaltoje salėje neišeidami (Anita sakė - gal jūs eikit Venecijos pažiūrėti).

S. P.: Patalpa labai ilga, bet kai esi viduje, ilgumo nejauti. Čia Renesansas jungiasi su secesija. Tačiau laikmečio žymių reikės vengti - ypač secesijos ir Fortuny kūrėjo asmenybės nuspalvintos atmosferos.

Ką ir kaip eksponuosite Fortuny muziejuje?

P. S.: Pristatysim tris technikas, tiksliau - tris išraiškos priemones, kurias naudojame: skulptūras, piešinius ir fotografijas. Venecijos bienalėje rodysim naujas nuotraukas, o piešiniai ir skulptūros bus senesnės. Nors ir dabar daug piešiame, kuriame nedideles skulptūras, tačiau sunku tai daryti keliaujant. Naujų piešinių dabar nerodome. Ankstesnieji labiau tinka, pasirinkimą lėmė Fortuny muziejaus erdvė. Be to, Europoje šie darbai nematyti, o yra galimybė parodyti ir didžiąsias skulptūras. Jiems eksponuoti reikia daug lėšų, paruošti ir gabenti skulptūras nepavyks neįdėjus pastangų. Kiekviena mūsų ekspozicija - visada nauja instaliacija, o Fortuny muziejuje ji bus ypač sudėtinga. Ne dėl įrangos - sudėtinga ideologiškai. Svarbi ir darbų seka, atstumas, šviesa, šešėlis.

S. S.: Mūsų darbai sudėtingi. Kiekvienas darbas kažką sako, todėl svarbu sudėti taip, kad derėtų ir idėjiškai.

P. S.: Ir kad pasakojimas netaptų kvailas. Nemėgstame diktato. Todėl kuratoriaus vaidmenį įsivaizduojame daugiau kaip organizatoriaus. Būti projekto komisaru pakvietėme galeristą iš Paryžiaus Christianą Caujolle’į. Jis siekia, kad Lietuvos paviljonas būtų pastebėtas tarptautiniu mastu. Sujungėme jėgas tam, kad projektas ne tik menine, bet ir organizacine, propagandine prasme taptų stipresnis.

Trumpai pristatykite parodos katalogą ir jo tarptautinį pobūdį.

P. S.: Ch. Caujolle’io ir asmeninių kontaktų dėka kataloge atsirado prancūzų kuratoriaus Jaen de Loisy tekstas apie mūsų kūrybą. Įdomu, kad sutapo daug dalykų apie kuriuos mes kartais dviese šnekame ir tai, ką Jaen de Loisy pastebėjo ir parašė. Kontroversiškas ir įdomus lenkų, Julios Kristevos mokinių, Tomeko Kitlinskio ir Pawelo Leszkowicziaus straipsnis. Katalogui rašė ir įvairiai mūsų kūrybą vertino Renata Dubinskaitė, Andersas Kreugeris, Tojana Račiūnaitė, Zita Čepaitė. Įžanginis straipsnis - parodos komisaro Ch. Caujolle’io.

Ką veiksite po Venecijos?

P. S.: Ruošdami šį projektą gavome gerą pamoką, kaip dirbti, kaip susitelkti, todėl po parodos planuojame pasidalyti patirtimi, paskatinti kitus dailininkus nebijoti ir aktyviau dalyvauti didelio masto renginiuose.

Po Venecijos laukia įtemptas kitų parodų grafikas. Vėl dalyvausime Arlio fotografijos parodoje, vėliau "Paris photo" Paryžiuje, rudenį pietų Prancūzijoje eksponuosime skulptūras. Kitų metų žiemą bene svarbiausias renginys - didelė personalinė paroda Paryžiaus galerijoje VU. Šis kūrybos pristatymas dėl Venecijos bienalės buvo nukeltas. Taip jau sutapo, kad Venecija yra tarsi įžanga į naują tarptautinių parodų etapą.